Карин Слотер - Baimės nuojauta

Ant virtuvės grindų sugurgždėjo žingsniai. Ji nėrė į antrą miegamąjį ir pasislėpė tarp atvirų durų ir sienos, pro plyšelį stebėdama koridorių. Įsibrovėlis ryžtingai žengė per namą, sunkūs batai dunksėjo į kietmedžio grindis. Koridoriuje jis stabtelėjo, pažvelgė kairėn, paskui dešinėn. Lena jo veido nematė, bet jis vilkėjo juodais marškiniais ir džinsais.

Ji kietai užmerkė akis ir sulaikė kvapą, o jis patraukė į antrą miegamąjį. Ji visomis jėgomis prisispaudė nugara prie sienos, kad už durų liktų nematoma.

Kai išdrįso atsimerkti, jis buvo nusigręžęs nuo jos. Lena įstengė tik žiūrėti. Ji neabejojo, kad ten Itanas, bet pečiai buvo per platūs, plaukai per ilgai.

Spinta nuo dugno iki lubų buvo prikimšta dėžių. Įsibrovėlis ėmė traukti jas po vieną, skaitydamas etiketes ir tvarkingai kraudamas ant grindų. Ieškojęs, regis, valandų valandas, pagaliau aptiko, ko norėjo. Atsiklaupęs prie dėžės, jis atsisuko profiliu į Leną. Ji akimirksniu pažino Ričardą Karterį.

Lena prisiminė gloką Nanos kambaryje. Ričardas klūpojo nugara į ją, ir, jeigu ji atsargiai išlįstų, galbūt įstengtų sprukti pro duris ir užsirakinti Nanos kambaryje.

Ji sulaikė kvapą ir žengė iš už durų. Lėtai traukėsi iš kambario, bet Ričardas ją pajuto. Tuojau atsigręžė ir skubiai atsistojo. Jo akyse švytėjo liepsnojantis pyktis, bet tuojau pasirodė palengvėjimas. Jis tarė:

– Lena.

– Ką čia veiki? – paklausė ji, mėgindama pasirodyti stipri. Kiekvienas žodis draskyte draskė gerklę, ir ji neabejojo, kad jos balse girdėti baimė.

Jis suraukė kaktą, aiškiai sutrikęs nuo jos pykčio.

– Kas tau nutiko?

Lena prisidėjo ranką prie veido ir prisiminė.

– Nugriuvau.

– Ir vėl? – Ričardas liūdnai šyptelėjo. – Anksčiau ir aš taip griuvinėdavau. Juk sakiau, kad žinau, ką tai reiškia. Ir pats tą patį patyriau.

– Nesuprantu, ką čia šneki.

– Sibilė tau niekada nepasakojo? – paklausė jis ir nusišypsojo. – Ne, žinoma, paslapčių ji neišduodavo. Ji ne tokia.

– Kokių paslapčių? – paklausė Lena, tiesdama ranką už nugaros, mėgindama pasiekti durų staktą.

– Šeimos paslapčių.

Jis žengė Lenos link, o ji – atatupsta.

– Keistos tos moterys, – pasakė jis. – Nusikrato vieno mušeikos, o tada išskėstomis rankomis lekia pas kitą. Lyg giliai širdyje kaip tik to trokštų. Jei jų nedaužo kaip obuoliukų, tai – ne meilė.

– Apie ką tu?

– Žinoma, ne apie tave. – Jis palaukė tiek, kad ji suprastų, jog būtent tai ir nori pasakyti. – Apie savo motiną, – paaiškino jis. – Tiksliau, apie patėvius. Turėjau net kelis.

Lena žengė tolėliau nuo jo, petimi kliudė durų staktą. Ji sulenkė kairę ranką, kad langete nekliudytų krištolinės rankenos.

– Jie tave mušdavo?

– Visi ligi vieno, – atsakė Ričardas. – Pirmiausia ją, bet paskui visada ir mane. Suprato, kad man kažkas negerai.

– Viskas tau gerai.

– Na ką tu, – atsakė Ričardas. – Žmonės juk jaučia. Pajunta, kad tau jų reikia, o paskui tave už tai baudžia.

– Ričardai…

– Žinai, kas keisčiausia? Mama juos visada gindavo. Ji visada aiškiai parodydavo, kad jie jai svarbesni už mane. – Jis liūdnai nusijuokė. – O tada apsisukdavo ir kirsdavo jiems iš peties. Nė vienas neprilygo tam, kuris paspruko.

– Kas? – paklausė Lena. – Kuris paspruko?

Jis priėjo dar arčiau.

– Brajenas Keleris. – Jis nusikvatojo, pamatęs jos nuostabą. – Negalima niekam prasitarti.

– Kodėl?

– Apie žydrą sūnelį iš pirmos santuokos? – atsakė Ričardas. – Pagrasino, kad jei kam nors prasitarsiu, jis su manim nebesikalbės. Visiškai išbrauks mane iš savo gyvenimo.

– Kaip gaila, – pasakė Lena, žengdama dar žingsnelį atatupsta. Ji jau buvo kelios pėdos koridoriuje ir norėjo sprukti. Iš Ričardo akių buvo aiškiai matyti, kad jis vysis. – Netrukus čia atvyks advokatas. Man reikia apsirengti.

– Nejudėk, Lena.

– Ričardai…

– Aš rimtai, – atsakė jis, sustojęs vos už pėdos nuo jos. Pečiai atlošti, ji juto, kad jis pasiruošęs viskam. – Nė krust.

Ji sustingo, pakėlusi prie krūtinės kairę ranką, sukdama galvą, ką daryti. Jis bent dvigubai stambesnis. Ji niekada neatkreipė dėmesio, koks jis stambus, gal todėl, kad niekada nemanė, jog jis kelia grėsmę.

– Netrukus atvažiuos advokatas, – pakartojo Lena.

Ričardas ištiesė ranką jai per petį ir uždegė šviesą koridoriuje. Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, apžiūrėjo nubrozdinimus ir mėlynes.

– Tik pažiūrėk, – tarė jis. – Juk žinai, ką reiškia tapti plėšrūno grobiu. – Jis klastingai šyptelėjo. – Kaip Čako.

– Ką žinai apie Čaką?

– Tik kad jis negyvas, – atsakė Ričardas. – Ir pasauliui nuo to tik geriau.

Lena pamėgino nuryti seilę, bet gerklė buvo tiesiog išdžiūvusi.

– Nesuprantu, ko iš manęs nori.

– Bendradarbiavimo, – atsakė jis. – Galime padėti kits kitam. Galime labai kits kitam padėti.

– Nesuprantu kaip.

– Žinai, ką reiškia likti antruoju, – atsakė jis. – Sibilė niekada apie tai neužsimindavo, bet žinau, kad dėdė ją mylėjo labiau.

Lena neatsakė, bet širdyje suprato, kad jis kalba tiesą.

– Endis visada buvo Brajeno numylėtinis. Tai dėl jo jie ir išsikraustė iš miesto. Tai dėl jo jie paliko mane su mama ir Kailu, Badžiu, Džeku, Trojumi ir visais tais šikniais, kurie prisigerdavo ir pramogaudami talžydavo žydrąjį Esteros Karter mažylį.

– Tu jį nužudei? – paklausė Lena. – Tu nužudei Endį?

– Endis jį šantažavo. Jis žinojo, kad Brajenas nebūtų visko pats sugalvojęs, juolab įvykdęs tyrimų.

– Ko sugalvojęs?

– Ką sugalvojo Sibilė. Prieš pat nužudymą ji ketino pateikti tyrimus komitetui.

Lena dirstelėjo į dėžes.

– Čia jos užrašai?

– Jos tyrimai, – pataisė jis. – Vienintelis likęs įrodymas, kad jie buvo jos. – Jo veidą apniaukė liūdesys. – Ji buvo tokia gabi, Lena. Gaila, kad tu nesupranti, kokia ji buvo talentinga.

Lena neįstengė nuslėpti pykčio.

– Tu pavogei jos sumanymą.

– Aš su ja dirbau kiekviename žingsnyje, – gynėsi jis. – O kai jos neliko, tik aš apie tai žinojau. Tik aš galėjau pasirūpinti, kad jos darbas būtų tęsiamas.

– Kaip galėjai šitaip pasielgti? – paklausė Lena, nes žinojo, kad Ričardas gerbė Sibilę. – Kaip galėjai prisiimti jos nuopelnus sau?

– Buvau pavargęs, Lena. Kaip tu gali nesuprasti, kad pavargau būti antruoju. Pavargau stebėti, kaip Brajenas viską taško Endžiui, nors aš tiesiog panosėje, pasirengęs dėl jo padaryti bet ką, bet kokia kaina! – Jis trenkė kumščiu į delną. – Aš buvau gerasis sūnus. Aš išverčiau jam Sibilės užrašus. Aš juos jam ir atnešiau, kad galėtume dirbti sykiu ir sukurti tai, kas… – Jis nutilo, iš jaudulio kietai sučiaupęs lūpas. – Endžiui į jį buvo nusispjaut. Jam rūpėjo tik mašina, grotuvas ir kompiuteriniai žaidimai. Tiek jam iš Brajeno ir tereikėjo – pinigų. – Jis pamėgino ją įtikinti: – Jis mus šantažavo. Mus abu. Taip, aš jį nužudžiau. Nužudžiau už savo tėvą.

Lena įstengė tik paklausti:

– Kaip?

– Jis žinojo, kad Brajenas to nesukūrė pats, – atsakė Ričardas, rodydamas į dėžes. – Brajenas – ne šviesuolis.

– Visi tai žino, – atsakė Lena, eidama prie reikalo. – Kokių įrodymų jis turėjo?

Ričardas, regis, susižavėjo, kad ji suprato.

– Pirmoji mokslo tyrimų taisyklė: „Užsirašyk“, – pasakė jis.