Карин Слотер - Baimės nuojauta

Čakas pajuto, kad niekas nekreipia į jį dėmesio. Jis vėl suplojo rankomis ir įsakė:

– Adams, patikrink perimetrą. Pažiūrėk, ar ko nors neužuosi.

Keista, bet Lena pakluso ir nuėjo pasroviui.

Sara pažvelgė į tiltą, prisidengusi nuo saulės akis.

– Frenkai, gal užliptum ten paieškoti raštelio ar ko?

– Raštelio? – pakartojo Čakas.

Sara kreipėsi į Džefrį.

– Manau, jis nušoko nuo tilto, – pasakė ji. – Nukrito ant kojų. Matyti į dumblą įsispaudę jo batų pėdsakai. Nuo smūgio jam nusmuko kelnės ir lūžo dauguma ar net visi pėdų ir kojų kaulai. – Ji pažvelgė į etiketę ant džinsų juosmens, tikrindama dydį. – Džinsai buvo apsmukę, o krentant iš tokio aukščio jėga labai stipri. Manau, kraujas sunkiasi iš atšokusių žarnų. Matyti, kad tiesiosios žarnos galas išverstas ir išstumtas pro išangę.

Čakas tyliai švilptelėjo, ir, nespėjusi susilaikyti, Sara pakėlė akis. Pamatė, kaip krutindamas lūpas jis skaito rasistinę keverzonę ant tilto. Plačiai nusišypsojo Sarai, tada paklausė:

– Kaip sesuo?

Sara pastebėjo, kad Džefris susičiaupė, sukando dantis. Devonas Lokvudas, Tesos kūdikio tėvas, buvo juodaodis.

– Kuo puikiausiai, Čakai, – atsakė Sara, prisiversdama neapžioti jauko. – O kodėl klausi?

Jis vėl nusišypsojo, pasistengdamas, kad ji pastebėtų, kaip jis žvelgia į tiltą.

– Šiaip sau.

Ji spoksojo į Čaką, pasibaisėjusi, kad nuo gimnazijos laikų jis beveik visai nepasikeitė.

– Tas randas ant rankos, – įsiterpė Džefris. – Jis atrodo šviežias.

Sara prisivertė pažvelgti į aukos ranką, bet kai atsakė, pyktis gniaužė gerklę:

– Taip.

– Taip? – pakartojo Džefris, turėdamas galvoje kitokį klausimą.

– Taip, – atsakė Sara, rodydama jam, kad ir pati įstengia apsiginti. – Manau, susižalota tyčia, tiesiai per stipininę arteriją. Dėl to galėjo atsidurti ir ligoninėje.

Čakas staiga susidomėjo Lenos užduotimi.

– Adams! – užriko jis. – Patikrink ana ten. – Parodė tolyn nuo tilto, į priešingą pusę, negu ji ėjo.

Sara uždėjo rankas ant mirusio vaikino klubų ir paprašė Džefrio:

– Gali padėti jį apversti?

Laukdama, kol Džefris užsismauks pirštines, Sara tarp medžių dairėsi Tesos. Jos nebuvo matyti. Bent sykį Sara džiaugėsi, kad Tesa jos mašinoje.

– Jau, – pasakė Džefris, padėjęs rankas mirusiam vaikinui ant pečių.

Sara suskaičiavo iki trijų, ir jie kaip įmanydami atsargiau apvertė kūną.

– O šūdas, – sucypė Čakas trimis oktavomis laibesniu balsu. Jis skubiai žengė atatupstas, lyg kūnas staiga būtų užsiliepsnojęs. Džefris greitai atsistojo gryniausio siaubo perkreiptu veidu. Metas nusigręžė ir, sprendžiant iš garso, ėmė žiaukčioti.

– Ką gi, – tarė Sara, neturėdama ką daugiau pasakyti.

Apatinė aukos penio dalis buvo beveik visiškai nudirta. Nuo galvutės laisvai karojo keturių colių odos atplaiša, o mėsa vienodais tarpais buvo suvarstyta svarmenų pavidalo auskarais.

Sara priklaupė ties dubeniu ir apžiūrėjo sužalojimą. Kai ištempė odą į deramą padėtį, išgirdo, kaip kažkas pro dantis įtraukė oro, o pati apžiūrėjo dantytus kraštelius, kur nuo organo buvo nuplyšusi mėsa.

Pirmasis prašneko Džefris:

– Kas čia, po galais?

– Kūno vėrimas, – atsakė ji. – Tai vadinama pasaitėlio kopėtėlėmis. – Sara parodė metalo auskarus. – Jie gana sunkūs. Tikriausiai nuo smūgio oda nusimovė lyg kojinė.

– Eina šikt, – vėl sumurmėjo Čakas, atvirai spoksodamas į sužalojimą.

Džefris negalėjo patikėti.

– Jis pats sau taip pasidarė?

Sara gūžtelėjo pečiais. Granto apygardoje genitalijų vėrimo nepasitaikė, bet klinikoje ji buvo užtektinai regėjusi įvertų auskarų sukeltų infekcijų, kad žinotų, jog tokių dalykų būna.

– Jė-zau, – murmėjo Metas, spardydamas žemes, vis dar neatsigręždamas į juos.

Sara parodė ploną auksinį žieduką, įvertą vaikinui į šnervę.

– Čia oda storesnė, todėl jis neištrūko. O antakis… – Ji apsidairė ir ant žemės pastebėjo dar vieną auksinį žieduką, įsmigusį į molį ten, kur tysojo kūnas. – Galbūt nuo smūgio atsisegė sagtelė.

Džefris parodė į krūtinę.

– O ten?

Maždaug du coliai žemiau dešiniojo vaikino spenelio driekėsi plona kraujo srovelė, o pats spenelis buvo plyšęs pusiau. Sara kažką įtarė ir atraitojo džinsų liemenį. Tarp užtrauktuko ir kelnaičių buvo įstrigęs dar vienas žiedukas.

– Auskaras spenelyje, – pasakė ji, paimdama žieduką. – Ar turi maišelį?

Džefris ištraukė mažą įkalčių maišelį, praskėtė jį ir bjaurėdamasis paklausė:

– Viskas?

– Tikriausiai ne, – atsakė ji.

Nykščiu ir smiliumi suėmusi vaikino žandikaulį, Sara pražiodė burną. Atsargiai kyštelėjo pirštus, stengdamasi neįsipjauti.

– Tikriausiai buvo prasivėręs ir liežuvį, – pasakė ji Džefriui, čiuopdama raumenį. – Jo galiukas prakirstas. Tiksliau žinosiu, kai pasiguldysiu ant stalo, bet manau, kad spaustukas gerklėje.

Ji atsisėdo ant kulnų, nusiėmė pirštines ir nužvelgė visą auką, o ne vien subadytas dalis. Jis atrodė paprastas vaikis, tik iš nosies varvėjo siaura kraujo srovelė ir rinkosi aplink lūpas. Ant švelnaus smakro žėlė šviesiai rusva barzdelė, o žandenos buvo retos ir ilgos, susigarbanojusios palei žandikaulio liniją lyg spalvoti siūlai.

Čakas žengė žingsnį artyn pasižiūrėti ir net išsižiojo.

– O, šūdas. Čia juk… Šūdas… – jis sudejavo ir trinktelėjo sau per galvą. – Neprisimenu jo vardo. Jo mama dirba koledže.

Sara pastebėjo, kaip nuo tokios žinios suglebo Džefrio pečiai. Byla pasidarė dešimt kartų sudėtingesnė.

Frenkas nuo tilto šūktelėjo:

– Radau raštelį!

Sara nustebo, nors pati ir siuntė Frenką jo ieškoti. Buvo regėjusi nemažai savižudybių, bet čia kažkas atrodė negerai.

Džefris įdėmiai ją stebėjo, lyg skaitytų mintis. Jis paklausė Saros:

– Vis tiek manai, kad jis nušoko?

Sara išsisuko nuo atsakymo:

– Neatrodo, ką?

Džefris akimirką luktelėjo, tada apsisprendė:

– Iššukuosime apylinkę.

Čakas jau norėjo siūlytis padėti, bet Džefris grakščiai užbėgo jam už akių, paklausdamas:

– Čakai, gal liktum čia su Metu ir nufotografuotum veidą? Noriu parodyti jį merginai, kuri rado palaikus.

– Hm… – Čakas, regis, pamėgino sugalvoti pasiteisinimą, bet ne todėl, kad vengė pasilikti, o dėl to, kad nenorėjo klausyti Džefrio nurodymų.

Džefris pamojo Metui, ir šis pagaliau įstengė atsigręžti.

– Nufotografuok.

Metas įsitempęs linktelėjo galva, ir Sara pasvarstė, kaipgi jis fotografuos nežiūrėdamas į auką. Užtat Čakas nuo negyvėlio negalėjo atplėšti akių. Tikriausiai dar niekad nebuvo matęs lavono. Pažinodama jį, Sara nesistebėjo. Iš jo išraiškos galėjai pamanyti, kad jis žiūri filmą.

– Eikš, – tarė Džefris, padėdamas Sarai atsistoti.

– Aš jau paskambinau Karlosui, – pasakė ši, turėdama galvoje savo asistentą iš morgo. – Netrukus pasirodys. Po skrodimo sužinosime daugiau.

– Gerai, – atsakė Džefris. Jis tarė Metui: – Pasistenk nufotografuoti aiškiai. Kai Frenkas nusileis, pasakyk, kad ateitų prie mašinų.

Metas atidavė jam pagarbą, vis dar neįstengdamas pratarti žodžio.

Sara įsikišo stetofonendoskopą į kišenę, ir jiedu nužingsniavo upės vaga. Ji pažvelgė į automobilį, akimis ieškodama Tesos. Saulė atsispindėjo nuo priekinio stiklo, paversdama jį šviesiu veidrodžiu.