Карин Слотер - Baimės nuojauta

Ji tarė:

– Štai. – Ir ištraukė aplanką.

– Jis ne kompiuteryje? – paklausė Džefris, prisiartindamas pažiūrėti, ką ji rado.

– Tai, ko tau reikia, ne, – atsakė Kendė ir padavė popieriaus lapą.

Jis perskaitė Kelerio prašymą priimti į darbą, paraštėje buvo tvarkingai surašytos Kendės pastabos. Įmonė, kurią prarijo „Agri-Brite“, vadinosi „Jericho Pharmaceuticals“, o Kendė kalbėjosi su Monika Patrik, tuometine personalo vadove, tikrindama, ar Keleris tikrai ten dirbo ir ar nebuvo gėdingai išmestas.

Džefris paklausė:

– Jis dirbo farmacijos bendrovėje?

– Tyrimų direktoriaus pavaduotojo asistentas, – atsakė ji. – Atėjo dirbti čia už tokią pat algą.

– Jei nebūtų išėjęs, būtų uždirbęs daugiau.

– Kas žino? – atsakė ji. – Tie aštunto dešimtmečio milžinų susijungimai visiems pakirto kojas. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Kai kas sako, kad jis gudriai pasielgė, iš ten laiku ištrūkdamas. Vidutinybėms niekur nebūna taip patogu kaip švietimo srityje.

– Sakai, kad jis – vidutinybė?

– Na, pasaulio juk neužkariavo.

Džefris garsiai perskaitė atspausdintus Kelerio argumentus: „Noriu vėl imtis esminių mokslo tyrimų. Veidmainiškas korporacijų pasaulis mane išvargino.“

– Taigi, atėjo į universitetą. – Ji garsiai, skaniai nusikvatojo. – Ak, jaunystė kvailystė.

– Kaip man surasti Moniką Patrik?

Kendė prisidėjo pirštą prie lūpos ir susimąstė.

– Įtariu, kad ten jos nebėra. Kai su ja kalbėjausi, ji atrodė sena kaip pasaulis. – Iš jos žvilgsnio Džefris suprato, kad reikia patylėti. – Manau, galėčiau šen ten paskambinti ir gauti tau dabartinį jos numerį.

– Ak, nedrįsčiau to prašyti, – pratarė Džefris, nors iš tikrųjų drįso.

– Niekai, – atsakė ji. – Tu nemoki šnekėtis su tais korporacijų klastūnais. Paskęstum kaip muselė išrūgose.

– Tikriausiai, – nusileido Džefris ir pridūrė: – Aš, žinoma, labai dėkoju, bet…

Kendė pažvelgė per petį, ar Bleiko kabineto durys dar uždarytos.

– Tarp mūsų šnekant, jis man niekada nepatiko.

– Kodėl?

– Jis kažkoks neaiškus, – atsakė ji. – Tiksliai nesuprantu kuo, bet seniai žinau, kad pirmas įspūdis dažniausiai teisingas, o mano pirma mintis apie Brajeną Kelerį buvo, kad jis – šliužas, kuriuo negalima pasitikėti.

– O kaip jo žmona? – paklausė Džefris ir pagalvojo, kad su Kende reikėjo pasikalbėti vakar.

– Na, – pratarė ji, plekšnodama per lūpą pirštu su dailiu manikiūru, – nežinau. Ji tiek laiko su juo. Galbūt aš tiesiog ko nors neįžiūriu.

– Galbūt, – atsakė Džefris. – Bet, manau, patikėsiu tavo nuojauta. Abu žinome, kad tu čia pati protingiausia.

– O tu – tikras velnias, – atsakė ji, nors jis suprato, kad komplimentas jai patiko. – Jei būčiau keturiasdešimčia metų jaunesnė…

– Į mane nė nežiūrėtum, – atsakė jis ir pakštelėjo į skruostą. – Pranešk, kai gausi tą numerį.

Ji tyliai sumurkė, o gal atsikrenkštė.

– Gerai, viršininke. Gerai.

Jis išėjo, kol ji nespėjo pasakyti ko nors, kas pridarytų gėdos jiems abiem, nusileido laiptais, nelaukdamas lifto. Nuo administracijos pastato iki apsaugos posto buvo netoli, bet Džefris neskubėjo. Jau beveik savaitę nebėgiojo, ir kūnas atrodė aptingęs, raumenys skaudžiai įtempti. Vakarykštė audra pridarė žalos, kieme mėtėsi nuolaužos. Aplink zujo koledžo prižiūrėtojai, rinko šiukšles, plovė šaligatvius vandens čiurkšlėmis su tiek baliklio, kad Džefriui net nosį degino. Jie sumaniai pirmiausia tvarkėsi aplink pagrindinius pastatus, kur dirba daugiausia žmonių, linkusių skųstis netvarka.

Džefris išsitraukė užrašų knygutę, perskaitė, ką buvo užsirašęs, mėgindamas suprasti, kaip geriausia praleisti dieną. Dabar vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, tai pasikalbėti su studentų tėvais ir iš naujo apieškoti bendrabučius. Jis norėjo pasikalbėti su Monika Patrik, jei ji dar gyva, ir tik tada vėl šnekinti Brajeną Kelerį. Niekas nemeta gerai mokamo darbo, kad eitų dėstyti už menkesnį atlygį. Gal Keleris klastojo duomenis ar kaip nors gudravo. Džefris paklaus Džilės Rozen, kodėl jos vyras metė darbą. Ji minėjo norinti iš naujo pradėti gyvenimą. Galbūt sykį jai jau teko tai daryti, ir ji žino, kaip sunku būtų dar kartą. Net jei naujos informacijos ji neturės, jis su ja bent pasikalbės ir pažiūrės, ar gali kaip nors padėti jai ištrūkti.

Džefris įsikišo užrašų knygutę į kišenę ir atidarė apsaugos posto duris. Vyriai garsiai girgždėjo, bet jis beveik neišgirdo.

– Po galais, – sukuždėjo Džefris, žvilgtelėdamas per petį, ar niekas nemato.

Ant grindų gulėjo Čakas Geinsas batų padais į duris. Jo kaklas žiojėjo lyg antra burna, sumaitota stemplė karojo lyg dar vienas liežuvis. Kruvina buvo viskas – sienos, grindys, stalas. Džefris pakėlė akis, bet ant lubų kraujo nesimatė. Gerklė perpjauta, kai Čakas buvo pasilenkęs, o gal sėdėjo prie stalo. Kėdė parversta.

Džefris atsiklaupė pažiūrėti po stalu taip, kad neužterštų nusikaltimo vietos. Po kėde žvilgėjo ilgas medžioklinis peilis.

– Po galais, – pakartojo jis, šįsyk karščiau. Peilį jis pažino. Jis buvo Lenos.

Frenkas atrodė velniškai įsiutęs, ir Džefris jį suprato.

– Tikrai ne ji, – pasakė Frenkas.

Džefris pabarbeno pirštais į vairą. Jie sėdėjo prie Lenos bendrabučio, mėgindami nuspręsti, kaip elgtis.

– Juk matei peilį, Frenkai.

Frenkas gūžtelėjo pečiais.

– Tai kas.

– Čakui perrėžta gerklė.

Frenkas iškošė orą pro dantis.

– Lena ne žudikė.

– Tai gali būti sąsaja su Tesa Linton.

– Kaip? Kai tai nutiko, mažė buvo su mumis. Ji nusivijo tą niekšą į mišką.

– Ir pametė.

– Metui nepasirodė, kad ji sulėtino žingsnį.

– Kai išsisuko koją, sulėtino.

Frenkas papurtė galvą.

– Greičiau patikėčiau, kad tai Vaitas.

– Galbūt ji pažino jį miške ir tyčia suklupo, kad jis paspruktų.

Frenkas vis purtė galvą.

– Galvos neguldyčiau.

Džefriui norėjosi pasakyti, kad jam ir pačiam sunku patikėti, bet tarė:

– Juk matei peilį, kurį ji nešiojasi prie kulkšnies. Nejau nori pasakyti, kad jis nepanašus į tą, kurį radome po stalu?

– O gal ir kitas.

Džefris jam priminė teismo ekspertų įkalčius, dėl kurių jie čia ir atvyko.

– Ant peilio – jos pirštų atspaudai, Frenkai. Kruvini. Arba ji buvo ten, kai jam perpjovė gerklę, arba laikė peilį, kai tai nutiko. Kito paaiškinimo nėra.

Frenkas nemirksėdamas žvelgė į pastatą. Džefris matė, kad jis stengiasi sugalvoti, kaip dėl to galėtų būti kalta ne Lena. Vos prieš pusvalandį, kai kompiuteris sugretino tris pirštų atspaudus, taip pat reagavo ir Džefris. Jis ištraukė kortelę ir netgi privertė techniką sulyginti taškas į tašką.

Džefris pakėlė akis – iš bendrabučio išėjo profesorius.

– Ji visą rytą nesirodo?

Frenkas papurtė galvą.

– Paaiškink man, kaip jos kruvini pirštų atspaudai atsirado ant to peilio, ir tuojau važiuojam iš čia.

Frenkas piktai sučiaupė lūpas. Jis gerą valandą sėdėjo priešais bendrabutį, tikriausiai mėgindamas sugalvoti ką nors, kas išteisintų Leną.

– Taip negerai, – pasakė jis, bet, netaręs daugiau nė žodžio, atidarė mašinos dureles ir išlipo.

Darbuotojų bendrabutis buvo tuštut tuštutėlis, dauguma profesorių jau paskaitose. Kaip daugumoje koledžų, savaitgalį čia būdavo ramiau, o artėjant Velykų atostogoms daug studentų išvykdavo namo. Džefris ir Frenkas nieko nesutiko koridoriuje iki Lenos kambario. Jie sustojo už durų, ir Džefris matė, kad vakar rytą išspirta rankena kreiva. Jei jis tuomet būtų suradęs ką nors prieš Leną, jei nuojauta būtų leidusi jam patikėti, kad ji kalta, galbūt Čakas Geinsas dar būtų gyvas.