Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Turiu pižamų, kurios tau tiktų, – pasakė Nana. Ji nuėjo į savo kambarį, o Lena nusekė paskui. Prie lovos stovėjo dar kelios Sibilės nuotraukos ir gulėjo jos „Mikė Pūkuotukas“ iš vaikystės.

Nana sustojo kambaryje, žvelgdama į ją.

– Kas yra? – paklausė Lena, vos krutindama lūpas, kad vėl neplyštų žaizda.

Nana priėjo prie spintos, pasistiebė ir ėmė raustis viršutinėje lentynoje. Ji ištraukė nedidelę medinę dėžutę.

– Jis buvo mano tėvo, – pasakė ji, atidarydama dėžutę. Aksomu išmuštame viduje gulėjo mažas glokas. Greta – pilna apkaba.

– Kam tau jo reikia? – paklausė Lena, trokšdama paimti pistoletą iš dėžutės vien tam, kad pajustų rankoje jo svorį. Ginklo nebuvo laikiusi rankoje nuo tada, kai išėjo iš policijos.

– Kai Sibilė mirė, tėvas atidavė jį man, – pasakė Nana, ir Lena suprato, kad nė nežinojo, jog jos tėvas dar gyvas. – Jis policininkas. Kaip ir tavo tėtis.

Lena prilietė šaltą metalą, buvo malonu čiuopti jį pirštais.

– Nemoku juo naudotis, – pasakė Nana. – Nekenčiu ginklų.

– Sibilė irgi jų negalėjo pakęsti, – atsakė Lena, nors Nana neabejotinai žinojo, kad jų tėvas Kalvinas Adamsas buvo nušautas, kai pakelėje sustabdė mašiną.

Nana uždarė dėžutę ir padavė ją Lenai.

– Jei nuo to jausiesi saugiau, turėkis jį.

Lena paėmė dėžutę ir priglaudė prie krūtinės.

Nana nuėjo prie komodos ir ištraukė melsvą pižamą.

– Žinau, kad ne tavo skonio, bet švari.

– Ačiū, – atsakė Lena, nuoširdžiai dėkinga už rūpestį.

Nana išėjo ir uždarė duris. Lena norėjo užsirakinti, bet Nana gali išgirsti ir įsižeisti. Ji atsisėdo ant lovos, atidarė medinę dėžutę ant kelių. Perbraukė pirštu ginklo vamzdį taip pat, kaip pirštais glamonėjo Itano pimpį. Lena paėmė ginklą į ranką, negrabiai įdėjo apkabą. Buvo sunku su sutvarstyta kaire ranka, o kai pamėgino trūktelėti, kad kulka pakliūtų į vamzdį, vos neišmetė ginklo.

– Po galais, – tarė ji, kelissyk spusteldama gaiduką, tiesiog tam, kad pajustų, kaip spragteli.

Iš įpročio Lena išėmė apkabą, tik tada padėjo ginklą atgal į dėžutę. Vargais negalais apsivilko melsvą pižamą. Kojas taip maudė, kad nesinorėjo jų judinti, bet suprato, kad tik nuo judėjimo išsivaikščios sąstingis ir skausmas.

Kai atėjo į virtuvę, Nana pylė arbatos. Nusišypsojo Lenai, vos tvardydama juoką, ir Lena pažvelgė į tamsiai mėlyną šuniuką iš animacinio filmo ant pižamos viršaus kišenėlės.

– Atleisk, – Nana atsiprašė, kad krizena. – Tiesiog niekada neįsivaizdavau, kad galėtum šitaip apsitaisyti.

Lenai silpnai šyptelėjo, jusdama, kaip vėl pratrūksta lūpa. Ji padėjo ant stalo medinę dėžutę. Jei negali užtaisyti, iš pistoleto jokios naudos, bet jei jis po ranka, jautėsi saugiau.

Nana pastebėjo ginklą, bet tarė:

– Na, tau ji tinka geriau negu man.

Lena pajuto virpuliuką ir nusprendė viską išsiaiškinti.

– Aš ne homoseksualė, Nana.

Nana tramdė šypseną.

– Ak, Lena, net jei ir būtum, nemanau, kad kada nors gyvenime sulauksiu dienos, kai galėsiu bent pagalvoti , kad kas nors įstengtų pakeisti tavo seserį.

Lena įsitvėrė kėdės, apie Sibilę kalbėtis nenorėjo. Jei apie ją užsimins, susies ją su tuo, kas nutiko. Vien nuo minties, kad Sibilė galėtų sužinoti, kas jai nutiko, Leną pervėrė deginanti gėda. Pirmą sykį gyvenime Lena džiaugėsi, kad sesers nebėra.

– Jau vėlu, – tarė Lena, pažvelgusi į laikrodį ant sienos. – Atleisk, kad tave įvėliau.

– Ak, nesijaudink, – atsakė Nana. – Visai smagu retsykiais nemiegoti po vidurnakčio. Lyg kokia senutė guluosi pusę dešimtos nuo pat tada, kai Sibilė…

– Prašau, – pratarė Lena. – Negaliu apie ją kalbėtis. Tik ne šitaip.

– Sėskis, – pasiūlė Nana. Ji apkabino Lenos pečius, norėdama palydėti ją prie kėdės, bet Lena nė nekrustelėjo.

– Lena?

Lena prikando lūpą, dar labiau pradrėksdama žaizdą. Nusilaižė ją liežuvio galiuku, prisimindama, kaip laižė Itano kaklą.

Netikėtai ji pravirko, ir Nana apglėbė ją kita ranka. Jos stovėjo virtuvėje, Nana laikė ją apkabinusi, guodė, kol Lena nebeįstengė verkti.

Ketvirtadienis

15

Ronas Flečeris atrodė lyg bažnyčios diakonas. Rudi plaukai buvo tvarkingai perskirti šone, prilaikomi kažkokios žvilgančios želės. Jis vilkėjo kostiumu, lyg būtų atėjęs į pokalbį dėl darbo, nors Džefris telefonu jam pranešė, jog jis kviečiamas tik tam, kad suteiktų papildomos informacijos apie Čaką Geinsą. Sprendžiant iš kvapo, Flečeris rūkė. Sprendžiant iš to, ką rado jo spintelėje apsaugos poste, nikotinas buvo menkiausia jo priklausomybė.

– Labas rytas, pone Flečeri, – tarė Džefris, sėdėdamas priešais jį kitapus stalo.

Flečeris nervingai šyptelėjo Džefriui, paskui pabrėžtinai apsigręžė ir pažvelgė į Frenką, kuris lyg sargybinis stovėjo prie durų.

– Aš – policijos viršininkas Toliveris, – prisistatė Džefris. – O čia detektyvas Volisas.

Flečeris linktelėjo galva, glostydamasis plaukus. Jis buvo amžinas pūtikas, keturiasdešimtmetis vyras, taip ir neišaugęs iš paauglystės.

– Labas. Kaip sekasi?

– Neblogai, – atsakė Džefris. – Ačiū, kad taip anksti atėjote.

– Aš dirbu naktimis, – paaiškino Flečeris lėtai ir sunkiai, kaip būna visą gyvenimą rūkius „žolę“. – Paprastai maždaug tokiu metu einu gulti.

– Na, – Džefris nusišypsojo, – dėkojame, kad užsukote. – Jis atsilošė kėdėje, nepatraukdamas rankų nuo stalo.

Flečeris apsigręžė ir vėl pažvelgė į Frenką. Panorėjęs Frenkas mokėdavo atrodyti grėsmingai, o dabar senasis policininkas stovėjo pasitempęs, kad tai būtų aiškiai matyti.

Flečeris vėl pažvelgė į Džefrį ir taip pat nervingai šyptelėjo.

Džefris ir vėl taip pat šyptelėjo jam.

– Aš, hm… – pratarė Flečeris susigūždamas ir pasiremdamas alkūnėmis į stalą. – Tikriausiai radot „žolės“.

– Taip, – atsakė Džefris.

– Ji ne mano, – mėgino suktis Flečeris, bet iš kalbėsenos Džefris suprato, kad anas ir pats žino, jog išsisukinėja nevykusiai. Ronui Flečeriui buvo per keturiasdešimt, o, sprendžiant iš jo darbuotojo bylos, jis niekada neišdirbo vienoje vietoje ilgiau negu dvejus metus.

– Jūsų, – atsakė Džefris. – Ant jos radome jūsų pirštų atspaudų.

– Po galais, – suvaitojo Flečeris ir pliaukštelėjo delnu per stalą.

Džefris pastebėjo, kad Frenkas šypsosi. Jie rado pirštų atspaudų ant maišelio, bet nuovadoje neturėjo Flečerio pavyzdžių, kad galėtų palyginti.

– Kuo dar prekiaujate?

Flečeris gūžtelėjo pečiais.

– Mes iškrėsim jūsų namus, Ronai.

– O varge! – Flečeris padėjo galvą ant stalo. – Kokia neteisybė! – Jis maldaujamai pakėlė akis. – Aš niekada neturėjau nemalonumų su policija. Patikėkit.

– Jau patikrinau jūsų įrašus, – atsakė Džefris.

Flečerio lūpos trūkčiojo. Jo įrašuose buvo tik bauda už ne vietoje pastatytą automobilį, bet galėjo būti dar kas nors, ko nebuvo matyti, nes nebuvo pateikti kaltinimai. Flečeris priklausė kartai, kuriai policininkai atrodo galingesni negu iš tikrųjų.

Džefris paklausė:

– Kam pardavinėdavote koledže?

– Tik keliems vaikiams, žmogau, – gynėsi Flečeris. – Tik trupučiuką, kišenpinigiams, suprantat? Nieko ypatingo.

– Ar Čakas apie tai žinojo?

– Čakas? Ne, ne. Žinoma, ne. Jis, suprantat, ne visada stropiai tvarkosi, bet jei sužinotų, kad tuo verčiuosi…