Карин Слотер - Baimės nuojauta

Dar šaižesniu negu pirma balsu ji paklausė:

– Ji pasveiks?

– Manau, taip, – atsakė Džefris, nors nuo to klausimo jam nudiegė paširdžius. Paguldyta ant neštuvų, Tesa buvo be sąmonės. Nežinia, ar kada nors atsipeikės. Jis norėjo dabar būti su ja – su Sara, bet ligoninėje niekuo negalėtų padėti, tik laukti. O šitaip jis galbūt bent jau ras vieną kitą atsakymą Saros šeimai.

Džefris paklausė:

– Ar galit dar sykį papasakoti, kas nutiko?

Šafer apatinė lūpa suvirpėjo.

Jis paragino:

– Jūs pastebėjote kūną nuo tilto?

– Aš bėgiojau. Rytais visada bėgioju.

Jis vėl pažvelgė į laikrodį.

– Kaip tik tokiu metu?

– Taip.

– Visada viena?

– Dažniausiai. Kartais.

Džefris labai stengėsi elgtis mandagiai, nors iš tikrųjų norėjo papurtyti merginą ir priversti papasakoti, ką jis nori sužinoti.

– Jūs dažniausiai bėgiojate viena?

– Taip, – atsakė ji. – Atleiskit.

– Ar dažnai bėgate pro čia?

– Dažnai, – lyg aidas pakartojo ji. – Perbėgu tiltą, o tada į mišką. Ten yra takelių… – Ji nutilo, supratusi, kad tikriausiai ir pats žino.

– Taigi, – tarė jis, vėl grįždamas prie to, kas jam rūpi, – kasdien bėgiojate tuo pačiu taku?

Elena vos linktelėjo.

– Paprastai ant tilto nesustoju, bet kažkas pasirodė įtartina. Nežinau, kodėl sustojau. – Ji susimąsčiusi suspaudė lūpas. – Paprastai girdėti paukščiai, gamtos garsai. Atrodė keistai ramu. Suprantat, ką turiu galvoje?

Džefris suprato. Kai bėgo per mišką, ieškodamas Saros ir Tesos, pajuto tą patį kraupų jausmą. Tik buvo girdėti, kaip kojos dunksi į žemę, o dar garsiau dunksėjo širdis.

Elena kalbėjo toliau:

– Tad stabtelėjau pasimankštinti, o paskui pažvelgiau per turėklą, štai ir viskas.

– Nenusileidote prie jo?

Ji, regis, susigėdo.

– Ne… O reikėjo?

– Ne, – atsakė jis, o tuomet iš geros širdies pridūrė: – Gerai, kad nežengėte į nusikaltimo vietą.

Jai, atrodo, palengvėjo.

– Mačiau… – Ji pažvelgė į savo rankas ir tyliai pravirko.

Džefris vėl dirstelėjo į mišką, sunerimęs, kad negrįžta Metas ir Lena, ypač turint galvoje, kiek triukšmo sukėlė sraigtasparnis. Išsiųsti juos į mišką tikriausiai nebuvo labai apgalvotas sprendimas.

Pertraukdama jo mintis, Šafer paklausė:

– Ar jam skaudėjo?

– Ne, – užtikrino jis, nors ir pats nežinojo. Pridūrė: – Manome, kad jis nušoko nuo tilto.

Ji, regis, nustebo.

– O aš pagalvojau…

Jis nedavė jai laiko gilintis į jausmus.

– Taigi, jūs jį pamatėte. Paskambinote policijai. O ką darėte toliau?

– Laukiau ant tilto, kol atvažiavo pareigūnas. – Ji parodė į Bredą, kuris kaltai šyptelėjo. – Paskui atvažiavo kiti, o aš pasilikau su juo.

– Ar matėte dar ką nors? Ką nors miške?

– Tik merginą ant kalvos, – atsakė ji.

– O dar?

– Ne. Nieko. – Ji pažvelgė Džefriui per petį. Jis nusigręžė ir išvydo iš miško ateinančius Metą ir Leną. Lena šlubčiojo, išskėtusi į šalis rankas, kad nenugriūtų. Metas ištiesė ranką, siūlydamasis padėti nusileisti nuo kalvos, bet ji tik numojo.

Džefris tarė Elenai Šafer:

– Rytoj pasikalbėsime dar sykį. Dėkui, kad skiriate laiko, – tada pridūrė Bredui: – Palydėk ją į bendrabutį.

– Taip, pone, – atsakė Bredas, bet Džefris jau bėgo į kalvą pas Leną ir Metą.

Džefrio batų padai slydo, bet galvoje sukosi tik mintis, kad nusiuntęs į mišką Leną jis sukėlė pavojų dar vienai moteriai. Kai pribėgo, sąžinė it ankšta juosta veržė krūtinę. Jis paėmė Leną už parankės ir padėjo atsisėsti.

– Kas nutiko? – paklausė ir pasijuto lyg papūga, galvodamas, kad šį klausimą šiandien uždavė jau milijoną kartų, bet įtikinamo atsakymo dar negavo. – Susižeidei?

– Niekis, – atsakė Lena, taip skubiai jo nusikratydama, kad net klestelėjo ant žemės. Frenkas puolė jai padėti, paėmė už rankos, bet moteris jį atstūmė, sakydama: – Jėzau, viskas man gerai. – Nors kai pastatė koją ant žemės, krūptelėjo.

Trys vyrai stovėjo lyg įbesti, o Lena atsiraišiojo batraiščius, ir Džefris suprato, kad visi jaučia tai, ką ir jis. Kai pakėlė akis, Metas ir Frenkas pervėrė jį kaltinamais žvilgsniais. Miške Lena galėjo rimtai susižeisti. Kad ir kas jai nutiko – ir galėjo nutikti, – kaltas Džefris.

Tylą nutraukė Lena:

– Jis dar buvo ten.

– Kur? – paklausė Džefris, jusdamas, kaip daužosi širdis.

– Tas niekšas slėpėsi už medžio, norėjo pažiūrėti, kas bus.

Frenkas piktai sumurmėjo: „Jėzau“, bet Džefris nesuprato, ar jis pyksta ant užpuoliko, ar ant jo.

– Aš jį vijausi, – toliau kalbėjo Lena, nejusdama įtampos arba galbūt tyčia nekreipdama į ją dėmesio. – Už kažko užkliuvau. Gal už rąsto. Nežinau. Galiu parodyti, kur jis slėpėsi.

Džefris mėgino suvokti, ką ji šneka. Ar užpuolikas pasiliko pažiūrėti, kol Tesa sulauks pagalbos, ar mėgaudamasis stebėjo kaip buitine kamera nufilmuotą vaizdelį?

Su priekaišto gaidele balse Frenkas paklausė Meto:

– O kur tuo metu buvai tu?

Metas taip pat aršiai atkirto:

– Mes išsiskyrėm, kad apžiūrėtume didesnį plotą. Gal po poros minučių pamačiau mažę bėgančią.

Frenkas suniurnėjo:

– Apskritai nereikėjo jos palikti.

Metas taip pat suniurnėjo:

– Tik laikiausi procedūros.

– Klausykit, abu, – įsiterpė Džefris, juos tildydamas. – Dabar nėra laiko ginčytis. – Vėl atsigręžė į Leną. – Ar jis buvo arti nusikaltimo vietos?

– Arti, – atsakė ji. – Maždaug penkiasdešimt jardų nuo tako. Grįžau, nes maniau, kad jei jis dar čia, gali būti pavojinga, nes jis stebi, kas vyksta.

Džefris paklausė:

– Spėjai jį įžiūrėti?

– Ne, – atsakė ji. – Jis mane pastebėjo pirmiau. Tupėjo už medžio. Turbūt jam pasistojo pamačius, kaip Sara pakraupo.

– Neprašiau spėlioti, – atkirto Džefris, nepatenkintas, kad ji taip niekinamai taria Saros vardą. Lena su Sara niekada nesutarė, bet dabar ne metas nuoskaudoms, ypač turint galvoje, kas nutiko Tesai. Jis tarė: – Tu pamatei žmogų. Ir kas tada?

– Aš jo nemačiau! – atrėžė ji, įsiplieskusi pykčiu. Džefris per vėlai suprato, kad pasirinko ne tą toną. Jis žvilgsniu prašė Frenko ir Meto pagalbos, bet jų veidai buvo tokie pat rūstūs kaip Lenos.

– Toliau, – tarė Džefris.

Lena kalbėjo striukai:

– Tik kažkas šmėstelėjo. Judėjo. Jis atsistojo ir nubėgo. O aš – iš paskos.

– Į kurią pusę nubėgo?

Lena neskubėjo, pakėlė akis į saulę.

– Į vakarus, tikriausiai greitkelio link.

– Juodaodis? Baltaodis?

– Baltaodis, – atsakė ji, tada atsainiai pridūrė: – Galbūt.

– Galbūt? – griežtai paklausė Džefris, jusdamas, kad ją tik kursto, užuot susitvardęs pats.

– Juk sakiau, – gynėsi ji. – Jis nusigręžė ir nubėgo. O ką turėjau daryti, paprašyti jo sustoti, kad galėčiau nustatyti jo etninę kilmę?

Džefris akimirką patylėjo, tramdydamas įniršį.

– Kaip buvo apsirengęs?

– Tamsiai.

– Švarkas? Džinsai?

– Džinsai, galbūt švarkas. Nežinau. Tamsiai, ir tiek.

– Sportinis švarkas ar striukė?

– Striukė… manau.

– Turėjo ginklą?

– Nemačiau.

– Kokios spalvos plaukai?

– Nežinau.

– Nežinai?

– Man regis, jis buvo su kepure.

– Regis? – Staiga prasiveržė visas bejėgiškumas, telkęsis nuo tada, kai išvydo leisgyvę Tesą. – Jėzau Kristau, Lena, ar seniai tu policininkė?!