Карин Слотер - Baimės nuojauta

Ji juto, kaip nagai nudreskia krešulį ir nulupa jį lyg apelsino žievelę.

– Kaip? – sukuždėjo ji, maigydama negyvos odos kraštelį. – Kaip tai padarytum?

Ričardas taip pat žiūrėjo į jos rankas.

– O padės? – paklausė jis. – Liausiesi save žaloti?

Ji dešine ranka suėmė langetę ir nuleido ties juosmeniu, papurtė galvą ir tarė:

– Man tik reikia jo nusikratyti. Tik ištrūkti.

– Ak, Lena. – Jis padėjo pirštus jai po smakru, mėgindamas priversti pakelti akis. Kadangi ji nesidavė, jis pasilenkė ir uždėjo rankas jai ant pečių, prisikišęs veidu. – Viskas bus gerai, – pasakė. – Duodu žodį. Kartu mes viską galim.

Lena abiem rankomis iš visų jėgų trenkė langete jam į gerklę. Langetė po jo žandikauliu subraškėjo, dantys susmigo į liežuvį, galva atkrago. Ričardas susvirduliavo atatupstas, mojuodamas rankomis, ir skaudžiai griuvo ant durų staktos. Ji nulėkė koridoriumi į Nanos kambarį, užtrenkė duris ir užsklendė senovinį skląstį, o Ričardas kaip tik tą akimirką pasuko rankeną iš kitos pusės.

Nanos pistoletas gulėjo po lova. Lena puolė ant kelių ir ištraukė dėžę. Langetės viršus perskilo, ir ji įstengė abiem rankomis įkišti apkabą į pistoletą ir nuleisti saugiklį, kol Ričardas neišlaužė durų. Jis įlėkė su tokia jėga, kad net užgriuvo ant jos ir išmušė iš rankų ginklą. Ji puolė prie pistoleto, bet jis ją aplenkė. Ji lėtai atsistojo, iškėlusi rankas, o jis nukreipė pistoletą jai į krūtinę.

– Lipk ant lovos, – įsakė, taškydamasis seilėmis ir krauju. Įsikandus liežuvį, žodžiai vėlėsi, jis sunkiai alsavo, lyg stigtų oro. Laikė nukreipęs į ją ginklą, o laisva ranka susiėmė už gerklės ir atsikosėjo. – Galėjau tau padėti, kvaiša.

Lena nekrustelėjo.

Nors buvo sužeistas, jo balsas aidėte aidėjo kambaryje.

– Lipk ant lovos, suske!

Ji neklausė, ir Ričardas užsimojo jai smogti.

Ji pakluso, atsigulė aukštielninka ir padėjo galvą ant pagalvės.

– Kam tau to reikia.

Ričardas ryžtingai užlipo ant lovos ir apžergė jos kojas, kad ji nejudėtų. Iš burnos varvantį kraują nusišluostė rankove.

– Duokš ranką.

– Nereikia.

– Nesiruošiu tavęs daužyti, – pasakė jis, ir ji suprato, kad Ričardas gailisi tik to, kad jei ji bus sąmoninga, jam bus gerokai sunkiau. – Uždėk ranką ant ginklo.

– Liaukis.

– Po galais, dėk ranką ant ginklo!

Kadangi ji neklausė, Ričardas stvėrė jos ranką ir jėga privertė sugniaužti pistoletą. Ji mėgino nustumti gloką, bet jis buvo aukščiau. Jis prispaudė vamzdį prie jos galvos.

Ji tarė:

– Nereikia.

Ričardas akimirką dvejojo, tada nuspaudė gaiduką.

Pasipylė stiklo šukės, ir Lena saugodamasi užsidengė rankomis galvą – virš jos išdužo stiklas.

Ričardas buvo nublokštas ant grindų. Štai kaip viskas vyko: dužo langas, o jis atsidūrė ant žemės. Viršuje atsivėrė tuščia erdvė, Lena matė vien palubės ventiliatorių. Ji atsisėdo, dairydamasi Ričardo. Jo krūtinėje žiojėjo didelė žaizda, o aplink kūną telkėsi kraujas.

Lena apsigręžė ir pažiūrėjo už savęs. Už išdaužto lango stovėjo Frenkas, vis dar nutaikęs ginklą į Ričardą. Grasinti nebereikėjo. Ričardas buvo negyvas.

17

Sara sėdėjo prie Meisono stalo, petimi priglaudusi telefoną prie ausies, ir klausėsi Džefrio pasakojimo apie tai, kas nutiko Nanos Tomas namuose.

– Frenkas metė ragelį, kai Lena paskambino į nuovadą. Paskui pasijuto kaltas ir nuvažiavo su ja pasikalbėti, – aiškino Džefris. – Ten išgirdo, kaip Ričardas šaukia, ir nubėgo už namo.

– Kaip Lena?

– Gerai, – atsakė jis, bet iš jo balso ji suprato, kad ne. – Jei Ričardas būtų mokėjęs užtaisyti pistoletą, ji jau būtų negyva.

Sara atsilošė kėdėje, mėgindama suvokti, ką jis pasakė.

– Ar Brajenas Keleris ką nors kalbėjo?

– Nieko, – pasibjaurėjęs atsakė Džefris. – Atsivežiau jį apklausti, bet po valandos išdygo žmona su advokatu.

– Žmona? – paklausė Sara nustebusi.

– Aha, – atsakė Džefris, ir ji pajuto, kad jis galvoja taip pat. – Neapkaltinęs negaliu jo sulaikyti.

– Jis pavogė Sibilės tyrimus.

– Rytą susitiksiu su apygardos prokuroru ir koledžo teisininku pasitarti, kuo tiksliai jį apkaltinti. Greičiausiai rinksimės intelektualinės nuosavybės vagystę, galbūt sukčiavimą. Bus sudėtinga, bet kaip nors jį pasodinsim. Jis už tai sumokės, – jis atsiduso. – Aš pratęs žaisti policininkus ir banditus. Šitie inteligentų nusikaltimai man nesuvokiami.

– Negali įrodyti, kad jis bendrininkavo vykdant žmogžudystes?

– Čia ir visa gudrybė. Apskritai nesu tikras, ar jis bendrininkavo, – atsakė Džefris. – Lena pasakojo, kad Ričardas prisipažino dėl visų: Endžio, Elenos Šafer, Čako.

– Už ką Čakas?

– Ričardas tiksliai nepaaiškino. Jis tiesiog mėgino pelnyti jos palankumą. Man regis, ji jam patiko. Galvojo, kad gali jai padėti.

Sara suprato, kad Ričardas Karteris būtų ne pirmas vyras, nesėkmingai mėginęs gelbėti Leną Adams ir kaip reikiant susimovęs. Ji paklausė:

– O kaip Viljamas Diksonas?

– Nelaimingas atsitikimas, nebent sugalvosi, kaip prikabinti jį Ričardui.

– Ne, – atsakė Sara. – Kelerio jis niekuo nekaltino?

– Ne.

– Kam jis tada prasimanė tą romaną?

Džefris vėl atsiduso, aiškiai susierzinęs.

– Matyt, kad labiau sudrumstų vandenį. Arba galbūt manė, kad privers Brajeną kreiptis į jį pagalbos. Ką gali žinoti?

– Suksametonijus laboratorijoje turėtų būti laikomas užrakintas, – pasakė Sara. – Reikia pasižymėti, kas jo ėmė. Galėtum patikrinti, kas galėjo prieiti.

– Patikrinsiu, – atsakė jis. – Bet jei prieiti galėjo abu, bus sunku ką nors įrodyti. – Džefris nutilo. – Reikia pripažinti, Sara, jei Keleris norėjo nužudyti kurį nors savo sūnų, tai nebent Ričardą, ir ne su adata.

– Tai bjauri mirtis, – atsakė ji, įsivaizduodama kelias paskutines Endžio Rozeno gyvenimo minutes. – Pirmiausia paralyžiuojamos galūnės, o paskui plaučiai ir širdis. Smegenų jis neveikia, todėl jis turėjo aiškiai suvokti, kas su juo dedasi, iki pat paskutinės akimirkos.

– Kiek tai truko?

– Žiūrint, kokia dozė, dvidešimt trisdešimt sekundžių.

– Jėzau.

– Tikrai, – pritarė ji. – O po mirties jo aptikti beveik neįmanoma. Organizmas labai greitai jį suskaido. Tik prieš kokius penkerius metus apskritai atsirado būdas jo ieškoti.

– Atrodo, jį aptikti būtų brangu.

– Jei gali pagauti Kelerį su suksametonijum rankose, išpešiu iš biudžeto pinigų tyrimui. Jei reikės, pati už jį sumokėsiu.

– Padarysiu, ką galiu, – atsakė Džefris, bet vilties jo balse buvo nedaug. – Žinau, kad praneši naujienas tėvams, bet gal palauk manęs, prieš pasakydama Tesai?

– Mielai, – atsakė Sara, bet ne iš karto.

Jis patylėjo, tada tarė:

– Žinai ką? Aš čia vis tiek turiu daug darbo. Pasimatysim vėliau.

– Džefri…

– Ne, – atsakė jis. – Pabūk su šeima. To tau dabar labiausiai reikia. Pabūti su šeima.

– Aš ne…

– Liaukis, Sara, – pasakė jis su nuoskauda balse. – Ką mes čia veikiam?

– Nežinau. Aš tik… – Sara suko galvą, ką jam pasakyti, bet nieko nesugalvojo. – Juk sakiau, man reikia laiko.

– Laikas nieko nepakeis, – atsakė jis. – Jei negalime pamiršti to, ką padariau prieš penkerius metus…

– Šneki taip, lyg aš būčiau užsiožiavusi.

– Tu nesiožiuoji, – tarė jis. – Ir aš nenoriu tavęs spausti, aš tik… – Jis suvaitojo. – Aš tave myliu, Sara. Pavargau nuo to, kad tu kas rytą sprunki. Pavargau nuo visos šitos akrobatikos, kai tu pusiau esi mano gyvenime, pusiau ne. Noriu būti su tavim. Noriu tave vesti.