Карин Слотер - Baimės nuojauta

Frenkas sustojo į šalį nuo durų, uždėjęs ranką ant ginklo, bet jo netraukdamas. Džefris dusyk pabeldė ir šūktelėjo.

– Lena?

Praėjo kelios akimirkos, ir jis ištempė ausis, mėgindamas suprasti, ar kambaryje kas nors yra.

Jis vėl pamėgino:

– Lena? – Ir atidarė duris.

– Šūdas, – tarė Frenkas ir išsitraukė ginklą. Džefris taip pat; instinktai suveikė greičiau, negu jis spėjo pastebėti, kad Lena tik maunasi kelnes, o ne stveria kokį nors ginklą.

Džefris uždavė klausimą, kuris tikrai šovė į galvą ir Frenkui:

– Kas, po galais, tau nutiko?

Lena atsikrenkštė, ant kaklo matėsi tamsios mėlynės.

– Nugriuvau, – tarstelėjo kimiu balsu.

Ji buvo tik su kelnėmis ir liemenėle, baltas audinys ant tamsios odos. Susidrovėjusi prisidengė rankomis. Ant žastų išryškėjo apskritos pirštų paliktos mėlynės, lyg kas būtų per stipriai ją sugriebęs. Žymė ant peties priminė įkandimą.

– Viršininke, – tarė Frenkas. Jis surakino Itaną Vaitą ir dabar laikė jį už žasto. Vaikinas stovėjo apsirengęs, tik be kojinių ir batų. Jo veidas – vienos mėlynės, lūpa per vidurį prakirsta.

Džefris pakėlė nuo grindų marškinius, ketindamas paduoti juos Lenai, kad ji prisidengtų. Stabtelėjo, supratęs, kad rankoje laiko įkaltį. Apačia buvo permirkusi tamsiu krauju.

– Jėzau, – sukuždėjo jis, mėgindamas pagauti Lenos žvilgsnį. – Ką tu padarei?

13

Sara sustojo prie Hartsdeilo medicinos centro, aikštelėje pasistatė mašiną greta Džefrio. Jis jai nieko nepaaiškino, tik pasakė, kad ji reikalinga ligoninėje, mat reikią paimti dviejų įtariamųjų fizinius įkalčius. Telefonu jis nesakė jų vardų, bet Sara jau seniai pažino jo minčių eigą ir suprato, kad jis turi galvoje Itaną Vaitą ir Leną.

Kaip visada, priimamasis buvo tuščias. Sara apsidairė, ieškodama budinčios slaugytojos, bet jai, matyt, pertraukėlė. Koridoriuje Džefris kalbėjosi su pagyvenusiu vidutinio ūgio stambiu vyriškiu. Už jų priešais uždarytas apžiūros kambario duris stovėjo Bredas Stivensas, uždėjęs ranką ant pistoleto buožės.

Prisiartinusi Sara išgirdo, ką žmogus sako Džefriui spigiu, kupinu nepatenkinimo balsu:

– Mano žmona ir taip jau per daug prisikentėjo.

– Žinau, kiek ji prisikentėjo, – atsakė Džefris. – Džiaugiuosi, kad rūpinatės jos gerove.

– Aišku, kad rūpinuosi, – atkirto anas. – Ką jūs norite pasakyti?

Džefris pamatė Sarą ir mostu pakvietė ją prieiti.

– Čia Sara Linton, – pristatė jis vyriškiui. – Ji atliks fizinę apžiūrą.

– Daktaras Brajenas Keleris, – atsakė žmogus, vos dirstelėjęs į Sarą. Prie šono jis laikė moterišką rankinę, matyt, žmonos.

– Daktaras Keleris yra Džilės Rozen vyras, – paaiškino Džefris. – Lena paprašė manęs jai paskambinti.

Sara stengėsi nepasirodyti nustebusi.

Džefris tarė Keleriui:

– Malonėkite atleisti. – Jis nusivedė Sarą koridoriumi prie apžiūros kambarėlio.

– Kas nutiko? – paklausė ji. – Žadėjau mamai šiandien popiet atvažiuoti į Atlantą.

Jis uždarė duris, tada tarė:

– Čakui perpjauta gerklė.

– Čakui Geinsui? – paklausė ji, lyg dar būtų kitas Čakas.

– Ant nužudymo įrankio – Lenos pirštų atspaudai.

Akimirką Sarai apsisuko galva, ji mėgino suvokti, ką jis šneka.

Jis paklausė:

– Prisimeni įkalčius po išprievartavimo?

Akimirką Sara nesuprato, ką jis kalba.

– Kai kalbėjomės apie DNR ant apatinių, pagalvojai apie įkalčius, kuriuos surinkome po Lenos išprievartavimo?

Ji mėgino sugalvoti, kaip geriausia jam atsakyti, bet suprato, kad klausimas per daug tiesmukas, ir galėjo atsakyti tik „taip“.

Džefrio veidą perkreipė pyktis.

– Kodėl man nesakei, Sara?

– Nes taip negalima, – atsakė ji. – Negalima jų naudoti prieš ją.

– Paaiškink Albertui Geinsui, – atrėžė Džefris. – Paaiškink Čako mamai.

Sara neprasižiojo, nes vis dar negalėjo patikėti, kad Lena kaip nors susijusi su nusikaltimais.

– Pirmiausia imkis Vaito, – paliepė Džefris vis dar griežtu balsu. – Kraujas, seilės, plaukai. Iššukuok visą kūną. Lyg per skrodimą.

– Ko ieškoti?

– Bet ko, kas susietų jį su nusikaltimo vieta, – atsakė Džefris. – Jau turime kruviną Lenos bato pėdsaką. – Jis papurtė galvą. – Viskas buvo kruvina.

Džefris atidarė duris ir pažvelgė į koridorių. Jis neišėjo, todėl Sara suprato, kad turi jai pasakyti dar kažką.

– Kas dar? – paklausė ji.

Pyktis jo balse kiek atlėgo.

– Jai visai prastai.

– Prastai?

Džefris vėl pažvelgė į koridorių, tada atsigręžė į Sarą.

– Nežinau, ar jie susigrūmė, ar kaip. Gal Čakas ją puolė, o ji gynėsi. Galbūt Vaitas pasiuto.

– Ji taip sakė?

– Ji nieko nesako. Abu nesako. – Jis nutilo. – Vaitas tvirtina, kad jie visą naktį kartu buvo jos bute, bet koledže kalbama, kad Vaitas iš laboratorijos išėjo po Lenos. – Džefris parodė į koridorių. – Tiesą sakant, Brajenas Keleris buvo vienas iš paskutinių, ją matęs.

– Lena paprašė pakviesti jo žmoną?

– Aha, – atsakė Džefris. – Liepiau Frenkui klausytis kitame kambaryje, jei ji ką nors prasitartų.

– Džefri…

– Nepamokslauk man apie daktarus ir pacientus, Sara. Per daug jau lavonų.

Sara suprato, kad toliau ginčytis neverta.

– Kaip laikosi Lena?

– Ji palauks, – atsakė jis, aiškiai nenorėdamas, kad ji dar ko nors klaustų.

– Ar turi orderį?

– Tai tu jau ir teisininkė? – Jis nelaukė, kol ji atsakys. – Šįryt pasirašė teisėja Benet. – Jai nieko neatsakius, jis pridūrė: – Ką? Nori pažiūrėti? Nebetiki, kad sakau tiesą?

– Neprašiau…

– Ne, štai. – Jis išsitraukė iš kišenės orderį ir tėškė jį ant spintelės. – Matai, Sara? Aš tau sakau tiesą. Stengiuosi padėti tau gerai dirbti savo darbą, kad nenukentėtų dar kas nors.

Ji žvelgė į dokumentą, į glaustą Bilės Benet parašą.

– Eime prie darbo.

Džefris pasitraukė, kad ji galėtų išeiti, o Sara pajuto viduje kylantį neįtikėtiną siaubą.

Brajenas Keleris tebestovėjo koridoriuje, laikydamas žmonos rankinę. Jis bukai dėbsojo, kai Sara praėjo pro šalį, ir atrodė toks nekaltas, kad ji turėjo sau priminti, jog jis muša žmoną.

Bredas kilstelėjo kepurę ir atidarė Sarai duris, tardamas:

– Ponia.

Itanas Vaitas stovėjo kambario viduryje. Jis vilkėjo šviesiai žaliais ligoninės naktiniais, raumeningas rankas laikė sukryžiavęs ant krūtinės. Neseniai jam kažkas trenkė į nosį, iki lūpų driekėsi plona sudžiūvusio kraujo juostelė. Didelė raudona dėmė po akimi pamažu virto mėlyne. Rankos buvo ištatuiruotos sudėtingomis kovos scenomis. Ant nuogų blauzdų – geometriniai raštai, o šonuose – kylančios liepsnos.

Jis atrodė paprastas vaikis trumpai kirptais plaukais ir treniruotu kūnu, matyti, kad labai daug laiko praleidžia sporto salėje. Pečių raumenys tvinkčiojo, tempdami ligoninės marškinių audinį. Jis buvo smulkaus sudėjimo, geru sprindžiu žemesnis už Sarą, bet kažkodėl atrodė, kad užima visą erdvę. Pikta išraiška bylojo, kad bet kurią akimirką galėtų šokti ant jos. Sara džiaugėsi, kad Džefris kambaryje nepaliko jų vienų.

– Itanai Vaitai, – tarė Džefris, – čia daktarė Linton. Ji paims tavo mėginius, kaip leido teismas.

Sara užsimovė pirštines, o Vaitas perskaitė orderį. Ant spintutės buvo sudėlioti objektiniai stikleliai ir DNR tyrimo rinkinys, taip pat juodos plastikinės šukos ir vamzdeliai kraujui paimti. Džefris tikriausiai paprašė slaugytojos, kad viską paruoštų, bet Sarai buvo smalsu, kodėl jis nepaprašė moters pasilikti ir padėti. Galbūt jis nenori, kad dar kas nors matytų.