Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Jis turėjo užrašus?

– Dienoraščius, – patvirtino Ričardas. – Užsirašydavo kiekvieną susirinkimą, kiekvieną skambutį, kiekvieną kvailą idėją, iš kurios nieko neišeidavo.

– Endis rado dienoraščius?

– Ne tik dienoraščius – visus užrašus, visus pirminius duomenis. Ankstesnių Sibilės tyrimų išrašus. – Ričardas nutilo, aiškiai įniršęs. – Brajenas tuose dienoraščiuose užsirašydavo kiekvieną smulkmeną ir numesdavo juos bet kur, kur Endis galėjo aptikti, o šis, žinoma, nepagalvos: „Ak, tėti, reikia tau grąžinti.“ Jis galvodavo: „Hm, ir kaip man iš jų išpešti pinigų?“

– Taip ir įkalbėjai jį susitikti ant tilto?

– Gudruolė, – atsakė jis. – Taip. Pasakiau jam, kad duosiu pinigų. Žinojau, kad jis niekada nesiliaus. Jis amžinai reikalaus pinigų, ir kas žino, gal kam išplepės? – Ričardas nekantriai prunkštelėjo. – Endžiui visada rūpėjo tik jis pats ir iš kur gauti kitą dozę. Jis buvo nepatikimas. Jis visada tik imdavo ir imdavo, o viskas, dėl ko aš stengiausi, viskas, ką paaukojau, kad padėčiau savo tėvui, kad suteikčiau jam darbo, kuriuo galėtų didžiuotis, – kuriuo abu galėtume didžiuotis, – bus tiesiog prarūkyta to nedėkingo šūdžiaus!

Nuo neapykantos jo balse Lenai gniaužė kvapą. Ji įsivaizdavo, kaip pasijuto Endis, įkliuvęs ant tilto Ričardui.

– Būčiau galėjęs jį pakankinti, – Ričardas kalbėjo ramiau, aiškiai mėgindamas pasirodyti esąs sveiko proto. – Galėjau nubausti jį už tai, kad kenkė man – santykiams, kuriuos stengiausi užmegzti su tėvu, – bet nusprendžiau pasigailėti.

– Jis tikriausiai persigando.

– Jis buvo tiek prisiuostęs tualetų valiklio, kad vos kelią įžiūrėjo, – pasišlykštėjęs atsakė Ričardas. – Tik prilaikiau jį ranka šičia, – jis ištiesė ranką per kelis colius nuo Lenos krūtinės, – švelniai atrėmiau į turėklą ir suleidau suksametonijaus. Žinai, kas tai?

Ji papurtė galvą, melsdamasi, kad jis patrauktų nuo jos ranką.

– Laboratorijoje juo užmigdome gyvūnus. Jis paralyžiuoja – viską paralyžiuoja. Jis tiesiog sukniubo man ant rankų kaip skudurinė lėlė ir nustojo kvėpuoti. – Ričardas garsiai įkvėpė, iš nuostabos išpūtęs akis, vaizduodamas Endį. – Galėjau jį pakankinti. Galėjau padaryti, kad mirtų siaubingai, bet ne.

– Jie viską išsiaiškins, Ričardai.

Jis pagaliau nuleido ranką.

– Jis nepalieka pėdsakų.

– Jie vis tiek išsiaiškins.

– Kas?

– Policija, – atsakė ji. – Jie žino, kad tai žmogžudystė.

– Girdėjau, – atsakė jis, bet neatrodė, kad būtų išsigandęs.

– Jie supras, kad tai tu.

– Kaip? – paklausė Ričardas. – Jie neturi jokio pagrindo mane įtarti. Brajenas niekada nepripažins, kad aš – jo sūnus, o Džilė, net jei nekiš galvos į smėlį, pernelyg bijos prasižioti.

– Ko bijos?

– Brajeno, – atsakė jis, lyg tai būtų akivaizdu. – Jo kumščių.

– Jis muša žmoną? – paklausė Lena. Ji negalėjo patikėti, kad Ričardas kalba tiesą. Džilė Rozen stipri. Ji ne tokia, kurią galima talžyti.

– Aišku, kad muša.

– Džilę Rozen? – Ji vis dar netikėjo savo ausimis. – Jis muša Džilę?

– Jau daug metų vanoja, – atsakė jis. – O ji jo nemeta, nes niekas jai nepadėjo taip, kaip aš galiu padėti tau.

– Man nereikia pagalbos.

– Reikia, – atsakė jis. – Manai, jis ims tave ir paleis?

– Kas?

– Pati žinai.

Lena jį sulaikė.

– Nesuprantu, ką čia šneki.

– Žinau, kad sunku ištrūkti, – pasakė jis, prisidėjęs rankas prie krūtinės. – Žinau, kad viena neįstengsi.

Ji papurtė galvą.

– Leisk, aš su juo susitvarkysiu.

– Ne, – atsakė ji, žengdama atatupsta.

– Galiu padaryti, kad atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas, – nesiliovė jis, vis tiek artindamasis.

– Aha, kol kas puikiai sekasi.

– Galėtum man patarti, – pasakė Ričardas, iškėlęs pirštą, kad ji nepertrauktų. – Tik šiek tiek patarti, ir viskas. Mes galėtume padėti kits kitam išsisukti.

– Kaip tu gali man padėti?

– Aš jį pašalinsiu, – atsakė Ričardas ir tikriausiai kažką pastebėjo jos akyse, nes liūdnai šyptelėjo. – Juk žinai, tiesa? Juk žinai, kad tai vienintelis būdas išvyti jį iš savo gyvenimo.

Lena spoksojo į jį.

– Kodėl nužudei Eleną Šafer?

– Lena…

– Paaiškink, kodėl, – neatlyžo ji. – Man reikia žinoti.

Ričardas akimirką luktelėjo, tada tarė:

– Kai buvau miške, ji pažvelgė tiesiai į mane. Spoksojo, kai skambino policijai. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau jiems prasitars.

– O Skuteris?

– Ko tu klausinėji? – pyktelėjo Ričardas. – Manai, suskelsiu tau ilgiausią išpažintį, o tada mane areštuosi?

– Juk ir pats žinai, kad negaliu tavęs areštuoti.

– Negali?

– Pažiūrėk, – atsakė ji, išskėtusi rankas į šalis, rodydama sužalotą kūną. – Geriau už visus žinai, kur aš įsivėliau. Manai, jie manęs klausys? – Ji prisidėjo ranką prie sužeisto kaklo. – Jie mane vos girdi.

Jis nežymiai šyptelėjo, papurtė galvą, lyg sakydamas, kad nepasiduos.

– Aš turiu žinoti, Ričardai. Turiu žinoti, kad galiu tavim pasitikėti.

Jis įdėmiai pažvelgė į ją, mėgindamas apsispręsti, ar kalbėti toliau. Galiausiai tarė:

– Skuterį nužudžiau ne aš.

– Tikrai?

– Žinoma. – Vyras nusivaipė, vieną akimirką atvirtęs mergaitišku Ričardu, kurį ji pažinojo anksčiau. – Girdėjau, kad jis smaugėsi. Negi šiais laikais dar yra tokių kvailių?

Lena nesileido užliūliuojama jo plepalų.

– O Tesa Linton?

– Ji nešėsi maišelį, – jis staiga susijaudino. – Kažką rinko nuo kalvos. Aš neradau pakabučio. Norėjau to pakabučio. Jis buvo simbolis.

– Dovydo žvaigždė? – paklausė ji, prisiminusi, kaip Džilė bibliotekoje nepaleido jo iš rankų. Atrodė, kad ta diena buvo prieš šimtą metų.

– Jie abu tokius turėjo. Džilė pernai juos nupirko, vieną Brajenui, kitą Endžiui. Tėvas ir sūnus. – Jis giliai atsiduso. – Brajenas kasdien jį dėvėjo. Manai, dėl manęs jis taip elgtųsi?

– Tu subadei Tesą Linton, nes manei, kad ji rado pakabutį?

– Ji kažkaip mane pažino. Mačiau, kad ji viską suprato. Suprato, kodėl aš čia. Suprato, kad nužudžiau Endį. – Ričardas nutilo, lyg norėdamas susikaupti. – Ji ėmė ant manęs rėkti. Klykti. Teko ją nutildyti. – Jis nusibraukė rankomis veidą, jau nebesitvardė. – O Jėzau, kaip buvo sunku. Kaip sunku buvo tai padaryti. – Ričardas nudelbė akis, ir ji pajuto, kad jis atgailauja. – Negaliu patikėti, kad teko tai padaryti. Koks siaubas. Pasilikau pažiūrėti, kas bus, ir…

Jo balsas nutilo, lyg lauktų, kad Lena pasakytų, jog viskas gerai, jog jis neturėjęs iš ko rinktis.

Jis tarė:

– Tai ką darysim?

Lena neatsakė.

– Kaip man jį pašalinti? – paklausė Ričardas. – Galiu jį pakankinti, Lena. Galiu sužaloti taip, kaip jis sužalojo tave.

Lena vis dar neįstengė atsakyti. Ji pažvelgė į savo rankas, prisiminė Itaną kavinėje, kaip supyko, kai jis už jų sugriebė. Norėjo jam atkeršyti, priversti jį kentėti už sukeltą skausmą.

Ričardas švelniai paplekšnojo per langetę.

– Tokių vaikystėje turėjau sočiai.

Ji pasitrynė langetę. Randas ant rankos dar raudonavo, pakraščiai apkrešėję krauju. Ji ėmė jį krapštyti, o Ričardas dėstė planą:

– Tau nieko nereikės daryti, – pasakė jis. – Aš viskuo pasirūpinsiu. Ir anksčiau esu padėjęs tokioms moterims kaip tu, Lena. Tik tark žodį, ir jis pranyks.