Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Vesti? – Ji nusikvatojo, lyg jis būtų pakvietęs ją pasivaikščioti po Mėnulį.

– Ko čia baisiesi.

– Nesibaisiu. Aš tik… – jai vėl pristigo žodžių. – Džefai, mes jau buvome susituokę. Ne itin sėkmingai.

– Aha, – atsakė jis. – Ir aš ten buvau, prisimeni?

– Kodėl negalime tiesiog toliau gyventi taip kaip dabar?

– Aš noriu daugiau, – atsakė jis. – Noriu, kad po labai šūdinos dienos darbe grįžčiau namo, o tu manęs klaustum, kas vakarienei. Noriu vidury nakties apversti Bubos vandens dubenėlį. Noriu atsibusti rytą nuo tavo keiksmų dėl to, kad palikau ant durų rankenos pistoleto diržus.

Ji nenorom šyptelėjo.

– Kaip romantiška.

– Aš tave myliu.

– Žinau, – atsakė ji, bet neprisivertė prisipažinti, kad irgi jį myli. – Kada gali atvažiuoti?

– Tiek to.

– Noriu, kad tu jai praneštum, – pasakė ji. Jam neatsakius, pridūrė: – Jie klausinės, o aš nežinosiu, ką atsakyti.

– Žinai viską tą patį, ką ir aš.

– Aš neįstengsiu jiems papasakoti, – pasakė ji. – Bijau, kad dabar neturiu jėgų.

Jis akimirką palaukė, tada tarė:

– Tokiu dienos metu užtruksiu apie puspenktos valandos.

– Gerai. – Sara pasakė jam Tesos palatos numerį. – Klausyk, Džefai?

– Na?

Ji pati nebežinojo, ką pasakyti.

– Nieko, – tarė. – Pasimatysim, kai atvažiuosi.

Jis palaukė dar kelias sekundes, ar ji nieko nepridurs, bet paskui tiesiog atsakė:

– Gerai. Iki.

Sara padėjo ragelį ir pasijuto lyg ką tik perėjusi lynu virš aligatorių knibždančio ežero. Šią savaitę tiek visko nutiko, kad ji nė neįstengė suvokti, ką Džefris jai pasakė. Iš dalies jai norėjosi vėl paimti telefoną ir jo atsiprašyti, pasakyti, kad jį myli, bet kartu norėjosi paskambinti ir liepti niekur nevažiuoti.

Už durų girdėjo, kaip pypsi daktarų pranešimų gavikliai ir skelbiami kodai. Pro stiklą vaikščiojo šešėliai; kai bėgdavo gelbėti pacientų, jų atspindžiai mirgėdavo lyg stroboskopo šviesoje. Atrodė, kad nuo Saros internatūros praėjo šimtas metų. Dabar viskas atrodė sudėtingiau, ir nors ji neabejojo, kad gyvenimas ne mažiau gniuždė ir jaunystėje, tas dienas Sara prisiminė tik su nostalgija. Mokytis chirurgės amato, gydyti sunkiausius ligonius, pasitelkus paskutinį susikaupimo lašą, buvo toks pat narkotikas kaip heroinas. Prisiminus darbą Greidyje, ją vis dar užliedavo palaima. Kadaise ligoninė jai buvo svarbesnė už orą. Net šeima prieš ją nublankdavo.

Tuomet apsispręsti grįžti į Grantą atrodė lengva. Sara norėjo – trokšte troško – būti su šeima, grįžti prie savo ištakų ir jaustis saugiai, vėl tapti dukra ir seserimi. Miestelio pediatrės vaidmuo atrodė labai parankus, ir ji suprato, kad atsilygindama miesteliui už viską, ką iš jo gavo vaikystėje, ji pasijus ramiau. Tačiau nuo tada, kai išvyko iš Atlantos, nepraeidavo nė savaitės, kad ji nesusimąstytų, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei būtų pasilikusi. Iki šiol nesuprato, kaip labai to ilgisi.

Ji apsidairė po Meisono kabinetą, svarstydama, ar smagu būtų vėl su juo dirbti. Internatūroje Meisonas buvo neįtikėtinai kruopštus, todėl tapo labai geru chirurgu. Kitaip negu Sara, tokią savybę jis perkėlė ir į asmeninį gyvenimą. Jis buvo žmogus, negalintis palikti neišplautos lėkštės ar džiovyklėje skalbinių, kad nesusiglamžytų. Kai Meisonas pirmą sykį apsilankė jos bute, jį kone ištiko apopleksija, išvydus krepšį nesulankstytų drabužių ant virtuvės stalo, ten stovintį jau dvi savaites. Kai kitą rytą Sara nubudo, Meisonas prieš penktos valandos pamainą buvo visus sulankstęs.

Kažkas pabeldė į duris ir išblaškė Saros svajas.

– Užeikit, – tarė ji ir atsistojo.

Duris pravėrė Meisonas Džeimsas, vienoje rankoje nešinas dėže picos, o kitoje – dviem skardinėmis kolos.

– Pagalvojau, gal išalkai, – pasakė jis.

– Kaip visada, – atsakė ji ir paėmė skardines.

Meisonas patiesė ant kavos staliuko kelias servetėles, viena ranka laikydamas picą, ir tarė:

– Kitą nunešiau tavo tėvams.

– Koks tu mielas, – atsakė ji, padėdama skardines ir taip pat klodama servetėles.

Meisonas padavė jai dėžę su pica, o pats patiesė servetėlių po skardinėmis.

– Medicinos mokykloje labai mėgai šitą piceriją.

– „Shroomies“, – perskaitė ji užrašą ant dėžės. – Tikrai?

– Nuolat ten valgydavai. – Jis patrynė rankas. – Voila!

Sara pažiūrėjo į stalą. Iš servetėlių jis suklostė tobulą kvadratą. Ji padavė jam dėžę.

– Tu taisyklingai padėsi.

Jis nusijuokė.

– Kai kas niekada nesikeičia.

– Taigi, – pritarė ji.

– Tavo sesuo žvalesnė, – pasakė jis, padėdamas dėžę tiesiai ant stalo. – Ji gerokai lengviau juda negu vakar.

Sara įsitaisė ant sofos.

– Man regis, mama ją verčia.

– Iš Ketės to galima tikėtis. – Jis išlankstė servetėlę ir užtiesė jai ant kelių. – Gavai gėles?

– Taip, – atsakė ji. – Ačiū. Labai gražios.

Jis atidarė skardines.

– Tik norėjau tau parodyti, kad galvoju apie tave.

Sara maigė servetėlę, nežinodama, ką atsakyti.

– Sara, – tarė Meisonas, uždėjęs ranką ant sofos atkaltės jai už nugaros. – Aš niekada nenustojau tavęs mylėjęs.

Sara nukaito iš gėdos, bet, jai nespėjus atsakyti, jis pasilenkė ir ją pabučiavo. Sara net pati nustebo, kad atsakė į bučinį. Jai nespėjus nė susigaudyti, kas vyksta, Meisonas pasislinko arčiau, švelniai stumdamas ją ant sofos, kol atsigulė ant jos. Jo rankos palindo po jos marškiniais ir priglaudė jos kūną prie savęs. Ji apkabino jį, bet, užuot pajutusi svaigią euforiją, Sara galvojo vien apie tai, kad apsikabino ne Džefrį.

– Pala, – tarė ji, sulaikydama jo ranką ties kelnių saga.

Jis atsisėdo taip skubiai, kad net trinktelėjo galva į sieną už sofos.

– Atleisk.

– Ne, – pratarė ji, sagstydamasi marškinius ir jausdamasi lyg paauglė, ką tik pagauta kino salės gale. – Tai tu atleisk.

– Neatsiprašinėk, – pasakė jis, užsikeldamas ant kelio kulkšnį.

– Ne, aš…

Jis papurtė koją.

– Nereikėjo man šitaip.

– Nieko tokio, – atsakė ji. – Ir aš ne geresnė.

– Tai jau tikrai, – atsakė jis ir atsiduso. – Dieve, kaip aš tavęs trokštu.

Sara nurijo seilę, atrodė, kad burnoje seilių per daug.

Jis atsigręžė į ją.

– Tu tokia nuostabi, Sara. Bijau, kad būsi tai pamiršusi.

– Meisonai…

– Tu tiesiog nepaprasta.

Ji pajuto, kad rausta, o jis ištiesė ranką ir užkišo plaukus jai už ausies.

– Meisonai, – pakartojo ji ir paėmė jį už rankos.

Jis vėl pasilenkė jos pabučiuoti, o ji nusuko galvą.

Antrą kartą Meisonas atšoko taip pat greitai.

Sara tarė:

– Atleisk. Tiesiog aš…

– Nereikia aiškinti.

– Reikia, Meisonai. Turiu tau pasakyti…

– Tikrai nereikia.

– Netildyk manęs, – įsakė ji, tuomet puolė dėstyti: – Esu buvusi tik su Džefriu. Na, nuo tada, kai išvažiavau iš Atlantos. – Ji atsitraukė nuo jo, baimindamasi, kad jei sėdės per arti, jis vėl ją pabučiuos. O dar blogiau, ji jam atsakys tuo pačiu. – Nuo tada tik su juo.

– Regis, būsi įpratusi.

– Galbūt, – atsakė ji, paimdama jį už rankos. – Galbūt… nežinau. Bet ne šitaip reikia tokio įpročio nusikratyti.

Jis pažvelgė į jų rankas.

Ji pasakė:

– Jis buvo man neištikimas.

– Tuomet jis kvailys.

– Taip, – pritarė ji. – Kartais taip, bet aš mėginu tau paaiškinti, kad žinau, ką tai reiškia, ir nenoriu, kad per mane kas nors kitas taip pasijustų.