Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Kur žiedas?

– Nusiėmiau.

– Tu niekada jo nenusiimi.

– Sekmadienį, – atsakė jis. – Nusiėmiau sekmadienį, prieš kalbėdamasis su tavo tėvais.

– Kodėl?

Jis nenorom paaiškino:

– Jis buvo kruvinas, Sara. Aišku? Išteptas Tesos krauju.

Sara paleido jo ranką. Ji uždavė klausimą, apie kurį neleido sau nė pagalvoti, kol buvo vienoje patalpoje su Vaitu.

– Manai, jis galėjo užsipulti Tesą?

– Jis neturi alibi dėl sekmadienio. Bent jau patikimo alibi.

– Kur jis buvo?

– Sako, kad bibliotekoje, – atsakė Džefris. – Niekas jo neprisimena. Galėjo būti miške. Galėjo nužudyti Endį, paskui palūkėti miške ir pažiūrėti, kas dedasi.

Sara linktelėjo, ragindama kalbėti toliau.

– Jis netykojo Tesos, Sara. Ji tiesiog atėjo, ir jis pasinaudojo proga.

Sara vėl įsitvėrė spintutės, užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti, kad žmogus iš ano kabineto subadė Tesą. Sara ir anksčiau buvo iš arti mačiusi žmogžudį, ir ją tada pribloškė, koks tas žmogus normalus, koks paprastas. Su drabužiais toks pat atrodė ir Itanas Vaitas. Jis galėtų būti eilinis studentas. Galėtų būti jos pacientas. Jo gimtajame miestelyje galbūt dirba lygiai tokia pat pediatrė kaip Sara, mačiusi, kaip Itanas Vaitas tapo vyru.

Kai įstengė prašnekti, paklausė:

– O kaip čia susijusi Lena?

– Ji su juo draugauja, – atsakė Džefris. – Ji jo mergina.

– Negaliu patikėti…

– Kai ją pamatysi, – pratarė Džefris, – kai ją pamatysi, Sara, nepamiršk, kad ji susidėjusi su Vaitu. Jinai jį gina. – Jis parodė į sieną, už kurios buvo kitas apžiūros kambarys. – Tą padarą, kurį ten matei, tą gyvulį, ji gina!

– Nuo ko gina? – paklausė Sara. – Ant peilio jos pirštų atspaudai. Tai ji dirbo su Čaku.

– Kai ją pamatysi, suprasi.

– Dar viena staigmena? – paklausė ji, pagalvojusi, kad dar vienos neištvers, ypač jei ji susijusi su Lena. – Ar ir ji išsitatuiravo svastiką?

– Tiesą sakant, – pratarė Džefris, – pats nežinau, ką apie ją manyti. Ji prastai atrodo. Tai yra ji sužeista.

– Sužeista?

– Nežinau, – pakartojo jis. – Kažkas ją aptalžė.

– Kas?

– Frenkas mano, kad Čakas kažką padarė.

– Ką padarė? – paklausė Sara, baimindamasi to, ką jis gali pasakyti.

– Užpuolė, – atsakė Džefris. – Arba gal jis tiesiog ją užkniso, tada ji pasakė Vaitui, ir Vaitas pasiuto.

– O kaip tu manai, kas nutiko? – paklausė Sara.

– Tiesą sakant, velniai žino, – atsakė jis. – Ji man nieko nesako.

– Ar klausei jos taip pat kaip Vaito? – tarė ji. – Prikišęs kumštį prie veido?

Iš akių supratusi, kad Džefris įsižeidė, ji pasigailėjo, kad negali atsiimti šių žodžių, bet žinojo, kad taip nieko nebus. Ji vis tiek norėjo išgirsti atsakymą.

– Kuo tu mane laikai? – paklausė jis.

– Laikau… – pratarė Sara, nesugalvodama, ką pasakyti. – Man regis, mes abu turime dirbti savo darbą. Dabar ne laikas apie tai kalbėtis.

– Aš noriu pasikalbėti, – pareiškė jis. – Man reikia, kad tu būtum mano pusėje. Negaliu vienu metu kovoti su visais.

– Ne dabar, – atsakė ji. – Kur Lena?

Džefris vėl išėjo į koridorių, rodydamas, kad pažiūrėtų pati.

Sara nusišluostė rankas į kelnes ir pro Bredą patraukė į kitą kambarį. Jau ketino atidaryti duris, bet pro jas išėjo Frenkas.

– Labas, – tarė šis, žvelgdamas kažkur jai per petį. – Ji prašė vandens.

Sara įžengė į kambarį. Pirmiausia pamatė ne Leną, o išprievartavimo įkalčius ant spintutės. Sara sustingo, neįstengė nė krustelėti, kol Džefris neuždėjo rankos jai ant nugaros ir nestumtelėjo. Ji norėjo išsilieti ant jo, daužyti kumščiais jam į krūtinę ir prakeikti jį, kam verčia ją vėl daryti tą patį, bet liko visai bedvasė. Jautėsi nustojusi visko, išskyrus sielvartą.

Džefris tarė:

– Sara Linton, čia Džilė Rozen.

Smulki juodai apsirengusi moteris stovėjo nugara į sieną. Ji kažką pasakė, bet Sara išgirdo tik metalo skimbčiojimą. Ant lovos, nukorusi kojas, sėdėjo Lena. Ji vilkėjo žaliais ligoninės marškiniais su raišteliu ant kaklo. Ji judino ranką pirmyn atgal, lyg tąsoma nervinių traukulių, o jai ant riešo užkabintas antrankis trinkčiojo į lovos kojūgalio groteles.

Sara taip sukando lūpą, kad net pajuto kraujo skonį. Ji tarė:

– Tučtuojau nuimk jai antrankius.

Džefris susvyravo, bet pakluso. Tada ji jam tarė:

– Dink, – tokiu balsu, kad ginčytis nebuvo galima.

Jis vėl delsė. Ji pažvelgė jam tiesiai į akis ir raiškiai pakartojo:

– Dink. Iš. Čia.

Džefris išėjo, jam už nugaros spragtelėjusios užsitrenkė durys. Sara stovėjo, įsisprendusi rankomis į klubus, už kelių pėdų nuo Lenos. Nors ir be antrankių, Lenos ranka ir toliau judėjo pirmyn atgal lyg paralitikės. Sara galvojo, kad išėjus Džefriui patalpa atrodys ne tokia ankšta, bet vis tiek regėjosi, kad ant jos griūva sienos. Tvyrojo apčiuopiama baimė, ir Sara pajuto, kad staiga ją sukaustė šaltis.

– Kas tave taip išgražino? – paklausė ji.

Lena atsikrenkštė, nudelbė akis. Kai pamėgino šnekėti, pasigirdo tik kuždesys:

– Nugriuvau.

Sara prisidėjo ranką prie krūtinės.

– Lena, – tarė ji, – tave išprievartavo.

– Nugriuvau, – pakartojo Lena, vis dar mojuodama ranka.

Džilė Rozen perėjo kambarį ir kriauklėje sudrėkino popierinį rankšluostį. Ji grįžo prie Lenos ir ėmė rankšluosčiu šluostyti jai veidą bei kaklą.

Sara paklausė:

– Tai Itanas tave šitaip?

Lena papurtė galvą, o Rozen mėgino nušluostyti kraują.

Ji tarė:

– Itanas nieko nedarė.

Rozen uždėjo rankšluostį Lenai ant sprando. Galbūt ji šluosto įkalčius, bet Sara nesuko dėl to galvos.

– Lena, – pratarė Sara, – nebijok. Daugiau jis tavęs neskriaus.

Lena užsimerkė, bet leido Rozen nušluostyti pasmakrę.

– Jis ir neskriaudė.

– Tu nekalta, – kalbėjo Sara. – Neturi jo ginti.

Lena neatsimerkė.

– Čakas? – paklausė Sara. Rozen krūptelėjo ir pakėlė akis.

Sara pakartojo:

– Čakas?

Lena sukuždėjo:

– Čako nemačiau.

Sara atsisėdo ant lovos krašto, trokšdama suprasti.

– Lena, prašau.

Lena nusigręžė. Marškiniai prasiskleidė, ir Sara išvydo gilų įkandimą tiesiai virš jos dešinės krūties.

– Ar Čakas jus skriaudė? – pagaliau prašneko Rozen.

– Be reikalo jus pakviečiau, – pasakė Lena anai.

Rozen akys sudrėko, ji užkišo Lenai už ausies plaukų sruogą. Tikriausiai regėjo save prieš dvidešimt metų.

Lena jai tarė:

– Prašau, išeikit.

Rozen pažvelgė į Sarą, lyg ja nelabai pasitikėtų.

– Turite teisę pasikviesti čia ką nors, – sumurmėjo Rozen. Dirbdama koledže, ji tikriausiai ir anksčiau buvo iškviesta panašiomis progomis. Išmanė sistemą, net jei pati ja niekada nepasinaudojo.

– Prašau, išeikit, – pakartojo Lena, vis dar užsimerkusi, lyg galėtų mintimis išginti moterį.

Rozen prasižiojo, ketindama dar kažką sakyti, bet, matyt, apsigalvojo. Ji skubiai išėjo, lyg spruktų iš kalėjimo.

– Regis, tau nubrozdinta trachėja, – pasakė Sara. – Jei pažeistos gerklos… – Sara nutilo, nes nežinia, ar Lena apskritai ją girdėjo. Buvo taip stipriai užsimerkusi, kad atrodė, nori išstumti visą pasaulį.

– Lena, – tarė Sara, prisiminusi Tesą miške, – ar tau sunku kvėpuoti?

Lena vos įžiūrimai papurtė galvą.

– Ar galiu pačiupinėti? – paklausė Sara, bet nenorėjo laukti atsakymo. Kaip įmanydama švelniau patikrino odą aplink Lenos gerklas, ieškodama oro kišenėlių. – Tik nubrozdinta, – pasakė. – Neįtrūko, bet kurį laiką skaudės.