Карин Слотер - Baimės nuojauta

Frenkas visiškai nekreipė į tai dėmesio, ir Džefris net pats suabejojo, ar tikrai tai pasakė.

Rankos mostu Frenkas parodė į Flečerį, kuris rašė jau antrą išpažinties puslapį.

– Nori, kad iškratyčiau jo namus?

– Aha, – atsakė Džefris, gerai suvokdamas, kad Flečeris galbūt tiesiog įtikinamai meluoja. – Pirmyn, suimk jį už „žolės“ laikymą spintutėje. Pažiūrėsim, kas galiausiai iš to išeis.

– O kaip Vaitas? – paklausė Frenkas. – Paleisi jį?

Džefris paskambino Meikono šerifui, kad tas uždarytų Vaitą į areštinę, baimindamasis, kad jo paties žmonės neduos vaikiui ramybės.

– Laikysiu jį, kiek tik reikės, bet jei Lena nepateiks kaltinimų, ne kažin ką tegalėsiu padaryti.

– O kaip DNR?

– Juk žinai, užtruks mažiausiai savaitę, – priminė Džefris. – O net jei ateis rezultatai, jie nieko nereikš, jeigu ji užsispyrusi tikins, kad pati to norėjo.

Frenkas niauriai linktelėjo galva.

– Šįvakar važiuosi į Atlantą?

Džefris atsakė:

– Aha, tikriausiai. – Tačiau paskutinis dalykas, kurį vakar jam pasakė Sara, buvo prašymas kurį laiką prie jos nelįsti. Anksčiau ar vėliau ateis diena, kai ji taip jam pasakys visiškai rimtai. Jis velniškai tikėjosi, kad dar ne dabar.

Džefris nuėjo į Rozen ir Kelerio namus pėsčiomis, nes reikėjo laiko mintims prablaškyti. Šią savaitę vis kaupiasi kaltė, nuo Tesos sužalojimo iki Lenos užpuolimo. Vakar kalėjime jis tik norėjo apglėbti ją ranka ir padaryti taip, kad viskas būtų gerai. Širdyje nujautė, kad šito Lenai visai nereikia, o tuomet geriausia, ką gali padaryti Džefris, tai surasti, kas apskritai užvirė visą šitą košę. Fiziniai įkalčiai nerodė, kad į apsaugos postą kas nors būtų įsilaužęs. Niekas nesinešiojo nuoskaudų Čako atžvilgiu ir, nors visi sutarė, kad jis buvo šiknius, niekas nesugalvojo priežasties, kodėl kažkam prireikė jį nužudyti. Net jei jis ir rinko mokestį nuo Flečerio narkotikų versliuko, nubaustas būtų Flečeris, o ne Čakas.

Raudonasis „mustangas“ tebestovėjo kieme, kur Džefris jį matė paskutinį sykį. Jis įėjo į verandą ir pabeldė į duris, o laukdamas susikišo rankas į kišenees. Praėjo kelios minutės, ir jis pažvelgė pro langą, svarstydamas, ar Džilė Rozen nebus iš tikrųjų palikusi vyro.

Dar porą sykių pabeldė į duris, tada nuėjo. Kiemo vidury apsigalvojo. Grįžo prie namo, į Endžio Rozeno butą. Flečeris sakė, kad šeštadienio vakarą Endis ketino švęsti. Gal Džefris aptiks, kuo vaikinas taip džiaugėsi.

Jis pabeldė į buto duris, nenorėdamas trukdyti, jei Džilė Rozen tvarko sūnaus daiktus. Paklebeno rankeną.

– Sveiki, ar yra kas nors? – šūktelėjo ir įėjo į nedidelį butą. Kaip ir pagrindiniame name, tas, kas įrengė Endžio butą, daugiau nebesirodė. Ant grindų tysojo minkštas oranžinis kilimas, o sienos buvo išmuštos tamsiomis kai kur išlinkusiomis pušies lentomis. Šalia durų buvo vonia, o už jos – svetainė. Sienos netvarkingai apklijuotos repo grupių plakatais. Iš abiejų plačiaekranio televizoriaus pusių stovėjo po kone metro aukščio alaus skardinių piramidę.

Ant molberto prie lango buvo dar vienos nuogos moters eskizas, laimė, šįsyk nespalvotas. Džefris panaršė plastikinę dailės reikmenų dėžę ant grindų, rado kelias skardines dažų skiediklio ir porą skardinių purškiamų dažų. Dėžės dugne aptiko dvi tūteles modeliukų klijų ir murziną skudurą. Pauostęs skudurą, vos nenualpo nuo chemikalų.

– Jėzau, – pratarė Džefris. Po kriaukle rado dar keturis purškiklius. Ankštoje vonios patalpoje buvo keturios skardinės purškiamo tualetų valiklio. Arba Endis Rozenas buvo nežmoniškas švaruolis, arba jis uostė klijus ir purškiklius, kad apsvaigtų. To Sara nebūtų aptikusi toksikologiniu tyrimu, nebent būtų nurodžiusi laboratorijai ieškoti būtent tų medžiagų.

Džefris apsidairė po kambarį, ieškodamas kitų narkotikų vartojimo požymių. Ant grindų mėtėsi kompiuterinio žaidimo reikmenys ir kelios iš dėžučių išimtos kompaktinės plokštelės. Pramogų centrą sudarė DVD grotuvas, kompaktinių plokštelių grotuvas, prabangus stereo imtuvas ir namų kino garsiakalbis. Arba Endis prekiavo narkotikais, arba tėvai pasiėmė antrą paskolą, kad aprūpintų jį tokia elektronika.

Buto miegamasis buvo atskirtas medinėmis širmomis. Už jų dunksojo neklota, sujaukta lova. Ore tvyrojo prakaito ir kakavos sviesto rankų kremo kvapas. Ant lempos gaubto prie lovos buvo užmestas raudonas šalikas, lyg mėginant sukurti jaukumą.

Miegamojo stalčiai ir spinta jau buvo apieškoti, bet Džefriui norėjosi dar sykį patikrinti. Spintoje kabėjo treji ar ketveri marškiniai, šonuose įtaisytose lentynose netilpo marškinėliai. Ant viršutinės lentynos gulėjo treji nudrengti džinsai, ir jis juos išlankstė, patikrino kišenes ir vėl sumetė ant lentynos.

Spintos dugne gulėjo kelios batų dėžės, daugumoje iš jų – naujutėlaičiai sportbačiai. Vienoje buvo stirta nuotraukų ir senos Endžio pažymių kortelės. Džefris perskaitė korteles, jos atrodė geriau negu jo paties, o tada peržvelgė nuotraukas. Džilė Rozen ir Brajenas Keleris visose atrodė beveik taip pat, bet keitėsi kraštovaizdis už jų, linksmieji kalneliai ir vandens čiuožyklos, Smitsono muziejus ir Didysis kanjonas. Endis figūravo vos keliose nuotraukose, ir Džefris nusprendė, kad jis buvo šeimos fotografu.

Dėžės dugne gulėjo atskira nespalvotų nuotraukų krūvelė. Džefris jas paėmė. Jas laikanti gumelė buvo tokia sena, kad jo rankoje nutrūko. Pirmoje nuotraukoje jauna moteris sėdėjo supamajame krėsle su kūdikiu ant rankų. Jos plaukai buvo apkirpti kaip futbolininko šalmas ir nežmoniškai pripurkšti lako; taip šukuodavosi ir Džefrio mama, kai jis mokėsi gimnazijoje.

Kitose nuotraukose motina žaidė su vaiku, kiekvienoje nuotraukoje augo ir jos plaukai, ir berniukas. Iš viso buvo dešimt nuotraukų, jos nutrūko maždaug tuo metu, kai vaikui suėjo treji. Džefris pažvelgė į paskutinę nuotrauką, kurioje moteris viena sėdi supamajame krėsle. Ji žvelgia tiesiai į objektyvą, jos veido forma ir ilgos blakstienos atrodė kažkur matytos. Džefris apvertė nuotrauką, perskaitė datą, mėgindamas suvesti galus. Jis vėl pažvelgė į moterį, nesuprasdamas, kodėl ji atrodo tokia pažįstama.

Jis atlenkė telefoną ir paskambino į Kevino Bleiko kontorą. Po trijų pyptelėjimų atsiliepė Kendė.

– Sveikas, brangusis, – tarė ji, regis, nudžiugusi, kad išgirdo jo balsą. – Kaip tik ketinau tau skambinti.

– Suradai Moniką Patrik?

– Taip, – atsakė ji be jokio džiaugsmo. – Ji mirė prieš trejus metus.

Džefris to ir bijojo.

– Ačiū už pastangas.

– Nėra už ką, – atsakė ji. – Nežinau, kiek iš jos būtų buvę naudos. Matyt, ieškojai kokio nors skandalo?

– Panašiai, – nesiginčijo Džefris, žvelgdamas į nuotrauką, lyg galėtų išpešti iš jos prasmę.

– Visa tai patikrinau per jo atranką, – atsakė ji. – Brajenas – ne koks Albertas Einšteinas, bet jis toks darbinis arklys. Daro tai, ko nenori daryti niekas kitas. Sėdi iki vidurnakčio, kad tik viskas būtų atlikta. Dabar tai vadinama analine fiksacija, bet tuomet tai tiesiog reiškė darbo etiką.

Džefris įsikišo nuotraukas į kišenę ir padėjo batų dėžutę į vietą.

– Iš pokalbio su jo žmona susidariau įspūdį, kad jis ir dabar toks.

– Na, ji tai jau žino, – atsakė Kendė. – Tik dabar jau truputį per vėlu tuo skųstis.

Džefris uždarė spintos duris ir apsidairė po kambarį.

– Kaip suprasti?

– Jie šitaip ir susipažino, – atsakė ji. – „Jericho“ Džilė buvo jo sekretorė.