Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Matyt, aš ne tokia profesionalė kaip tu.

– Ne tą norėjau pasakyti.

– Aštuoniasdešimt procentų išprievartautų moterų anksčiau ar vėliau yra užpuolamos antrą kartą, – pasakė ji. – Žinojai?

Tyla buvo iškalbingiausias atsakymas.

– Užuot apkaltinęs ją žmogžudyste, turėtum ieškoti, ką apkaltinti išprievartavimu.

Džefris gūžtelėjo pečiais ir skėstelėjo rankomis.

– Negirdėjai? – paklausė jis taip įžūliai, kad ji užsinorėjo skelti jam antausį. – Jos neišprievartavo! Ji nugriuvo.

Sara atlapojo duris, supratusi, kad ilgiau su juo kalbėtis neįstengs. Išeidama į morgą juto, kaip Džefris į ją spokso, bet nekreipė dėmesio. Kad ir ką parodys skrodimas, ji niekada neatleis Džefriui už tai, kad prirakino Leną prie lovos. Dabar Sarai atrodė, kad niekada nenorės su juo kalbėtis.

Ji priėjo prie rentgeno nuotraukų, bet plėvių nematė. Sara ėmė giliai kvėpuoti, mėgindama priversti protą susikaupti ir dirbti. Užsimerkė, išmetė iš galvos Tesą ir Leną, išginė iš atminties Itaną Vaitą. Nusprendusi, kad atgavo pusiausvyrą, atsimerkė ir grįžo prie stalo.

Čakas Geinsas buvo stambaus sudėjimo, plačių pečių ir apžėlusia krūtine. Ant jo rankų nesimatė gynybos žaizdų, tad, matyt, jį užklupo netikėtai. Kaklas buvo atvertas, ryškiai raudonas, arterijos ir sausgyslės karojo lyg vijoklio šakelės. Ji aiškiai matė jo kaklo slankstelius, viena jų dalis buvo išnarinta iš įprastos vietos.

– Pirma apšviečiau jį ultravioletine šviesa, – pasakė Sara. Tokioje šviesoje pasimato kūno skysčiai, ir galima nustatyti, ar neseniai būta seksualinių santykių. – Jis švarus.

Džefris atsakė:

– Galėjo mūvėti prezervatyvą.

– Nusikaltimo vietoje jį radai?

– Lena susiprastų jį išsinešti.

Sara trūktelėjo žemyn lempą, aiškiai rodydama, kad susierzino. Ji nukreipė šviesą taip, kad matytų plotą aplink žaizdą.

– Yra viena dvejojimo žymė, – tarė ji, rodydama, kur neperpjauta ištisai. Tas, kas nužudė Čaką, bent sykį bedė ir tik paskui perrėžė odą.

– Taigi, – nutarė Džefris, – žmogus nebuvo stiprus.

– Perpjauti kremzles ir kaulus reikėjo daug jėgos, – atsakė Sara, pykdama, kad jis komentuoja, bet nenorėjo priekaištauti, kai girdi Frenkas. Tikriausiai kaip tik dėl to Džefris Frenką ir atsivežė. Ji paklausė: – Ar radai įrankį?

Džefris iškėlė plastikinį įkalčių maišelį, kuriame gulėjo kruvinas šešių colių ilgio medžioklinis peilis. Jis tarė:

– Tuščia makštis buvo jos kambaryje. Peilis tobulai tinka.

– Daugiau nieko neieškojai?

Džefris oriai atrėmė priekaištą:

– Išrausėme ir jos, ir Vaito kambarius. Jokio kito ginklo neradome. – Ir pridūrė: – Jokios rūšies.

Sara pavartė peilį. Ašmenys viename šone dantyti, o kitame aštrūs. Ant kriaunų buvo juodų pirštų atspaudų miltelių, ir ji įžiūrėjo nežymų juostele nuimto kruvino piršto atspaudo pėdsaką. O šiaip ginklas neatrodė labai kruvinas. Arba žudikas jį nušluostė, arba Džefris surado ne tą peilį. Sara galėjo spėti, kaip yra iš tikrųjų, bet prieš ką nors sakydama nusprendė įsitikinti.

Ji apsimovė dvejas pirštines. Vienintelė kita žymė ant kūno buvo gili durtinė žaizda aukštai kairėje krūtinės pusėje. Anga buvo per didelė Džefrio parodytam peiliui, kraštai neatitiko dantukų. Čako užpuolikas tikriausiai perrėžė jam gerklę, o paskui dūrė į krūtinę. Žaizda krūtinėje buvo įstriža, vadinasi, žmogus, kuris dūrė, tuo metu stovėjo virš kūno.

Džefris paklausė:

– Ar Tesė buvo padurta ne šitaip?

Sara nekreipė dėmesio į klausimą.

– Gal gali padėti man apversti jį ant šono?

Džefris nuėjo pasiimti pirštinių iš laikiklio ant sienos.

Frenkas paklausė:

– Reikia, kad ir aš padėčiau?

– Ne, – atsakė Sara. – Ačiū.

Frenkas pasiplekšnojo į krūtinę, jam aiškiai palengvėjo. Sara pastebėjo, kad jo krumplių oda nubrozdinta ir subraižyta. Jis pagavo jos žvilgsnį ir su drovia šypsena paslėpė ranką kišenėje.

Džefris paklausė:

– Jau galim?

Sara linktelėjo galva, laukdama, kad jis atsistotų į vietą.

Kadangi Čako galva buvo beveik atskirta nuo kūno, jį pajudinti buvo keblu. Dar sudėtingiau dėl to, kad kūnas tebebuvo pastiręs. Kojos nuslydo stalo krašto link, ir Sarai teko skubiai jį stverti, kad nenuriedėtų ant grindų.

Džefris tarė:

– Atsiprašau.

– Nieko tokio, – atsakė ji, jusdama, kaip ankstesnis pyktis malšta. Ji parodė į padėklą. – Gal galėtum paduoti man tą skalpelį?

Džefris suprato, kad tai neįprasta. Jis paklausė:

– Ko ieškai?

Sara apskaičiavo ašmenų trajektoriją, tada nežymiai įpjovė Čako nugarą žemiau kairiojo peties.

– Peilis – vienintelis ginklas, kurį radot? – paprašė patikslinti Sara, rodydama į dar vieną instrumentą ant padėklo.

– Taip, – patvirtino Džefris ir padavė jai nerūdijančio plieno pincetą.

Sara kyštelėjo pincetą į žaizdą, pasirausė jo smaigaliu, kol rado, ko ieškojo.

Džefris paklausė:

– Ką čia darai?

Užuot atsakiusi, ji ištraukė metalo gabaliuką.

Frenkas paklausė:

– Kas čia?

Džefrį, atrodė, supykins.

– Peilio smaigalys.

Sara pridūrė:

– Jis nulūžo, atsitrenkęs į mentę.

Frenkas aiškiai sutriko.

– Lenos peilis nenulūžęs, – jis pakėlė plastiko maišelį. – Smaigalys net neužlinkęs.

Džefrio veidas išbalo kaip popierius, o išraiška pasidarė tokia prislėgta, kad Sara pasigailėjo visko, ką pirma jam pasakė.

Frenkas paklausė:

– Kas, po galais, čia dedasi?

– Tai ne jos peilis, – atsakė Džefris iš susijaudinimo kimiu balsu. – Tai ne Lena.

14

Lena krūptelėjusi pabudo ir pakilo ant rankų. Nuo kiekvieno įkvėpimo maudė šonkaulius, o riešas tvinkčiojo, nors pagaliau buvo įtvertas stiklo pluošto langete. Ji pasikėlė ir apsidairė po ankštą kamerą, mėgindama prisiminti, kaip čia pakliuvo.

– Nurimk, – pasakė Džefris.

Jis sėdėjo ant lovelės priešais ją, pasirėmęs alkūnėmis į kelius, sunėręs rankas prieš save. Ji buvo areštinėje, o ne bendrose kamerose už nuovados. Kamera buvo tamsi, vienintelė šviesa krito iš stebėjimo būdelės koridoriuje. Kameros durys buvo atidarytos, bet Lena nežinojo, ką tai reiškia.

– Metas gerti antrą tabletę, – pasakė jis. Ant grindų greta jo stovėjo metalinis maisto padėklas su plastikiniu puoduku ir dviem tabletėmis. – Mažesnioji – kad nepykintų.

Lena įsidėjo tabletes į burną ir užgėrė šalto vandens gurkšniu. Mėgino įstatyti puoduką atgal į padėklo angą, bet buvo sutrikusi judesių koordinacija, ir Džefriui teko jai padėti. Jis apsitaškė kelnes vandeniu, bet nepastebėjo.

Ji kelissyk atsikrenkštė, tik tada įstengė paklausti:

– Kiek valandų?

– Maždaug be ketvirčio vidurnaktis, – atsakė Džefris.

Penkiolika valandų, pagalvojo Lena. Ji sulaikyta beveik penkiolika valandų.

– Ar tau ko nors atnešti? – paklausė Džefris. Kai jis pasilenkė padėti padėklo ant grindų, šviesa krito ant jo veido, ir ji pastebėjo, kad jis sukandęs dantis. – Kaip jautiesi?

Ji pamėgino gūžtelėti pečiais, bet labai skaudėjo. Jei kuri kūno dalis nebuvo nutirpusi, tai buvo pastirusi ir maudė. Net akių vokus mirksint gėlė.

– Kaip žaizda rankoje?

Lena pažvelgė į kyšantį iš langetės rodomąjį pirštą. Pagalvojo, kiek praėjo laiko nuo tada, kai įsipjovė mėgindama prisukti oro kondicionieriaus groteles. Visa amžinybė. Ji jau net nebe tas žmogus.