Карин Слотер - Baimės nuojauta

Džefris palaukė, kol Čakas jų nebegirdės, ir paklausė:

– Ką nutylėjai?

Sara pagalvojo, nežinodama, kaip išreikšti nuojautą.

– Čia kažkas ne taip.

– Galbūt dėl Čako.

– Ne, – atsakė ji. – Čakas niekšas. Tai žinau jau trisdešimt metų.

Džefris šyptelėjo.

– Tada kas?

Sara atsigręžė į tysantį lavoną, paskui vėl pažvelgė į tiltą.

– Tas įbrėžimas ant nugaros. Iš kur jis?

Džefris sugalvojo:

– Nuo tilto turėklų?

– Kaip? Turėklai ne tokie aukšti. Jis tikriausiai sėdėjo nukoręs kojas.

– Po turėklais – atbraila, – priminė Džefris. – Galėjo nusibrozdinti krisdamas.

Sara vis žvelgė į tiltą, mėgindama įsivaizduoti teisingą scenarijų.

– Žinau, kad skamba kvailai, bet aš, juo dėta, nenorėčiau užsigauti krisdama. Atsistočiau ant turėklo ir šokčiau pirmyn, tolyn nuo atbrailos. Tolyn nuo visko.

– Galbūt jis nusileido ant atbrailos ir nusibrozdino nugarą į tiltą.

– Paieškok ten odos, – pasiūlė Sara, nors labai abejojo, ar ką nors suras.

– Jis nusileido ant kojų?

– Tai ne taip neįprasta, kaip tau atrodo.

– Manai, jis tyčia?

– Nušoko?

– Ten, – Džefris parodė apatinę kūno dalį.

– Įsivėrė auskarus? – paklausė Sara. – Tikriausiai jau seniai. Viskas užgiję.

Džefris krūptelėjo.

– Kodėl reikia šitaip žalotis?

– Sakoma, kad nuo to sustiprėja seksualiniai pojūčiai.

Džefris nepatikėjo.

– Vyrui?

– Ir moteriai, – atsakė Sara, nors ta mintis ją šiurpino.

Ji vėl pažvelgė į mašiną, tikėdamasi pamatyti Tesą. Aiškiai regėjo vietą, kur stovėjo automobiliai. Daugiau nieko nebuvo, tik Bredas Stivensas ir liudininkė.

Džefris paklausė:

– Kur Tesa?

– Kas žino? – sudirgusi atsakė Sara. Reikėjo vežti seserį namo, o ne temptis su savim.

– Bredai! – šūktelėjo Džefris patruliui, jiedviem einant mašinų link. – Ar Tesa nusileido nuo kalvos?

– Ne, pone, – atsakė jis.

Sara pažvelgė į užpakalinę sėdynę, manydama, kad Tesa ten susirangiusi snaudžia. Salone buvo tuščia.

Džefris tarė:

– Sara?

– Nieko tokio, – atsakė jam Sara, manydama, kad Tesa tikriausiai pradėjo leistis nuo kalvelės, o tada ją vėl prispyrė. Kūdikis jau kelias savaites šoka džigą ant šlapimo pūslės.

Džefris pasisiūlė:

– Nori, kad nueičiau jos paieškoti?

– Ji tikriausiai kur nors prisėdo pailsėti.

– Tikrai? – paklausė Džefris.

Ji numojo ranka ir nuėjo tuo pačiu takeliu į kalvą kaip ir Tesa. Koledžo studentai bėgiodavo miško takais, vedančiais nuo vieno miesto pakraščio į kitą. Jei Sara paėjėtų kokią mylią į rytus, išeitų prie vaikų klinikos. Vakaruose prieitų greitkelį, o šiaurėje – priešingą miesto pakraštį, prie Lintonų namų. Jei Tesa nusprendė kulniuoti namo pėsčia, niekam nepasakiusi, Sara ją užmuš.

Įkalnė buvo statesnė, negu Sara manė, ir kalvos viršūnėje ji stabtelėjo atgauti kvapo. Visur mėtėsi šiukšlės, lyg sudžiūvusių lapų prikritę alaus skardinių. Ji pažvelgė į stovinčias mašinas, prie jų Džefris apklausė merginą, aptikusią lavoną. Bredas Stivensas pamojo, Sara jam taip pat, galvodama, kad jei pati kopdama užduso, Tesa tikriausiai apskritai vos įstengė alsuoti. Galbūt sesuo stabtelėjo atsikvėpti prieš leisdamasi žemyn. Galbūt sutiko laukinį žvėrį. Galbūt pradėjo gimdyti. Su šia mintimi Sara nusigręžė į miškelį ir patraukė pramintu takeliu gilyn. Įėjusi kelias pėdas, ji apsidairė, žvalgydamasi sesers.

– Tesa! – sušuko Sara, stengdamasi nesupykti. Sesuo tikriausiai nuklydo ir užsimiršo. Prieš keletą mėnesių, kai riešas ištino ir nebeužsisegė metalinė apyrankė, ji nustojo nešioti laikrodį.

Sara žengė gilyn į mišką ir garsiau pakartojo:

– Tesa!

Nors diena saulėta, giraitėje buvo tamsu, aukštų medžių šakos lyg žaidžiančių vaikų pirštai pynėsi uždengdamos beveik visą šviesą. Bet Sara vis tiek prisidengė akis, lyg nuo to geriau matytų.

– Tese! – vėl šūktelėjo ir mintyse suskaičiavo iki dvidešimties.

Niekas neatsiliepė.

Lapuose virš galvos sušnarėjo vėjelis, ir Sarai nejaukiai pašiurpo sprandas. Trindamasi nuogas rankas, ji žengė taku dar kelis žingsnius. Maždaug už penkiolikos pėdų takas šakojosi. Sara svarstė, kurion pusėn pasukti. Abu takeliai atrodė gerai praminti, žemėje buvo matyti teniso batelių atspaudai. Sara atsiklaupė, mėgindama įžiūrėti lygius Tesos basučių padus tarp rantuotų ir banguotų pėdsakų, ir už nugaros išgirdo garsą.

Ji pašoko, tardama „Tesa?“, bet tai tebuvo meškėnas, ne mažiau išsigandęs Saros negu ji jo. Jie stebeilijo į kits kitą kelias akimirkas, tada meškėnas nuturseno miškan.

Sara atsistojo ir nusibraukė žemes nuo rankų. Ji pasuko dešinėn, tada grįžo iki sankryžos, bato pakulniu nubrėžė žemėje strėlę, kad būtų aišku, iš kurios pusės atėjo. Vos palikusi žymę, Sara pasijuto kvailai, bet iš atsargumo galės juoktis vėliau, kai veš Tesą namo.

– Tese? – tarė Sara, žingsniuodama takeliu ir pakeliui nulauždama žemai augančią šakelę. – Tese? – vėl šūktelėjo, sustojo, palaukė, bet niekas neatsiliepė.

Priekyje Sara matė, kad takelis mažumėlę sukasi, o paskui vėl šakojasi. Ji svarstė, ar grįžti pasikviesti į pagalbą Džefrį, bet nusprendė, kad ne. Iš dalies jautėsi kvaila, kad apie tai pagalvojo, bet kažkur giliau širdyje neįstengė apmalšinti baimės.

Sara žengė pirmyn, eidama šaukė Tesą vardu. Kitoje kryžkelėje vėl prisidengė delnu akis ir apsidairė į abi puses. Takeliai pamažu rangėsi tolyn nuo kits kito, dešinysis maždaug už aštuoniasdešimties pėdų staiga sukosi. Miškas čia buvo tamsus, ir Sarai teko įtempti regą. Ji ėmė piešti žymę kairiame takelyje, bet kažkas šmėstelėjo jos mintyse, lyg akys būtų pavėlavusios perduoti atvaizdą smegenims. Sara nužvelgė takelį dešinėje ir prieš pat staigųjį posūkį pamatė keistos formos akmenį. Žengė kelis žingsnius pirmyn, tada pasileido bėgti, supratusi, kad iš tikrųjų tai ne akmuo, o Tesos basutė.

– Tesa! – sušuko Sara, pastvėrusi batą nuo žemės ir priglaudusi prie krūtinės, ji ėmė suktis ratu, it paklaikusi ieškodama sesers. Metė basutę, apimta svaigulio. Ligi šiol tramdytas siaubas virto tikra panika ir sugniaužė gerklę. Priešais ją proskynoje ant nugaros gulėjo Tesa, viena ranka ant pilvo, kita prie šono. Galva buvo nepatogiai pakreipta, lūpos pražiotos, akys užmerktos.

– Ne… – kuždėjo Sara, bėgdama prie sesers. Jas skyrė ne daugiau kaip dvidešimt pėdų, bet atrodė lyg šimtas mylių. Saros galvoje sukosi milijonas minčių, bet nė viena jos neparengė tam, ką ji išvydo. – O Dieve, – aikčiojo Sara, keliai neatlaikė, ir ji puolė ant žemės. – O ne…

Tesai bent dusyk buvo durta į pilvą ir vieną sykį į krūtinę. Visur telkšojo kraujas, tamsiai violetinė jos suknelė sudrėkusi ir pajuodusi. Sara pažvelgė į sesers veidą. Jai buvo perplėštas skalpas, dalis jo užkritusi ant kairės akies, ryškiai raudona mėsa dar ryškesnė prie blyškios baltos odos.

Sara suriko:

– Ne… Tese… ne! – Ji pridėjo ranką Tesai prie skruosto, kad ši prasimerktų. – Tese? – tarė ji. – O Dieve, kas nutiko?

Sesuo neatsakė. Tysojo suglebusi ir nesipriešino, kai Sara prispaudė nudrėkstą skalpą į vietą ir pravėrė jos akių vokus, mėgindama įžiūrėti lėliukes. Sara bandė patikrinti miego arterijos pulsą, bet ranka taip drebėjo, kad tik makabriškai krauju išterliojo Tesai kaklą. Priglaudė ausį prie Tesos krūtinės, šlapia suknelė prilipo prie skruosto, pamėgino ieškoti gyvybės požymių.