Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Aha, – pamelavo Lena. Sara jai anaiptol ne draugė. – Ji niekada tavęs neminėjo.

– Jai tai skaudi tema, – gynėsi tas. – Palikau ją dėl kitos.

– Kurgi ne, – atsakė Lena, nutarusi, kad Čakas toks kaip visada. Jis mano, kad tikima kiekvienu žodžiu, kuris tik pasigirsta iš jo lūpų, ir klaidingai įsivaizduoja, kad čia yra labai gerbiamas, nors visi žino, kad darbą Čakas gavo vien todėl, kad jo tėtušis paskambino Kevinui Bleikui, Granto technologijų koledžo dekanui. Albertas Geinsas, „Granto investicijų ir paskolų“ prezidentas, buvo įtakingas žmogus mieste, o ypač koledže. Kai Čakas po aštuonerių metų kariuomenėje grįžo į gimtinę, tučtuojau be kalbų gavo studentų miestelio apsaugos viršininko darbą.

Būti tokio žmogaus pavaldine Lenai buvo nesaldu. Kai atsisakė ženkliuko, didelio pasirinkimo neturėjo. Sulaukusi trisdešimt ketverių, nemokėjo nieko kito, tik būti policininke. Į akademiją įstojo iškart po mokyklos ir atgalios nebesidairė. Dar galėtų kepti sumuštinius arba valyti namus, bet tai jos netraukė.

Išėjusi iš tarnybos, svarstė, ar neišsikrausčius kur nors toli, galbūt aplankyti Meksiką ir močiutės gimines arba tapti savanore užsienyje, bet tikrovė priminė apie save: Lena suprato, kad bankui nerūpi, jog jai norisi pakeisti aplinką, – vis tiek kas mėnesį reikalauja mokėti paskolą ir mašinos išperkamosios nuomos įmoką. Net su nedidele neįgalumo pašalpa iš policijos departamento ir pinigėliais, gautais už parduotą namą, suktis buvo nelengva.

Koledžas vietoj minimalų pragyvenimą užtikrinančios algos pasiūlė nemokamą būstą studentų miestelio teritorijoje ir sveikatos draudimą. Tiesa, būstas bjaurus, o sveikatos draudimo priemokos tokios didelės, kad Leną imdavo panika net nusičiaudėjus, ir vis dėlto tai buvo nuolatinis darbas, atleidžiantis nuo būtinybės kraustytis pas dėdę Henką. Kraustytis į Risą, kur Henkas užaugino Leną ir Sibilę, būtų buvę pernelyg lengva. Būtų buvę pernelyg paprasta įsitaisyti Henko bare ir gerti, kol užsimirš košmarai. Slėptis nuo viso pasaulio ant baro kėdės, kol prabėgs trisdešimt metų, o apie tai, kodėl apskritai pradėjo gerti, primintų tik randai ant rankų.

Maždaug prieš metus Lena buvo išprievartauta; ne tik išprievartauta, bet ir pagrobta ir dienų dienas laikoma pagrobėjo namuose. Prisiminimai apie tą metą padriki, nes beveik visą laiką ji buvo apkvaišinta, sąmonė išsiųsta ten, kur saugiau, kol žalojamas kūnas. Randai ant rankų ir kojų nuolat primins, kaip ji buvo prikalta prie grindų išskėstomis galūnėmis, kad užpuolikas bet kada galėtų prieiti. Šaltomis dienomis jai dar mausdavo rankas, bet skausmas nė iš tolo neprilygo baimei, kurią ji patyrė žiūrėdama, kaip jos plaštakas perveria ilgos vinys.

Prieš nusitaikydamas į Leną, tas gyvulys nužudė jos seserį Sibilę, o tai, kad jis jau nebegyvas, neguodė. Jis dar vis lankydavo Leną sapnuose; tai būdavo tokie ryškūs košmarai, kad retsykiais ji nubusdavo išpilta šalto prakaito, rankomis gniauždama patalus, kone jusdama jį kambaryje. Dar baisesni buvo nekošmariški sapnai, kuriuose jis liesdavo ją taip švelniai, kad net oda dilgčiojo, tada ji nubusdavo sutrikusi ir susijaudinusi, kūnas virpėdavo nuo miegančios sąmonės sukeltų erotinių vaizdinių. Lena žinojo, pagrobėjas svaigino ją narkotikais, kad jos kūnas atsilieptų, bet ji vis tiek negalėjo sau atleisti. Kartais prisiminimai apie jo prisilietimą apgaubdavo lyg ploniausias voratinklio šilkas, ir ji imdavo drebėti taip, kad tik plikantis dušo vanduo vėl leisdavo pasijusti savo odoje.

Lena nežinojo, ar prieš mėnesį į koledžo psichologinės pagalbos centrą kreipėsi iš nevilties, ar iš kvailumo. Kad ir kas ją privertė, trys su puse seanso, į kuriuos ji prisivertė nueiti, buvo baisi klaida. Kalbėtis su nepažįstama moterimi apie tai, kas nutiko (nors Lena nė tiek neįstengė), buvo neįmanoma. Kai kas yra per daug asmeniška, kad galėtum aptarinėti. Po dešimties ypač skausmingo ketvirto seanso minučių Lena pakilo, išėjo iš klinikos ir daugiau nebesirodė. O dabar teks grįžti ir pasakyti tai pačiai daktarei, kad žuvo jos sūnus.

– Adams, – tarė Čakas, dirstelėdamas per petį, – pažįsti tą bobą?

Jis visas moteris vadindavo bobomis arba žiurkėmis, priklausomai nuo to, ar manydavo, kad gaus su jomis pasidulkinti, ar ne. Lena meldė Dievą, kad būtų laikoma žiurke, bet kartais atrodydavo, Čakas neabejoja, jog anksčiau ar vėliau ji puls jam po kojų.

– Ne, nepažįstu, – atsakė ji ir dėl viso pikto pridūrė: – Esu mačiusi koledže.

Jis vėl atsigręžė, bet permatyti žmones sugebėdavo ne geriau negu susirasti draugų.

– Rozen, – pasakė Čakas. – Panašu į žydišką pavardę?

Lena patraukė pečiais; apie tai nė nebuvo susimąsčiusi. Granto technologijų koledžas buvo gana mišrus rasiniu ir etniniu požiūriu, ir, išskyrus vieną ar du šiknius, neseniai pradėjusius terlioti rasistinius užrašus ant sienų, čia tvyrojo taiki pusiausvyra.

– Tikiuosi, ji ne… – Čakas sušvilpė ir pasukiojo pirštą prie smilkinio. Žinoma, jis mano, kad visi, dirbantys psichikos centre, yra nevispročiai.

Lena nesiteikė jam atsakyti. Ji stengėsi prisiminti, ar kas nors klinikoje galėtų ją pažinti. Sekmadieniais sveikatos centras uždaromas antrą, bet Rozen sutiko Leną priimti po darbo valandų, tikriausiai dėl to, kad jos byla buvo plačiai pagarsėjusi. Visi, kas tik skaitė laikraščius, žinojo kraupias Lenos pagrobimo ir prievartavimo smulkmenas. Rozen tikriausiai netvėrė džiaugsmu, išgirdusi telefonu Lenos balsą.

– Štai, – tarė Čakas, praverdamas psichologinės pagalbos centro duris.

Lena sulaikė duris, kad šios neužsitrenktų jai prieš nosį, ir nusekė paskui Čaką į sausakimšą laukiamąjį.

Kaip dauguma mokymo įstaigų, Granto technologijų koledžo psichikos sveikatos skyrius gaudavo apgailėtiną finansavimą. Į koledžus stodavo vis daugiau jaunimo, nepakeliančio namų ilgesio ar mokymosi krūvio, ypač Džordžijoje, kur loterijos lėšomis skiriama Vilties stipendija leidžia įstoti į valstijos universitetą kiekvienam, kuris tik įstengia užtušuoti apskritimą. Kaip technikos koledžas, Grantas traukte traukė matematikos moksliukus ir stropuolius. Tokios vadinamojo A tipo asmenybės nemoka susidoroti su nesėkmėmis, tad nuo naujokų antplūdžio psichologinės pagalbos centras tiesiog braškėjo per siūles. Jei studentų sveikatos draudimo planai bent šiek tiek panašūs į Lenos, jie neturėjo kitos išeities, kaip tik kreiptis į koledžą.

Eidamas prie budėtojo stalo, Čakas timptelėjo aukštyn kelnes. Lena kone skaitė jo mintis, kai jis žvalgėsi po patalpą, kurioje dauguma pacientų – jaunos moterys trumpais marškinėliais ir kliošiniais džinsais. Lena ir pati turėjo nuomonę apie merginas, kurių didžiausios bėdos tikriausiai – vaikinai ir namie likusio šuniuko ilgesys. Jos tikriausiai nė neįsivaizduoja, ką reiškia turėti tikrų problemų, tokių, nuo kurių nemiegi naktimis, pila prakaitas, kol sulauki ryto ir vėl gali kvėpuoti.

– Sveiki! – Čakas delnu pliaukštelėjo per skambutį ant stalo. Nuo garso kai kurios moterys krūptelėjo ir piktai dėbtelėjo į Leną, tarsi ši privalo jį sutramdyti. – Ar yra kas nors? – Jis pasilenkė virš stalo, mėgindamas pažvelgti į koridorių.

Ankštoje patalpoje jo balsas buvo toks skardus, kad Lenai norėjosi užsikišti ausis. Bet ji nudelbė akis, stengdamasi neparodyti, kaip labai susigėdo.

Pagaliau priėjo susierzinusi šviesiaplaukė registratorė. Ji pažvelgė į Leną, bet neatrodė, kad ją pažino.

– Štai kur tu, – tarė Čakas, nusišypsodamas lyg senai draugei.