Карин Слотер - Baimės nuojauta

Pakeliui į virtuvę Lena pasičiupo nuo kavos staliuko belaidį telefoną. Stalčiuje prie kriauklės susirado telefonų ir adresų knygą ir atsisėdo prie stalo. Advokatų skelbimai užėmė penkis puslapius, visi spalvingi ir neskoningi. Jų antraštės įkalbinėjo nukentėjusiuosius avarijose ar gyvenančius iš neįgalumo pašalpų TUČTUOJAU kreiptis.

Badžio Konfordo skelbimas buvo pats didžiausias. Jame buvo įdėta to slidaus niekšo nuotrauka su komiksų balionu, kylančiu iš burnos, su užrašu riebiomis raudonomis raidėmis: „Paskambinkite man, prieš kalbėdamiesi su policija!“

Jis atsiliepė po vieno pyptelėjimo.

– Badis Konfordas.

Lena prikando lūpą, ir vėl atsivėrė žaizda. Badis buvo vienakojis niekšas, kuris manė, kad visi policininkai korumpuoti, ir ne sykį buvo apkaltinęs Leną, kad taiko nelegalius metodus. Per kvailas technines smulkmenas jis ne vieną jos bylą sutaršė į skutelius.

– Klausau, – atsiliepė Badis. – Na, gerai, skaičiuoju iki trijų. Vienas… du…

Lena prisivertė pratarti:

– Badi.

– Taip, čia aš. – Paragino. – Kalbėkit.

– Čia Lena.

– Pakartokit, – paprašė jis. – Mieloji, vos jus girdžiu.

Ji atsikrenkštė ir pasistengė prašnekti garsiau.

– Čia Lena Adams.

Advokatas net sušvilpė.

– Na, kad mane kur, – pasakė jis. – Girdėjau, kad buvai cypėje. Maniau, tai gandas.

Lena skaudžiai sukando lūpą.

– Na, tai kaip jautiesi, atsidūrusi kitoje įstatymo pusėje, šaunuole?

– Eik tu šikt.

– Mano atlygį aptarsime vėliau, – sukikeno Badis. Jis smaginosi net labiau, negu ji įsivaizdavo. – Kuo tave kaltina?

– Niekuo, – atsakė ji ir pagalvojo, kad bet kurią akimirką gali apkaltinti, žiūrint, kaip seksis Džefriui. – Aš ne dėl savęs skambinu.

– O dėl ko?

– Dėl Itano Grino. – Ji pasitaisė: – Tai yra Vaito. Itano Vaito.

– Kur jis?

– Gerai nežinau. – Lena užvertė telefonų knygą, nes į skelbimus žiūrėti atsibodo. – Jį kaltina kažkaip pažeidus lygtinio paleidimo sąlygas. O nuteistas jis už čekių klastojimą.

– Kiek laiko jis suimtas?

– Nežinau, – atsakė Lena.

– Jei jie neturi kuo jį apkaltinti, galbūt jau ir paleido.

– Džefris nepaleis, – atsakė Lena, vienu dalyku neabejodama. Itaną Vaitą jis pažinojo tik iš įrašų. Niekada nebuvo matęs gerosios Itano pusės, tos, kuri norėjo pasikeisti.

– Kažką tu čia nutyli, – pasakė Badis. – Už ką jis viršininkui įkliuvo?

Lena perbraukė pirštais knygos puslapius. Kažin, kiek galima pasakoti Badžiui Konfordui? Ji pagalvojo, ar apskritai reikia ką nors jam sakyti.

Badis buvo sumanus ir suprato, kas dedasi.

– Jei meluosi, man bus tik sunkiau dirbti savo darbą.

– Jis nenužudė Čako Geinso, – pasakė ji. – Jis niekuo dėtas. Jis nekaltas.

Badis sunkiai atsiduso.

– Mieloji, paklausyk. Visi mano klientai nekalti. Net tas, kuris laukia mirties bausmės. – Jis prunkštelėjo. – Ypač tas, kuris laukia mirties bausmės.

– Šitas tikrai nekaltas, Badi.

– Aha, – atsakė jis. – Galbūt verčiau pasikalbėkim akis į akį. Nori užsukti į mano kabinetą?

Lena užsimerkė, mėgindama įsivaizduoti save lauke. Neįstengė.

Badis paklausė:

– Ką nors negražaus pasakiau?

– Ne, – atsakė Lena. – O gal galėtum tu atvažiuoti?

– Kur atvažiuoti?

– Aš pas Naną Tomas, – ji padiktavo jam adresą, o jis pakartojo skaičius.

– Užtruksiu porą valandų, – tarė jis. – Būsi namie?

– Aha.

Badis tarė:

– Tai pasimatysim.

Ji padėjo ragelį, tada surinko policijos nuovados numerį. Žinojo, kad Džefris visomis išgalėmis stengsis laikyti Itaną areštinėje, bet taip pat žinojo, kad Itanas puikiai išmano, kaip veikia teisė.

– Granto policija, – atsiliepė Frenkas.

Lena prisivertė nepadėti ragelio. Ji atsikrenkštė, stengdamasi kalbėti normaliu balsu, ir tarė:

– Frenkai? Čia Lena.

Jis tylėjo.

– Ieškau Itano.

– Mat kaip? – suniurzgė jis. – Na, čia jo nėra.

– Gal žinai, kur…

Jis taip trenkė ragelį, kad Lenai net ausyse suspengė.

– Šūdas, – pratarė ji ir taip užsikosėjo, kad atrodė, plaučiai išlėks pro burną. Lena nuėjo prie kriauklės atsigerti vandens. Kosulys praėjo tik po keleto minučių. Ji ėmė darinėti stalčius, ieškodama lašų nuo kosulio, kad gerklė aprimtų, bet nieko nerado. Spintutėje virš viryklės rado buteliuką „Advil“ ir susikratė į burną tris kapsules. Iškrito dar kelios, ir ji mėgino sugaudyti jas, kol nenukrito ant grindų, bet skaudamu riešu trenkėsi į šaldytuvą. Nuo skausmo net akyse apraibo, bet ji tik giliai kvėpavo, kol praėjo.

Grįžusi prie stalo, Lena mėgino sugalvoti, kur eitų Itanas, jei jį paleistų iš kalėjimo. Nežinojo jo bendrabučio numerio ir suprato, kad neverta dėl to skambinti koledžo administracijai. Turint galvoje, kad vakar pati buvo kalėjime, ji abejojo, ar kas nors norėtų jai padėti.

Prieš dvi dienas ji įjungė atsakiklį, jei netyčia paskambintų Džilė Rozen. Lena pakėlė ragelį ir surinko savo namų numerį, vildamasi, kad aparatą įjungė teisingai. Telefonas trissyk suskambo, tuomet su ja pasisveikino jos pačios balsas, svetimas ir garsus. Ji surinko kodą, kad išklausytų žinutes. Pirmoji buvo dėdės Henko, jis pasakė, kad skambina šiaip sau ir pasidžiaugė, kad ji pagaliau nusprendė įsitaisyti atsakiklį. Kita – Nanos, ji buvo labai susirūpinusi ir prašė Lenos kuo greičiau paskambinti. Paskutinioji – Itano.

– Lena, – pasakė jis. – Niekur neik. Aš tavęs ieškau.

Ji vėl paspaudė trejetą, atsuko įrašą ir išklausė dar sykį. Aparatas neįrašydavo laiko ar datos, nes ji pataupė dešimt dolerių, ir atsisuko visos trys žinutės, ne tik paskutinioji, todėl teko dar sykį klausytis Henko ir Nanos.

– Niekur neik. Aš tavęs ieškau.

Ji vėl paspaudė trejetą, iškentė pirmąsias dvi žinutes ir išgirdo Itano balsą. Lena tvirčiau prispaudė ragelį prie ausies, mėgindama suprasti jo balsą. Jis atrodė piktas, bet tai nieko naujo.

Ji klausėsi žinutės ir ketvirtą kartą, kai pabeldė į duris.

– Ričardas, – sumurmėjo panosėje. Pažvelgė į savo drabužius ir suprato, kad vis dar vilki mėlyną pižamą. – Šūdas.

Belaidis telefonas dusyk pyptelėjo, tada ekranėlyje žybtelėjo užrašas, kad senka baterija. Lena paspaudė penketą, tikėdamasi, kad šitaip išsaugos Itano žinutę.

Ji nuėjo į svetainę, padėjo telefoną krautis. Prie laukujų durų stovėjo tamsi žmogysta, pro užuolaidas buvo matyti kontūrai. Ji šūktelėjo: „Minutėlę“, net gerklę suskaudo.

Nanos kambaryje ėmė ieškoti, kuo apsirengti. Vienintelis dalykas buvo rausvas kilpinis chalatas, ne mažiau absurdiškas už mėlynąją pižamą. Lena nuėjo prie koridoriaus spintos ir susirado švarką. Apsivilko jį ir nuėjo prie laukujų durų.

– Pala, – tarė ji ir patraukė kėdę. Atšovė skląstį ir atidarė duris, bet už jų nieko nebuvo.

– Kas čia? – tarė Lena ir išėjo į verandą. Ten irgi nieko. Kieme tuščia.

Ji išgirdo viduje pypsint signalizaciją ir prisiminė, kad išeidama Nana ją įjungė. Signalizacija įsijungs po dvidešimties sekundžių, todėl Lena nubėgo atgal į namą ir pačiu laiku įvedė kodą.

Ėjo į virtuvę, bet ją sulaikė dūžtančio stiklo garsas. Virtuvės durų užuolaida judėjo, bet ne nuo vėjo. Į vidų įlindo ranka ir ėmė apgraibomis ieškoti skląsčio. Kelias sekundes Lena stovėjo sustingusi, bet apėmė panika, ir ji išlėkė į koridorių.