Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Atsilyginti už skriaudas teisinga.

– Tai ne žaidimas, – atsakė ji ir priminė jam: – O tu dar vis vedęs, nesvarbu, kad gyveni „Holiday Inn“.

Jis linktelėjo galva.

– Teisingai.

Ji nesitikėjo, kad jis taip lengvai pasiduos, bet Sara buvo pratusi prie Džefrio atkaklumo, o ne Meisono atsainumo. Dabar prisiminė, kodėl buvo taip lengva palikti Meisoną, kaip ir viską, ką paliko Atlantoje. Tarp jų nebuvo kibirkštėlės. Meisonui niekada gyvenime neteko dėl ko nors kovoti. Ji nė nežinojo, ar jis dabar tikrai jos trokšta, ar jam tai tiesiog paranku.

Sara tarė:

– Eisiu pas Tesą.

– Gal aš tau paskambinsiu?

Jei būtų paklausęs kitaip, ji būtų sutikusi. O dabar atsakė:

– Gal ne.

– Gerai, – atsakė Meisonas ir ramiai jai nusišypsojo.

Ji atsistojo, ketindama eiti, bet jis prašneko tik tarpduryje.

– Sara? – Jis palaukė, kol ji apsigręš. Rymojo ant sofos, ranką vis dar užmetęs ant atkaltės, atsainiai sukryžiavęs kojas. – Perduok tėvams linkėjimų.

– Perduosiu, – pažadėjo ji ir uždarė duris.

Sara stovėjo prie sesers palatos lango, žiūrėdama, kaip centrine gatve slenka mašinos. Lygus Tesos kvėpavimas už nugaros Sarai buvo lyg nuostabiausia muzika pasaulyje. Kaskart, pažvelgusi į seserį, Sara vos susitvardydavo nešokusi į lovą greta jos, vien tam, kad galėtų ją apkabinti ir žinoti, kad ji išgelbėta.

Ketė grįžo į palatą, abiejose rankose nešina arbatos puodukais. Sara prisiminė „Dairy Queen“ vos prieš savaitę, kai Tesa buvo nepakenčiamai irzli. Sara taip troško susigrąžinti tą akimirką, kad beveik juto jos skonį.

Sara paklausė:

– Kaip tėtis?

Kai Sara jiems papasakojo apie Ričardą Karterį, tėvas labai susigraudino. Jis nuėjo šalin, jai nespėjus baigti pasakoti.

– Jis stovi koridoriaus gale, – atsakė Ketė, taip ir neatsakydama į klausimą.

Sara gurkštelėjo arbatos ir susiraukė.

– Stipri, – pritarė Ketė. – Ar Džefris greitai atvažiuos?

– Turėtų.

Ketė paglostė Tesai plaukus.

– Prisimenu, kaip žiūrėdavau į jus miegančias, kai buvote mažutės.

Sara anksčiau labai mėgdavo klausytis mamos pasakojimų apie savo vaikystę, bet dabar gyvenimas taip aiškiai pasidalijo į prieš ir po, kad buvo pernelyg skaudu.

Ketė paklausė:

– Kaip laikosi Džefris?

Sara gurkštelėjo karčios arbatos.

– Gerai.

– Jam buvo sunku, – pasakė motina, išsiimdama iš rankinės tūtelę rankų kremo. – Jis Tesai visada buvo lyg vyresnysis brolis.

Ligi tol Sara nebuvo sau leidusi apie tai pagalvoti, bet tai buvo tiesa. Kad ir kokia paklaikusi ji buvo miške, Džefriui buvo ne mažiau baisu.

– Pradedu suprasti, kodėl neįstengi ilgai ant jo pykti, – pasakė Ketė, trindama kremu Tesai ranką. – Prisimeni, kaip jis nuvažiavo į Floridą jos parsivežti?

Sara nusijuokė, bet labiau iš nuostabos, kad pamiršo tą nuotykį. Prieš daug metų, kai Tesai koledže buvo pavasario atostogos, jos mašiną sudaužė vogtas alaus sunkvežimis; Džefris nuvažiavo į Panama Sitį vidury nakties, pasikalbėjo su vietos policininkais ir parvežė ją namo.

– Ji nenorėjo, kad tėtis jos atvažiuotų, – pasakė Ketė. – Nė girdėti apie tai nenorėjo.

– Tėtis visą kelią namo būtų kartojęs: „Ar aš nesakiau?“, – priminė Sara. Edis sakė, kad tik kvailys važiuotų MG kabrioletu į Floridą, kur siautėja dvidešimt tūkstančių girtų studentų.

– Na, – tarė Ketė, trindama kremu Tesos dilbį, – teisingai sakė.

Sara šyptelėjo, bet tylėjo.

– Gerai, kad jis atvažiuoja, – pasakė Ketė labiau sau negu Sarai. – Tesa turi iš jo išgirsti, kad viskas baigta.

Sara suprato, kad motina neturi sužinoti, kas nutiko tarp jos ir Meisono Džeimso, bet vis tiek pasijuto įkliuvusi.

– Kas yra? – paklausė Ketė, ji visada pajusdavo, kad kažkas ne taip.

Sara mielai prisipažino, labai norėjosi nusimesti naštą.

– Pabučiavau Meisoną.

Ketė nesutriko.

– Tik pabučiavai?

– Mama, – tarė Sara, pykčiu dangstydama gėdą.

– Na, ir kaip? – Ketė išspaudė į delną dar kremo ir patrynė tarp rankų, kad sušiltų. – Patiko?

– Iš pradžių taip, o paskui… – Sara prisidėjo rankas prie skruostų, jusdama, kaip jie kaista.

– Paskui?

– Nelabai, – prisipažino Sara. – Vis galvojau apie Džefrį.

– Tai šį tą rodo.

– Ką? – paklausė Sara, labiausiai trokšdama, kad motina pasakytų, ką daryti.

– Sara, – atsiduso Ketė, – protas tau visada pakiša koją.

– Nuostabu, – atsakė Sara. – Taip ir pasakysiu pacientams.

– Neatsikalbinėk, – atkirto Ketė tyliai, kaip visada šnekėdavo, kai susierzindavo. – Pastaruoju metu taip nenustygsti, ir man mirtinai įkyrėjo žiūrėti, kaip tu svajoji apie gyvenimą, kurį būtum gyvenusi čia, Atlantoje.

– Aš taip nedarau, – atsakė Sara, bet niekada gerai nemokėjo meluoti, ypač motinai.

– Dabar tavo gyvenime tiek gerų dalykų, tiek žmonių, kurie tave myli ir tavim rūpinasi. Ar tau ko nors stinga, ar ko nors dar trokšti?

Prieš kelias valandas Sara būtų galėjusi surašyti ilgą sąrašą, bet dabar tik papurtė galvą.

– Gal tau išeis į sveikatą prisiminti, kad nesvarbu, kokios galingos tavo smegenys, labiausiai rūpintis reikia širdimi, – ji įdėmiai pažvelgė į Sarą. – O tu juk žinai, ko trokšta širdis, tiesa?

Sara linktelėjo galva, nors nuoširdžiai nežinojo.

– Nežinai? – nenusileido Ketė.

– Žinau, mamyte, – atsakė Sara ir kažkaip sužinojo.

– Gerai, – tarė ji, spausdama į ranką dar kremo. – Dabar eik pasikalbėti su tėvu.

Sara pabučiavo Tesą, paskui motiną ir išėjo. Koridoriaus gale pamatė tėvą, stovintį ir žiūrintį į mašinas taip pat, kaip Sara Tesos palatoje. Jo pečiai buvo sulinkę, bet su baltais marškinėliais ir nudrengtais džinsais jis atrodė senasis gerasis Edis. Kartais Sara būdavo tokia panaši į tėvą, kad net pati išsigąsdavo.

– Labas, tėti.

Jis nepažvelgė į ją, bet jo sielvartą Sara juto taip pat aiškiai kaip nuo lango sklindančią vėsą. Edis Lintonas – žmogus, kuriam šeima reiškia viską. Žmona ir vaikai jam visas pasaulis, o Sara taip paskendo savo kančiose, kad nepastebėjo, kaip kamuojasi tėvas. Jis tiek stengėsi, kad savo vaikams parūpintų saugius ir laimingus namus. Šią savaitę su Sara Edis nesikalbėjo ne todėl, kad kaltino ją, o todėl, kad kaltino save.

Edis parodė pro langą.

– Matai tą vaikiną, kuris keičia padangą?

Sara išvydo ryškiai salotinės spalvos sunkvežimį iš HERO būrio, kurį Atlantos savivaldybė samdė tam, kad nestrigtų eismas. Jie būdavo pasirengę keisti padangas, paleisti variklį ar nemokamai įpilti galoną degalų, jei kelyje sugesdavo mašina. Mieste, kur vidutiniškai į darbą važiuoti tenka porą valandų, o daiktadėžėje vežiotis ginklą visiškai legalu, tai išties puikus būdas išleisti mokesčių mokėtojų pinigus.

– Sunkvežimiui? – paklausė ji.

– Tai nemokama. Nė cento.

– Nieko sau, – tarė ji.

– Aha, – Edis giliai atsiduso. – Tesė dar miega?

– Taip.

– Džefris atvažiuoja?

– Jeigu tu nenori, kad jis…

– Ne, – griežtai pertraukė Edis. – Tegu atvažiuoja.

Sarai lyg akmuo nuo širdies nukrito, net krūtinėje palengvėjo.

Ji tarė:

– Ką tik prisiminėm su mama, kaip jis važiavo į Floridą parsivežti Tesos.

– Juk liepiau jai nevažiuoti ten ta prakeikta mašina.

Sara pažvelgė į mašinas, slėpdama šypsnį.

Edis atsikrenkštė tiek sykių, kiek tikrai nereikėjo, lyg Sara dar nesiklausytų jo, ištempusi ausis.