Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Ar šitaip iškruvinai peilį? – paklausė Džefris, vėl palinkdamas į šviesą. – Kai įsipjovei ranką?

Ji vėl atsikrenkštė, bet skaudėjo tik dar labiau. Balsas gergždė, vos garsesnis už kuždesį.

– Ar galima dar vandens?

– Nori ko nors stipresnio? – paklausė jis. Ji įdėmiai pažvelgė į jį, mėgindama suprasti, ką jis rezga. Dabar Džefris vaizdavo gerąjį policininką, o jai taip reikėjo, kad kas nors maloniai su ja elgtųsi, kad ji tikriausiai juo patikės. Ji nekantravo kam nors papasakoti, kas nutiko, bet protas neįstengė sugalvoti žodžių, kurie turėtų sklisti iš burnos.

Atkišęs puoduką, Džefris tarė:

– Pirmiausia vandens, gerai?

Lena atsigėrė, džiaugdamasi, kad vanduo šaltas. Jis tikriausiai atnešė jo iš šaldiklio pagrindinėje fojė, o ne iš čiaupo.

Lena atidavė jam puoduką ir atsisėdo, atsirėmusi į sieną. Nugarą maudė, bet cemento blokas buvo tvirtas ir ramino. Ji pažvelgė į langetę, kuri prasidėjo tiesiai po pirštais ir kilo iki pusės rankos. Pajudinusi pirštus, pajuto, kad rankoje kažkas kirba.

– Tikriausiai baigiasi nuskausminamųjų veikimas, – pasakė Džefris. – Nori dar? Galiu paprašyti Saros, kad ko nors išrašytų.

Lena papurtė galvą, nors nieko daugiau netroško, tik užmaršties.

– Čako kraujo grupė B neigiama, – pasakė jis. – O tavo – A.

Ji linktelėjo galva. DNR tyrimų rezultatai bus maždaug po savaitės, bet kraujo grupę galima nustatyti tiesiog ligoninėje.

Džefris kalbėjo:

– Peilis, stalas ir tavo marškinių skvernai sukruvinti A grupės krauju.

Lena laukė, ką jis dar pasakys.

– Neradom nė lašo B neigiamos, – jis pridūrė. – Tik poste.

Ji sulaikė kvapą krūtinėje ir žiūrėjo, kiek ilgai ištvers.

– Lena… – pratarė jis. Jos nuostabai, jo balsas užlūžo, o jam nespėjus nudelbti akių, ji pastebėjo, koks jis nusiminęs.

Jis tarė:

– Neturėjau tavęs surakinti.

Lena galvojo, kaip tai suprasti. Ji beveik nieko neprisiminė po nakties su Itanu.

– Būčiau elgęsis visai kitaip, jei tik… – Jis pažvelgė į ją, šviesoje iš koridoriaus jo akys žvilgėjo. – Nežinojau.

Lena vos neužsikosėjo, norėjo dar vandens.

Jis tarė:

– Lena, papasakok man, kas nutiko. Papasakok, kas šitaip su tavim pasielgė, kad galėčiau jį nubausti.

Lena tik spoksojo. Ji pati taip su savim pasielgė. Kaip dar jis galėtų ją nubausti?

– Neturėjau tavęs surakinti, – pakartojo jis. – Labai atsiprašau.

Lena lėtai iškvėpė, jusdama, kaip skauda šonkaulį.

Ji paklausė:

– Kur Itanas?

Džefris įsitempė.

– Dar suimtas.

– Kuo kaltinamas?

– Pažeidęs lygtinio paleidimo sąlygas, – atsakė jis, bet smulkiau nepaaiškino.

– Jis tikrai mirė? – paklausė ji, prisiminusi, kada paskutinį sykį matė Čaką.

– Aha, – atsakė Džefris. – Mirė. – Jis vėl nudelbė akis. – Ar tai jis taip su tavim pasielgė, Lena? Čakas tave nuskriaudė?

Ji vėl atsikrenkštė, nuo pastangų skaudėjo kaklą.

– Ar galiu eiti namo?

Jis, regis, svarstė, bet iš to, ką buvo pasakęs anksčiau, ji jau suprato, kad neturi už ką jos ilgiau sulaikyti.

– Aš tik noriu namo, – pasakė Lena, bet turėjo galvoje ne tą koledžo skylę. Ji prisiminė namą, kurį turėjo, ir gyvenimą, kurį ten gyveno. Ji prisiminė Leną, kuri nepuldavo žmonių ir neversdavo jų daryti to, ko jie nenori. Gerąją Leną. Leną, kokia ji buvo, kol gyva buvo Sibilė.

Džefris atsakė:

– Atėjo Nana Tomas. Paskambinau jai, kad tave pasiimtų.

– Nenoriu jos matyti.

– Atleisk, Lena. Ji laukia tavęs, o aš negaliu – nenoriu – leisti tau važiuoti namo vienai.

Pakeliui į namus Nana tylėjo. Negalėjai suprasti, kiek ji žino. Lenai visa tai dabar nerūpėjo. Po vakarykštės audros jai niekas neberūpi.

Lena žvelgė pro langą ir galvojo, kad jau seniai nebuvo išvažiavusi mašina vakare. Paprastai tokiu metu jau būdavo lovoje, kartais miegodavo, kartais žvelgdavo pro lango stiklą ir laukdavo, kol išauš diena, bet niekada nebūdavo lauke. Niekada nebūdavo ten, kur nesijausdavo saugiai.

Nana sustojo kieme ir išjungė variklį. Užkišo raktelį už dangčio nuo saulės ir kvailai išsišiepė Lenai. Nana per daug pasitiki žmonėmis. Tokia pat buvo ir Sibilė, kol kažkoks pamišėlis ją nužudė.

Namas, kurį prieš kelerius metus nusipirko Sibilė ir Nana, buvo nedidelis, vienaukštis, kokių daugybė visame Hartsdeile. Vienoje pusėje – du miegamieji, koridorius veda į vonią, o kitoje pusėje – virtuvė, valgomasis ir svetainė. Antras miegamasis paverstas Sibilės darbo kambariu, bet Lena nežinojo, kam Nana dabar jį naudoja.

Lena sustojo ant laiptuko, ranka pasirėmusi į namą, kad nenugriūtų, kol Nana neskubėdama rakino duris. Nuovargis jau virto gyvenimo būdu; dar vienas pokytis.

Kai Nana atidarė duris, jas pasveikino trys trumpi signalizacijos skydelio pyptelėjimai. Turint galvoje, kaip Nana nesirūpina saugumu, Lena nustebo, kad ji pasivargino įvesti signalizaciją.

Nana tikriausiai perskaitė jos mintis.

– Žinau, – atsakė ji, surinkdama Sibilės gimimo datos skaitmenis. – Pagalvojau, kad jausiuosi saugiau po to, kai Sibilė… ir paskui tu…

– Verčiau jau laikytum šunį, – pasiūlė Lena, bet, pamačiusi susirūpinusį Nanos veidą, pasigailėjo. – Ir signalizacijos triukšmas gali išgąsdinti žmones.

– Kai tik įdiegė, aš ją vis įjungdavau. Ponią Mauši anapus gatvės kone ištiko širdies smūgis.

– Tikriausiai nieko baisaus, – pasakė Lena.

– Ir kodėl aš tavim abejoju?

Lena pasirėmė ranka į sofos atkaltę ir pagalvojo, kad neturi jėgų tokiam kvailam pokalbiui.

Nana, regis, tai pajuto.

– Nori valgyti? – paklausė ji, žiebdama šviesas ir eidama iš valgomojo į virtuvę.

Lena papurtė galvą, bet Nana nematė.

– Lena?

– Ne, – atsakė Lena. Eidama į vonios kambarį, perbraukė pirštais per sofą. Nuo vaistų surėmė spazmai, degino, lyg būtų prasidėjęs šlapimo pūslės uždegimas.

Vonios patalpa buvo siaura, grindys išklotos juodomis ir baltomis plytelėmis. Palei sienų viršų driekėsi medžio karoliukai, o žemiau – baltos plytelės. Už kreivo vaistinėlės veidrodžio rėmo buvo užkišta Sibilės nuotrauka. Lena pažvelgė į veidrodį, tada į Sibilę, lygindama atvaizdus. Lena atrodė dešimčia metų vyresnė, nors nuotrauka daryta vos mėnuo iki Sibilės žūties. Kairė Lenos akis buvo užtinusi, žaizda po ja ryškiai raudona, prilietus skaudėjo. Lūpa per vidurį perskelta, o kaklas visas sudraskytas ir, regis, virtęs viena didžiule mėlyne. Štai kodėl sunku kalbėti. Gerklė tikriausiai atrodo kaip mėsgalis.

– Lena? – tarė Nana, belsdama į duris.

Ji atidarė duris, nenorėdama, kad šeimininkė imtų jaudintis.

– Nori arbatos? – paklausė Nana.

Lena ketino atsisakyti, bet paskui pagalvojo, kad galbūt nuo arbatos atlėgs gerklės skausmas. Ji linktelėjo galva.

– „Mėtų pilvukui“ ar „Meškučio miegaliaus“?

Lenai norėjosi juoktis, nes atrodė absurdiška, kad po visų tų įvykių Nana stovi vonios tarpduryje ir klausia Lenos, ar ji norinti „Mėtų pilvukui“, ar „Meškučio miegaliaus“.

Nana šyptelėjo.

– Aš išrinksiu, – pasakė ji. – Nori persirengti?

Lena tebevilkėjo kalėjimo uniformą, kurią gavo areštinėje, nes jos drabužiai buvo sudėti į maišelius kaip įkalčiai.

Nana tarė:

– Jei nori, dar turiu Sibilės daiktų…

Abi, regis, tą pat akimirką suprato, kad abiem būtų nejauku, jei Lena apsivilktų Sibilės drabužius.