Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Juokauji?

– O kas čia juokingo? – paklausė ji. – Būti sekretore – nieko blogo.

– Ne, ne apie tai, – atsakė Džefris. – Tiesiog nė vienas jų apie tai neužsiminė.

– O kam jiems užsiminti? – paklausė Kendė, ir buvo visiškai teisi. – Nejau niekada nepagalvojai, kodėl jų pavardės skirtingos?

– Tiesą sakant, ne, – atsakė jis ir išgirdo, kaip kieme trinkteli mašinos durelės. Jis išėjo į svetainę ir pažvelgė pro langą. Brajenas Keleris buvo pasilenkęs prie rusvos „Impala“ užpakalinės sėdynės. Jis ištraukė porą didelių baltų dėžių ir, prirėmęs jas ant šlaunies, užtrenkė mašinos dureles.

– Viršininke?

– Girdžiu, – atsakė Džefris, mėgindamas vėl įsitraukti į pokalbį. – Ką sakei?

– Sakau, kad tikriausiai dabar su ja jau išsiskyrė.

– Su kuo išsiskyrė? – paklausė Džefris, žiūrėdamas, kaip Keleris vargais negalais velka dėžes į garažą.

– Su ta mergina, kurią buvo vedęs, kai ėmė meilintis Džilei Rozen, – atsakė ji ir pridūrė: – Tik dabar ji jau ne mergina. Po galais, jai turbūt penkiasdešimt metų. Kažin, kas nutiko sūneliui?

– Sūneliui? – pakartojo Džefris, ant laiptų išgirdęs Kelerio žingsnius. – Kokiam sūneliui?

– Jo sūneliui iš pirmos santuokos, – atsakė ji. – Gal tu visai manęs nesiklausai?

– Jis turi sūnų iš ankstesnės santuokos? – paklausė Džefris, išsitraukęs nuotrauką.

– Juk taip ir sakiau. Jis tiesiog ėmė ir paliko juos. Niekada nė neužsiminė apie juos Bertui. Prisimeni Bertą Vingerį – jis buvo dekanas prieš Keviną. Bertui, žinoma, Brajeno šeiminė padėtis nebūtų rūpėjusi. Jis pats turėjo du vaikus iš ankstesnės santuokos, ir patikėk, tie vaikai buvo tikri angeliukai…

– Man reikia eiti, – tarė Džefris ir užlenkė telefoną. Jis pagaliau suprato, kodėl vaikas nuotraukoje atrodė toks pažįstamas.

Senoji patarlė teisinga. Vaizdas tikrai vertas tūkstančio žodžių – ar, šiuo atveju, nemokamo pasivažinėjimo į nuovadą policijos mašina.

Keleris įėjo pro duris ir, išvydęs Džefrį, krūptelėjo, vos neišmetė dėžių.

– Ką čia veikiate?

– Tik dairausi.

– Matau.

– Kur jūsų žmona? – paklausė Džefris.

Keleris išbalo. Jis pasilenkė ir numetė dėžes ant grindų.

– Pas motiną.

– Ne ta, – atsakė Džefris, iškėlęs nuotrauką. – Kita žmona.

– Mano kita…

– Jūsų pirmoji žmona, – patikslino Džefris, rodydamas dar vieną nuotrauką. – Vyriausiojo sūnaus motina.

16

Lena atsliūkino į virtuvę, kiekvienas kūno sąnarys girgždėjo lyg surūdijęs metalas. Nana sėdėjo prie stalo ir skaitė laikraštį, valgydama dubenį dribsnių.

– Gerai išsimiegojai? – paklausė Nana.

Lena linktelėjo, dairydamasi kavinuko. Ant viryklės garavo virdulys. Ant spintutės stovėjo puodukas su arbatos maišeliu šalia.

– Turi kavos? – paklausė Lena vos girdimu balsu.

– Turiu tirpios, – atsakė Nana, – bet be kofeino. Galėčiau prieš darbą nubėgti į parduotuvę.

– Nereikia, – tarė Lena ir pagalvojo, kad ilgai netrukus nuo kofeino stygiaus ims mausti galvą.

– Šiandien geriau atrodai, – pasakė Nana ir pamėgino šyptelėti. – Tavo balsas. Labiau kuždantis, o ne gergždžiantis.

Lena klestelėjo ant kėdės, kaulus slėgė nuovargis. Nana miegojo ant sofos, užleidusi Lenai lovą, bet Lena neįstengė patogiai įsitaisyti. Nanos lova stovėjo po langais, pro juos buvo matyti vidinis kiemas. Visi langai buvo pasiekiami nuo žemės, be žaliuzių ir net be užuolaidų. Lena neįstengė nė akių sumerkti iš baimės, kad kas nors įlips pro langus ir ją pastvers. Ji kelissyk atsikėlė, patikrino spynas, mėgino dairytis, ar lauke nieko nėra. Kieme buvo tamsu, matyti vos kelios pėdos prieš save, bet galiausiai Lena įsitaisė nugara į duris su pistoletu ant kelių.

Lena atsikrenkštė.

– Norėčiau pasiskolinti pinigų.

– Žinoma, – atsakė Nana. – Vis mėginu tau įsiūlyti…

– Pasiskolinti, – pabrėžė Lena. – Grąžinsiu.

– Gerai, – sutiko Nana ir atsistojo ketindama išplauti kriauklėje dubenėlį. – Ketini pasiimti atostogų? Gali pagyventi čia.

– Turiu pasamdyti Itanui advokatą.

Nanai iš rankų į kriauklę iškrito dubenėlis.

– Tikrai?

– Negaliu palikti jo kalėjime, – atsakė Lena, žinodama, kad juodaodžiai Itaną nužudys, vos pamatys jo tatuiruotes.

Nana vėl atsisėdo prie stalo.

– Nežinau, ar galiu tau duoti pinigų tokiam reikalui.

– Kur nors gausiu, – atsakė Lena, nors nežinojo kur.

Nana pažvelgė į ją, mažumėlę prasižiojusi. Pagaliau linktelėjo.

– Gerai. Kai grįšiu iš darbo, nueisime į banką.

– Dėkui.

Nana dar nebaigė.

– Aš neskambinau Henkui.

– Ir nereikia, – spyrėsi Lena. – Nenoriu, kad jis mane tokią matytų.

– Jis ir anksčiau yra tave tokią matęs.

Lena dėbtelėjo, rodydama Nanai, kad apie tai nediskutuos.

– Gerai, – pakartojo ši, ir Lenai pasirodė, kad kalba labiau sau. – Bėgsiu į darbą. Jei norėsi išeiti, prie laukujų durų yra atsarginis raktas.

– Niekur neisiu.

– Turbūt ir gerai, – atsakė Nana, dirsteldama į Lenos kaklą.

Lena šįryt nežiūrėjo į veidrodį, bet nujautė, kad atrodo prastai. Prakirstas skruostas atrodė karštas, lyg būtų įsimetęs uždegimas.

Nana tarė:

– Grįšiu per pietus, apie pirmą. Kitą savaitę pradedame inventorizaciją, ir man reikia kai ką nudirbti.

– Gerai.

– Tikrai nenori važiuoti su manim? Galėtum pabūti kontoroje. Niekas tavęs nematytų.

Lena papurtė galvą. Į koledžą grįžti nebenorėjo.

Nana pasiėmė krepšį ir raktelius.

– Ak, vos nepamiršau.

Lena laukė.

– Gali užsukti Ričardas Karteris.

Lena panosėje nusikeikė taip, kaip Nana tikriausiai dar nebuvo girdėjusi keikiantis moters.

– Vaje, – ištarė Nana.

– Ar jis žino, kad aš čia?

– Ne, pati nežinojau, kad čia būsi. Vakar per vakarienę daviau jam raktą.

– Davei jam savo namų raktą? – Lena nepatikėjo savo ausimis.

– Jis daug metų dirbo su Sibile, – gynė Nana. – Ji visada juo pasitikėdavo.

– Ko jis nori?

– Peržiūrėti jos užrašus.

– Jis moka skaityti Brailio raštą?

Nana žaidė su raktais.

– Bibliotekoje yra vertiklis, galima juos paleisti per jį. Užtruks šimtą metų.

– Ko jis ieško?

– Dievas žino, – Nana nusivaipė. – Juk žinai, koks jis paslaptingas.

Lena pritarė, bet toks elgesys atrodė keistas net kalbant apie Ričardą. Ji išsiaiškins, ką jis rezga, kitaip nė neprileis jo prie Sibilės užrašų.

– Tai aš jau lekiu, – pasakė Nana. Ji parodė į Lenos riešo langetę. – Ją turi laikyti pakeltą.

Lena iškėlė ranką.

– Žinai mano darbo telefoną, – Nana parodė signalizacijos pultą. – Jei nori, tiesiog paspausk „Pasilikti“.

– Gerai, – atsakė Lena, nors nė neketino įjungti signalizacijos. Labiau padėtų šaukštas, skimbčiojantis į keptuvę.

– Ji duoda dvidešimt sekundžių uždaryti duris, – pasakė Nana. Lenai nieko neatsakius, pati paspaudė mygtuką „Pasilikti“. – Kodas – tavo gimtadienis.

Pultelis ėmė pypti, skaičiuodamas sekundes, per kurias Nana turi išeiti pro duris.

– Nuostabu, – tarė Lena.

– Skambink, jeigu prireiks, – pasakė Nana. – Iki!

Lena uždarė laukujes duris ir užrakino apatinę spyną. Viena ranka ji pritraukė kėdę ir pakišo po rankena, kad Ričardas neužkluptų jos netikėtai. Ji atitraukė užuolaidą ir žvelgė pro mažą apskritą langelį duryse, kol Nana išvažiavo iš kiemo. Jautėsi kvailai, kad vakar praskydo jos akivaizdoje, bet ir džiaugėsi, kad ana buvo šalia. Po šitiek metų ji pagaliau pradėjo suprasti, ką Sibilė įžiūrėjo toje knygų žiurkėje. Nana Tomas iš tikrųjų visai nieko.