Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Kas vis tiek?

– Ak, nieko. – Kampe jis pastvėrė riedmušą iš krepšio. – Anądien Brajenas Keleris minėjo išeisiąs iš darbo.

– Tikrai? – susidomėjo Džefris.

Bleikas nekantriai atsiduso, rankose sukiodamas riedmušą.

– Jis dvidešimt metų melžė universitetą, o dabar, kai pagaliau sumąstė kažką, kas uždirbtų mums truputį pinigų, pareiškė, kad išeina.

– Argi tyrimas nepriklauso mokymo įstaigai?

Bleikas prunkštelėjo iš Džefrio neišmanymo.

– Jis gali apsimeluoti ir išsisukti, o net jei negali, tereikia gero advokato. Neabejoju, kad tokį parūpintų bet kuri farmacijos bendrovė.

– O ką jis išrado?

– Antidepresantą.

Džefris prisiminė Viljamo Diksono vaistinėlę.

– Jų ir taip rinkoje daugybė.

– Čia paslaptis, – atsakė Bleikas tyliau, nors kabinete jie buvo vieni. – Apie šitą Brajenas niekam nepasakoja. – Jis vėl nusijuokė. – Tikriausiai laukia, kas pasiūlys didesnę pelno dalį, tas gobšuolis.

Džefris laukė, kad jis atsakytų į klausimą.

– Tai farmakologinis kokteilis žolelių pagrindu. Tai svarbiausia rinkodarai – priversti žmones manyti, kad jiems tai sveika. Brajenas tikina, kad vaistas neturi jokio šalutinio poveikio, bet tai nesąmonė. Šalutinį poveikį turi net aspirinas.

– Sūnus jo negėrė?

Bleikas išsigando.

– Ant Endžio kūno neradote pleistro? Kaip nikotino pleistrai? Jis vartojamas pro odą.

– Ne, – prisipažino Džefris.

– Dėkui Dievui. – Bleikas atgalia ranka nusibraukė kaktą, rodydamas, kaip jam palengvėjo. – Bandymams su žmonėmis dar nepasiruošta, bet prieš porą dienų Brajenas buvo Vašingtone, rodė duomenis suinteresuotiems asmenims. Jie norėjo iškart išrašyti čekį. – Bleikas prašneko tyliau: – Tiesą sakant, prieš porą metų ir pats rijau prozaką. Nepasakyčiau, kad bent kiek pagerėjo, po galais.

– Nieko sau, – atsakė Džefris, taip jis visada sakydavo, norėdamas išsisukti nuo atsakymo.

Bleikas pasilenkė su riedmuša, lyg stovėtų golfo aikštyne, o ne vidury savo kabineto.

– Bet jis neužsiminė, kad Džilė išeina su juo. Nežinau, gal jie turi problemų.

– Kokių problemų jie galėtų turėti?

Bleikas plačiu lankstu užsimojo riedmuša, tada pažvelgė pro langą, lyg akimis lydėtų kamuoliuką.

– Kevinai?

– Ak, tiesiog ji dažnai ima laisvadienius. – Jis nusigręžė nuo Džefrio ir pasirėmė ant riedmušos. – Neprisimenu tokių metų, kad Džilė nebūtų išnaudojusi visų jai priklausančių išeiginių. Ir atostogų. Ne sykį turėjome sumažinti jai atlyginimą dėl to, kad ilgai nedirbo.

Džefris įtarė, kas Džilę Rozen laiko namie, bet su Kevinu Bleiku tokia įžvalga nesidalijo.

Dekanas pažvelgė pro langą, rengdamasis dar vienam įsivaizduojamam smūgiui.

– Arba ji hipochondrikė, arba alergiška darbui.

Džefris gūžtelėjo pečiais, laukdamas, kad jis pasakotų toliau.

– Mokslus ji baigė prieš dešimt ar penkiolika metų, – kalbėjo Bleikas. – Vėlyva. Šiais laikais tokių daug. Vaikai paauga ir mamytei pasidaro nuobodu, todėl ji ima lankyti paskaitas vietos koledže, o netrukus žiū – jame ir įsidarbina. – Jis mirktelėjo Džefriui. – Žinoma, papildomi pinigai mums į naudą. Tęstinės studijos jau seniai sudaro mūsų įstaigos stuburą.

– Nežinojau, kad čia esama tokių mokslų.

– Ji gavo šeimos terapijos magistro laipsnį Merseryje, – paaiškino Bleikas. – O daktaro laipsnis – anglų literatūros.

– Kodėl ji nedėstė?

– Anglų kalbos dėstytojų turime sočiai. Tik medį pakrėsk, ir koks šešetas nukris ir ims reikalauti etato. Trūksta gamtos mokslų ir matematikos dėstytojų. O anglistų – nors vežimu vežk.

– Kaip ji atsidūrė klinikoje?

– Tiesą sakant, mums trūko darbuotojų moterų, ir, kai atsilaisvino psichologo vieta, ji gavo licenciją ir tapo terapeute. Neblogai. – Jis susiraukė ir pridūrė: – Jei tik ji ateina į darbą.

– O kaip Keleris?

– Priimtas išskėstomis rankomis, – atsakė Bleikas ir išskėtė rankas. – Jis iš privataus sektoriaus, žinai?

– Ne, – atsakė Džefris, – nežinojau.

Paprastai profesoriai išeidavo iš koledžų ir įsidarbindavo privačiai, kur jų laukdavo daugiau pinigų ir aukštesnė padėtis. Jis dar nebuvo girdėjęs, kad profesorius grįžtų atgal, taip ir pasakė Kevinui Bleikui.

– Devinto dešimtmečio pradžioje netekome pusės darbuotojų. Visi išsilakstė į stambias bendroves. – Bleikas užsimojo, paskui sudejavo, lyg būtų numušęs kreivai. Jis vėl pasirėmė ant riedmušos ir pažvelgė į Džefrį. – Žinoma, po kelerių metų, jose sumažinus darbuotojų skaičių, dauguma sugrįžo, iškišę liežuvius.

– Kokioje įmonėje jis dirbo?

– Žinai, neprisimenu, – atsakė Bleikas, paimdamas riedmušą į ranką. – Prisimenu, netrukus po to, kai jis išėjo, įmonę nupirko „Agri-Brite“.

– „Agri-Brite“, žemės ūkio bendrovė?

– Teisingai, – patvirtino Bleikas, vėl užsimodamas riedmuša. – Brajenas galėjo uždirbti krūvą pinigų. Ak. – Jis nuėjo prie stalo ir pasiėmė auksinį „Waterman“ rašiklį. – Gerai, kad prisiminiau. Reikėtų jiems paskambinti ir paklausti, ar nenorėtų aplankyti universiteto. – Jis paspaudė telefono mygtuką. – Kende, – kreipėsi į sekretorę, – ar gali man surasti „Agri-Brite“ numerį? – Tada šyptelėjo Džefriui. – Atleisk. Apie ką mudu kalbėjomės?

Šis atsistojo, nusprendęs, kad gana gaišti laiką.

– Eisiu paieškoti Čako.

– Gerai, – tarė Bleikas, ir Džefris skubiai išėjo, kol anas neapsigalvojo.

Kendė Vein kažką spausdino kompiuteriu prie Bleiko kabineto, bet kai pro šalį ėjo Džefris, nustojo.

– Jau išeinat, Viršininke? Tokio trumpo susirinkimo nesu regėjusi, kiek tik čia dirbu.

– Nauji kvepalai? – paklausė jis, nusišypsodamas jai. – Kvepi kaip rožių sodas.

Ji nusikvatojo ir švystelėjo plaukais. Tai būtų buvę gražu, bet moteriai jau beveik aštuoniasdešimt, ir jis jaudinosi, kad ji neišsinarintų peties.

– Tu senas pataikūne, – pasakė ji, ir visos jos veido raukšlės sušoko į gryniausio džiaugsmo šypsnį. Bleikas tikriausiai niršo, kad negali pasisamdyti dvidešimtmetės kekšytės, bet Kendė čia dirba seniau, negu siekia atmintis. Aliumnų taryba verčiau išmestų Bleiką, negu leistų jam išmesti Kendę. Džefrio nuovadoje panaši buvo ir Marlos Sims padėtis, nors jis senutės darbu labai džiaugėsi. Kendė paklausė: – Kuo galiu padėti, mielasis?

Džefris pasilenkė virš jos stalo, stengdamasis nenuversti maždaug trisdešimties anūkų nuotraukų.

– O kodėl gi manai, kad man ko nors reikia?

– Nes kai mandagiai šneki, visada ko nors nori, – atsakė ji ir papūtė lūpas. – Tik vis nieko gero.

Jis vėl pamėgino nusišypsoti, žinodamas, kad padės, nors ir ką ji sakytų.

– Gal gali man duoti „Agri-Brite“ numerį?

Kendė kuo rimčiausiai atsigręžė į kompiuterį.

– Kurio skyriaus?

– O su kuo turėčiau kalbėtis apie žmogų, kuris maždaug prieš dvidešimt metų dirbo vienoje iš jų įmonių?

– Kurioje?

– Šito nežinau, – prisipažino Džefris. – Ten dirbo Brajenas Keleris.

– Reikėjo taip ir sakyti, – ji klastingai šyptelėjo. – Luktelėk.

Ji pakilo nuo stalo, stulbinamai grakšti, apsitempusi trumpu veliūro sijonėliu ir laikros palaidinuke. Su aukštakulniais, nuo kurių trapesnei moteriai lūžtų kulkšnys, ji perėjo patalpą, švystelėjo platinos baltumo plaukus ir atidarė dokumentų stalčių. Kendė anaiptol nebuvo nutukusi, bet po pažastimis rankų oda liulėjo, kai ji pirštais naršė aplankus.