Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Ateina vaikinas į barą su dideliu driežu ant peties.

– Geraaaaai… – nutęsė ji.

– Barmenas klausia: „Kuo vardu tavo driežas?“ Vaikinas atsako: „Mažylis“. Barmenas pasikaso pakaušį. – Edis pasikasė pakaušį. – Sako: „Kodėl vadini jį mažyliu?“ – Jis reikšmingai patylėjo. – Vaikinas sako: „Nes jis – mano driežiukas!“

Sara kelissyk pakartojo paskutinius žodžius, kol pagaliau suprato. Ji ėmė taip kvatotis, kad net apsiašarojo.

Edis tik šyptelėjo, jo veidas nušvito, lyg dukros juokas jam teiktų gryniausią džiaugsmą.

– Dieve, tėti, – pasakė Sara, šluostydamasi akis ir vis dar kvatodamasi. – Tokios bjaurybės dar nesu girdėjusi.

– Aha, – pripažino jis, apkabino ją per pečius ir priglaudė. – Labai bjauru.

Penktadienis

18

Lena sėdėjo ant grindų bendrabučio kambaryje, apsupta dėžių, kuriose tilpo visi žemiški jos turtai. Dauguma daiktų keliaus pas Henką, kol ji susiras darbą. Lovą nugabens pas Naną, ji pati nakvos laisvame kambaryje, kol susitaupys tiek, kad įstengtų apsigyventi viena. Koledžas pasiūlė jai Čako darbą, bet tokiomis aplinkybėmis ji daugiau niekada nenorėjo nė kojos kelti į apsaugos postą. Tas niekšas Kevinas Bleikas jai net išeitinės kompensacijos nesumokėjo. Lena guodėsi bent tuo, kad taryba šįryt paskelbė, jog ketina pradėti ieškoti Bleikui pamainos.

Sugirgdžėjo durys, pasirodė Itanas. Spyna dar nesutaisyta nuo tada, kai prieš kelias dienas ją išlaužė Džefris.

Išvydęs ją, jis nusišypsojo.

– Susirišai plaukus.

Lena atsispyrė pagundai juos pasileisti.

– Maniau, išvyksti iš miesto.

Itanas gūžtelėjo pečiais.

– Kai esu nepageidaujamas, man niekada nesiseka išvykti.

Ji blankiai šyptelėjo.

– Be to, – pridūrė jis, – dabar nelengva kur nors pereiti, nes koledže vyksta tyrimas dėl etikos pažeidimų.

– Neabejoju, viskas susitvarkys, – atsakė Lena. Koledže ji dirbo tik kelis mėnesius, bet žinojo, kaip vyksta skandalai. Bus skiriamos baudos, kelis mėnesius rašys laikraščiai, bet po metų nustos, baudos liks nesumokėtos, ir jau koks nors kitas šiknius profesorius prisėlins kam nors iš nugaros – tiesiogine ar perkeltine prasme, – kad pasiglemžtų šlovę ir turtus.

– Taigi, – tarė Itanas, – matyt, išsiaiškinai su tuo faru.

Lena gūžtelėjo pečiais, nes nė neįsivaizdavo, kokie dabar jos santykiai su Džefriu. Apklausęs ją dėl Ričardo Karterio, jis liepė jai atvykti į nuovadą pirmadienį iš pat ryto. Nežinia, ką jis pasakys.

Itanas paklausė:

– Dėl tų kelnaičių išsiaiškino?

– Jis padarė skubotą išvadą. Visko pasitaiko. – Ji vėl gūžtelėjo pečiais. – Rozenas buvo trenktas. Tikriausiai pavogė jas iš kokios nors merginos. – Ji įsivaizdavo, kad Endis penktadienio vakarais užsidaręs galėjo uostyti ne vien klijus. O Lena užsidariusi vakare galėjo skaityti knygas, mėgaudamasi bibliotekos ramybe, kol ateis laikas šliaužti į savo urvą miegoti.

Itanas pasirėmė į praviras duris.

– Norėjau tau pasakyti, kad neišvykstu, – pasakė jis. – Jei netyčia susitiktume.

– O susitiksim?

Jis neužtikrintai gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau, Lena. Aš labai stengiuosi pasikeisti.

Ji pažvelgė į savo rankas ir pasijuto tikra pabaisa.

– Aha.

– Norėjau su tavim draugauti, – pasakė jis. – Bet ne šitaip.

– Aišku.

– Galėtum kur nors išsikraustyti ir pradėti naują gyvenimą, – jis luktelėjo, tada tarė: – Galbūt, kai rasiu kur pereiti, galėsim važiuoti kartu?

– Negaliu iš čia išvykti, – atsakė ji, žinodama, kad jis niekaip nesupras. Itanas paliko savo šeimą ir gyvenimo būdą, nesigręžiodamas atgalios. Lena niekada negalėtų šitaip pasielgti su Sibile.

Jis tarė:

– Jeigu apsigalvosi…

– Netrukus grįš Nana, – pasakė ji. – Gal tu eik.

– Gerai, – Itanas supratingai linktelėjo galva. – Tai pasimatysim, gerai?

Lena neatsakė.

Jis paklausė jos to paties, ko pirma ji:

– Tai ar susitiksim?

Jo žodžiai pakibo ore lyg rūkas. Ji išdrįso pažvelgti į jį, į apsmukusius džinsus ir juodus marškinėlius, nuskeltą dantį ir mėlynas mėlynas akis.

– Aha, – atsakė ji. – Susitiksim.

Jis uždarė duris, bet jos neužsitrenkė. Lena atsistojo, pritraukė prie durų kėdę ir pakišo ją po rankena, kad laikytųsi uždarytos. Visada šitaip darydama, ji prisimins Ričardą Karterį.

Ji nuėjo į vonios kambarį. Atspindys veidrodyje virš kriauklės atrodė mažumėlę gražiau. Mėlynės ant kaklo žaliavo ir geltonavo, o prakirstas paakys apsitraukė šašu.

– Lena? – tarė Nana. Ji išgirdo, kaip į kėdę trinktelėjo Nanos daromos durys.

– Minutėlę, – atsakė Lena, atidarydama vaistinėlę. Ji atklibino apatinę lentą ir išsitraukė savo kišeninį peiliuką. Kriaunos tebebuvo kruvinos, bet beveik viską nuplovė lietus. Kai atlenkė ašmenis, pamatė, kad nulūžo smaigalys. Su šiokiu tokiu gailesčiu Lena suprato, kad niekaip negali jo pasilikti.

Kėdė po durimis vėl bilstelėjo į rankeną. Nanos balse buvo girdėti rūpestis.

– Lena?

– Ateinu! – šūktelėjo Lena. Paukštelėjusi užlenkė ašmenis, įsikišo peiliuką į užpakalinę kišenę ir nuėjo įleisti Nanos.

Padėka

Kai skaitau knygą, pirmiausia praverčiu padėkas, nes negaliu pakęsti, kai dėkojama ilgiausiam sąrašui nepažįstamų žmonių už tai, kas man visai neįdomu. Pati rašydama knygas, pamažu supratau, kam tokie sąrašai reikalingi. Žinau, kad negalima žarstyti kiaulėms perlų, bet šitie žmonės iš širdies stengėsi, reklamuodami Granto apygardos seriją čia ir užsienyje, ir aš amžinai liksiu jiems dėkinga už darbštumą:

Morrow/Harper : George’ui Bickui, Jane Friedman, Lisai Gallagher, Kim Gombar, Kristen Green, Brianui Groganui, Cathy Hemming, Libby Jordan, Rebeccai Keiper, Michaelui Morrisui, Juliette Shapland, Virginiai Stanley, Debbie Stier, Ericui Svensonui, Charlie’iui Trachtenbargui, Rome Quezada ir Colleen Winters.

Random House JK: Ronui Beardui, Faye Brewster, Richardui Cable’ui, Alex Hippisley-Cox, Vanessai Kerr, Markui McCallumui, Susan Sandon ir Tiffany Stansfield.

Yra dar daugybė kitų, atleiskite, jeigu kurio nors nepaminėjau.

Mano agentė Victoria Sanders įkvepia mane siekti aukštumų. Redaktorės Meaghan Dowling ir Kate Elton yra dinamiškasis duetas. Mūsų sėkmingas bendradarbiavimas man – tikra dovana. Dr. Davidas Harperis, Patrice Iacovoni ir Damienas van Carrapiettas padėjo man parašyti medicininius pasažus taip tikroviškai, kaip tik galima tikėtis iš grožinės literatūros. Kantorius Isaacas Goodfriendas užrašė man „Šalom“ dvidešimčia kalbų. Beth ir Jeffas iš CincinnatiMedia.com yra geriausi, patikimiausi autorių tinklalapių kūrėjai ir administratoriai. Jamey’is Locastro atsakė į labai atvirus klausimus apie nesakysiu ką. Robas Hueteris paaiškino man apie gloką ir nusivežė pašaudyti. Remington.com puslapyje yra pasakiškas šaudymo saugumo vadovėlis, su kuriuo smaginausi valandų valandas. Beje, ypač dėkoju interneto draugams, kurių sirenų giesmės atitraukia mane nuo darbo. Prašau, liaukitės. Maldauju.

Rašytojai VM, FM, LL, JH, EC ir EM nusipelno begalės padėkų už tai, kad išklausė mano zyzimo. (Juk iš tikrųjų klausėtės, taip?) Tėtis visada mane remdavo, ir ne tik paskolomis be palūkanų. Judy Jordan yra geriausia mama ir draugė, apie kokią tik galėčiau svajoti. Billie Bennett, mano devintos klasės anglų kalbos mokytoja, verta visų pagyrų, kiek tik teiksis klausyti, – tik niekada ilgai nesiteikia.