Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Žinote, kad jis negyvas?

Flečeris išbalo, žandikaulis atvipo.

Džefris luktelėjo, kol Flečeris nervingai muistėsi.

– Gal koledže su kuo nors nepasidalijote teritorijos?

– Teritorijos? – pakartojo Flečeris, ir Džefris jau norėjo paaiškinti, ką tai reiškia, bet Flečeris kalbėjo: – Ne, žmonės. Nežinau, kas dar prekiavo, bet man niekas niekada apie tai neužsiminė. Tiek mažai uždirbdavau, kad iš nieko klientų nepaviliodavau. Garbės žodis.

– Niekas jūsų nešnekino, neužsiminė, kad elgiatės nepageidaujamai?

– Niekada, – tikino Flečeris. – Suprantat, aš saugojausi. Parduodavau tik keliems paaugliams. Nenorėjau uždirbti daug, tik tiek, kad pačiam pakaktų „žolytei“.

– Tik „žolytei“?

– Kartais ir kitkam, – atsakė Flečeris. Jis ne visiškas mulkis; supranta, kad „žolės“ platinimas – gana smulkus nusikaltimas, palyginti su kai kuriais sunkesniais narkotikais.

– Kam konkrečiai parduodavote?

– Nedaug kam, tik trims ar keturiems.

– Viljamui Diksonui? – paklausė Džefris. – Skuteriui?

– Fe, ne, Skuteriui ne. Jis negyvas. Aš jam to šūdo nepardaviau. Ar dėl to mane klausinėjate? – Jis susijaudino, o Džefris parodė jam nusiraminti.

– Mes žinome, kad Skuteris prekiavo. Nesijaudinkite dėl Skuterio.

– Ak, oho… – Flečeris prisidėjo ranką prie krūtinės. – Rimtai mane išgąsdinote.

Džefris nusprendė surizikuoti.

– Žinome, kad pardavėte narkotikų Endžiui Rozenui.

Flečerio lūpos krutėjo, bet jis nešnekėjo. Jis žvalgėsi tai į Frenką, tai į Džefrį, paskui vėl į Frenką.

– Negali būti, – atsakė jis. – Norėčiau advokato.

– Advokatas pakeistų šio pokalbio toną, Ronai. Jei tu atsivesi savo teisininką, aš atsivesiu savo.

– Negali būti. Negali būti.

– Jei pateiksiu kaltinimus, viskas. Pakliūsi į sistemą. Jokių susitarimų. Sėsi ilgam.

– Nesąmonė. Jūs darote man spaudimą.

– Nedarau, – pataisė Džefris. Formaliai žiūrint, kadangi Flečeris paprašė advokato, jis tiesiog pažeidė jo teisę tylėti. – Mes nenorime prikirpti tau uodegos, Ronai. Tik norime sužinoti, ką pardavei Endžiui Rozenui.

– Nė už ką, žmonės, – nenusileido Flečeris. – Žinau tvarką. Jei jis prieš nušokdamas nuo tilto surūkė „žolės“, jūs suversit viską man – tai yra tam, kuris to šūdo jam pardavė.

Džefris palinko ant stalo.

– Endis nenušoko, Ronai. Jį nustūmė.

– Rimtai? – paklausė Flečeris, vėl dairydamasis tai į Džefrį, tai į Frenką. – Vaje, baisu. Tiesiog baisu. Endis buvo geras vaikis. Turėjo bėdų, bet… šūdas. Geras buvo vaikis.

– Kokių turėjo bėdų?

– Negalėjo mesti „žolės“, – atsakė Flečeris, skėstelėdamas rankomis. – Kartais žmonės nori, bet tiesiog negali.

– Jis tikrai norėjo?

– Manau, kad taip, – atsakė Flečeris. – Na, suprantat. Maniau, kad norėjo.

– Kol..?

Flečeris susiraukė.

– Ak, nežinau.

– Iki kol, Ronai? Ar jis norėjo ką nors iš tavęs pirkti?

– Jis neturėjo pinigų, – atsakė Flečeris. – Atėjo toks… – Jis susikūprino ir ėmė trinti rankas. – „Mielai sumokėčiau antradienį, jei šiandien duotum kokso .“

Džefris paklausė:

– Tai ar davei?

– Po galais, žmogau, ne. Endis ir anksčiau mėgino iš manęs tręštis. Iš visų jis mėgindavo tręštis.

– Ar dėl to įgydavo priešų?

Flečeris papurtė galvą.

– Galėdavai jį paspausti ir pinigus atgaudavai. Aš to mažiaus net pagailėdavau. Jis buvo tikras kietuolis, bet tik jį pastumdydavai, ir jis tada: „Gerai, gerai. Še pinigus. Tik neskriausk“. – Flečeris nutilo, supratęs, ką pasakė. – Aš jo ir neskriaudžiau. Aš ne toks. Aš visada atsipūtęs, tyrinėju savo, suprantat, savo… – Flečeris pritrūko žodžių. – Ne, ne tyrinėju. Plečiu. Reikia plėsti akiratį. Atsiverti.

– Mat kaip, – tarstelėjo Džefris ir pagalvojo – jei Flečeris dar labiau atsivertų, imtų seilėtis.

– Man jo pagailo. Jis turėjo gerų naujienų. Norėjo atšvęsti.

Džefris dirstelėjo į Frenką.

– Ką švęsti?

– Nesakė, – atsakė Flečeris. – Nesakė, o aš neklausiau. Toks jau tas Endis buvo. Mėgo turėti paslapčių, suprantat. Net jei tik eidavo į tualetą nusišikt, viskas buvo didžiulė paslaptis, lyg jis būtų koks sušiktas Džeimsas Bondas. – Flečeris dirbtinai nusijuokė. – Cha, cha. Na, iki Bondo jam buvo toli.

– O kaip Čakas? – paklausė Džefris. – Koks čia jo vaidmuo?

Flečeris gūžtelėjo pečiais.

– Nenoriu negražiai kalbėti apie…

– Ronai!

Jis sudejavo ir pasitrynė pilvą.

– Galbūt jis gaudavo šiek tiek pinigėlių nuo visų. Suprantat, neva už nuomą, ir panašiai.

Džefris atsilošė kėdėje, mėgindamas suprasti, kaip Čakas gali būti susijęs su žmogžudystėmis. Narkotikų prekeiviai žudo tik tuos, kurie stoja jiems skersai kelio, ir žudo išraiškingai, kad atbaidytų galimus konkurentus. Vaizduoti savižudybes prieštarautų verslo interesams.

Džefrio tyla Flečerį trikdė.

– Ar man reikės advokato? – paklausė jis.

– Jei bendradarbiausi, ne. – Džefris išsitraukė užrašų knygutę ir rašiklį. Stumtelėjo Flečeriui ir tarė: – Žinau, kad tai tavo pirmas prasižengimas, Ronai. Mes pasistengsime neįkišti tavęs už grotų, bet turi mums papasakoti, ką laikai bute. Jei nueisiu ten ir rasiu ką nors, ko nepaminėjai, pasakysiu teisėjui, kad skirtų maksimalią bausmę.

– Gerai, žmonės, – atsakė Flečeris. – Gerai. „Meto“. Turiu truputį „meto“, jis po čiužiniu.

Džefris parodė rašiklį ir popierių.

Flečeris ėmė rašyti, tuo pat metu pasakodamas apie savo namus.

– Šaldytuve – šiek tiek „žolės“, šalia sviesto vietos. Kaip ji vadinama, ta vieta, kur laikomas sviestas?

Džefris patarė:

– Gal sviesto skyrelis?

– Aha, aha… – Flečeris palinkčiojo galva ir toliau rašė.

Džefris atsistojo, prisiminęs, kad turi ir rimtesnių užsiėmimų. Jis paliko duris praviras, kad matytų Flečerį iš koridoriaus.

Frenkas paklausė:

– Kaip einasi?

Tyliu balsu Džefris paaiškino Frenkui:

– Pasikalbėsiu su Džile Rozen, pažiūrėsiu, ką ji pasakys.

– Kaip laikosi mažė?

Prisiminus Leną, Džefrio nuotaika subjuro.

– Šįryt kalbėjausi su Nana Tomas. Nežinau. Galbūt užsuksiu pažiūrėti, ar ji nori pateikti kaltinimus.

– Nenorės, – atsakė Frenkas, ir Džefris suprato, kad jis teisus.

Džefris tarė:

– Tu galėtum su ja pasikalbėti.

Frenkas nutaisė tokią išraišką, lyg Džefris būtų pasiūlęs prilupti motiną šlapiu skuduru. Po Lenos užpuolimo Frenkas nebežinojo, kaip elgtis su buvusia porininke. Džefris visiškai suprato kolegą, bet negalėjo įsivaizduoti, kas jį patį priverstų pamiršti porininkę. Birmingame buvo farų, kurių Džefris jau daug metų nebuvo regėjęs, bet jeigu jie staiga jam paskambintų, jis akimirksniu šoktų į mašiną ir lėktų į Atlantą.

Džefris tarė:

– Neįsakysiu tau jos aplankyti, bet, manau, jeigu ištiestum jai ranką…

Frenkas nusikosėjo į saują.

Džefris pamėgino kitaip.

– Ji tavim pasitiki, Frenkai. Gal tu galėtum atvesti ją į doros kelią.

– Man atrodo, kad ji jau pasirinko savo kelią. – Jo akys piktai žybtelėjo, ir Džefris prisiminė, kaip vakar buvo sunku atplėšti Frenką nuo Itano Vaito. Jei Džefris nebūtų įsikišęs, Vaitas tikriausiai dabar jau būtų negyvas.

– Tavęs ji klausys, – patikino Džefris. – Galimas daiktas, kad tu – vienintelis, galintis su ja susišnekėti.