Карин Слотер - Baimės nuojauta

Sara užsidėjo akinius, nusprendusi paprašyti Džefrio atsiųsti slaugę.

Bet nespėjo nieko pasakyti, nes Džefris tarė Vaitui:

– Nusirenk.

– Tai ne… – Sara nutilo viduryje žodžio. Vaitas nusimetė marškinius ant grindų. Ant pilvo buvo ištatuiruota didžiulė svastika. Krūtinės viršuje, dešinėje pusėje – blyškus Hitlerio atvaizdas. Kairėje – vora esesininkų atiduoda pagarbą atvaizdui priešais.

Sara įstengė tik išpūsti akis.

– Na kaip? – nusišaipė Vaitas.

Džefris smogė vaikinui į veidą ir prispaudė jį prie sienos. Sara atšoko ir prisiglaudė prie spintutės. Ji matė, kaip juda Itano nosis, o į burną varva ką tik pasipylęs kraujas.

Džefris prašneko tyliu grėsmingu balsu ir pasakė tai, ko Sara manė daugiau niekada nebeišgirsianti.

– Tai mano žmona, tu sušiktas benkarte. Supratai?

Vaito galva buvo suspausta tarp Džefrio rankos ir sienos. Jis linktelėjo, bet akyse – nė lašo baimės. Jis atrodė lyg žvėris narve, kuris žino, kad netrukus sugalvos, kaip ištrūkti.

– Va taip, – tarė Džefris ir pasitraukė.

Vaitas pažvelgė į Sarą.

– Jūs liudininkė, taip, daktare? Policijos brutalumas.

Džefris atsakė:

– Ji nieko nematė.

Sara mintyse nusikeikė, kam jis ją čia įvėlė.

– Tikrai? – paklausė Vaitas.

Džefris žengė artyn ir tarė:

– Neduok man progos mojuoti kumščiu.

– Klausau, pone, – niūriai burbtelėjo jaunuolis.

Jis atgalia ranka nusišluostė iš nosies srūvantį kraują, nenuleisdamas akių nuo Saros. Mėgino ją įbauginti, ir ji tikėjosi, kad nepastebės, jog tikrai įbaugino.

Sara atidarė burnos DNR rinkinį. Ji priėjo prie Vaito su gremžtuku rankoje ir tarė:

– Prašau išsižioti.

Jis pakluso ir plačiai išsižiojo, kad ji galėtų pagremžti odos. Ji paėmė kelis tepinėlius, bet, kai ėmė ruošti objektinius stiklelius, virpėjo rankos. Sara giliai atsikvėpė, mėgindama nusiteikti laukiančiai užduočiai. Itanas Vaitas – eilinis pacientas. Ji – daktarė ir viso labo dirba savo darbą.

Klijuodama pavyzdžių etiketes ji juto, kaip jis varsto žvilgsniu jai nugarą. Lyg nuodingos dujos kambarį užliejo neapykanta.

Ji tarė:

– Man reikia jūsų gimimo datos.

Jis akimirką patylėjo, o tada pasakė lyg laisva valia:

– 1980 metų lapkričio dvidešimt pirmoji.

Sara pažymėjo informaciją etiketėje šalia jo pavardės, savo pavardės, vietos, datos ir laiko. Šitaip reikia sukataloguoti visus įkalčius, paskui arba sudėti į popierinį įkalčių maišelį, arba ant objektinio stikliuko.

Ji pincetu paėmė sterilų sugertuką ir iškėlė prie jo burnos.

– Prašau sudrėkinti jį seilėmis.

– Aš nesiseilėju.

Sara atkakliai laikė pincetą, kol jis pagaliau iškišo liežuvį, kad ji galėtų įdėti popierėlį į burną. Palaukusi, kiek priklauso, ji paėmė sugertuką ir pažymėjo jį kaip įkaltį.

Laikydamasi procedūros, ji paklausė:

– Norėtumėt vandens?

– Ne.

Ji tęsė pirminę apžiūrą, jusdama, kaip jis seka akimis kiekvieną jos judesį. Net kai stovėdavo prie spintutės, atsukusi jam nugarą, juto į save įsmeigtas Itano akis, lyg besirengiančio pulti tigro.

Supratusi, kad nebegali ilgiau išsisukinėti jo neliesdama, pajuto, kaip jai gniaužia gerklę. Per pirštines juto šiltą jo odą, įtemptus raumenis. Sara daug metų nebuvo ėmusi gyvo paciento kraujo, todėl vis nepataikė į veną.

– Atleiskit, – pasakė ji po antro mėginimo.

– Nieko tokio, – atsakė jis, bet mandagus tonas nederėjo prie neapykantos kupino žvilgsnio.

Trisdešimt penkių milimetrų fotoaparatu Sara užfiksavo, regis, gynybines žaizdas ant jo kairiojo dilbio. Ant kaklo ir galvos buvo keturi negilūs įbrėžimai, o už kairės ausies – pusmėnulio formos įdrėskimas, matyt, nagu. Genitalijų sritis nubrozdinta, galvutė paraudusi ir sudirginta. Ant kairiojo sėdmens – įdrėskimas nagu, ilgesnis – nugaros apačioje. Sara paprašė Džefrio palaikyti liniuotę prie sužalojimų ir kiekvieną nufotografavo makroobjektyvu.

– Prašau atsigulti ant stalo.

Itanas pakluso, įdėmiai žvelgdamas į ją.

Sara nuėjo prie spintelės ir atsuko jam nugarą. Išlankstė nedidelį baltą popieriaus lapą ir vėl atsigręžusi tarė:

– Pasikelkit, kad galėčiau pakloti jį po jumis.

Jis vėl pakluso, nenuleisdamas akių nuo jos veido.

Kai ji iššukavo gaktos plaukus, iškrito keli svetimi plaukeliai. Jie dar buvo su svogūnėliais, vadinasi, plaukeliai išrauti iš kūno. Aštriomis žirklutėmis ji iškirpo kuokštą iš jo vidinės šlaunies pusės, įmetė į voką ir užrašė reikiamą informaciją.

Drėgnu pagaliuku paėmė išdžiūvusių skysčių mėginius nuo jo penio ir kapšelio, taip kietai sukandusi dantis, kad net maudė. Išgramdė jo rankų ir kojų panages, nufotografavo nulūžusį dešinės rankos rodomojo piršto nagą. Kai baigė apžiūrą, spintutė buvo nukrauta įkalčiais. Viskas džiūvo vėsiame tepinėlių džiovyklės ore arba buvo sudėta į įkalčių maišelius ir užklijuota, dabar Sara jau tvirta ranka užrašė etiketes.

– Viskas, – pasakė nusimaudama pirštines ir mesdama jas ant spintutės. Ji išskubėjo iš kambario beveik tekina. Koridoriuje dar stovėjo Bredas ir Keleris, bet ji pralėkė pro juos, netardama nė žodžio.

Sara grįžo į tuščią apžiūros kambarėlį, kiekvieną kūno colį varstė baimė ir pyktis. Ji pasilenkė virš kriauklės, visu stiprumu atsuko čiaupą, kad galėtų šaltu vandeniu apsišlakstyti veidą. Gerklėje strigo tulžis, ir ji rijo vandenį, stengdamasi neapsivemti. Ji dar juto ją sekančias Itano akis, deginančias jos kūną lyg karšta geležis. Ji užuodė jo muilą, o kai užsimerkė, prieš akis iškilo nestipri erekcija, kai ėmė tepinėlį nuo penio ir šukavo gaktos plaukus.

Čiaupas dar kliokė, ir Sara užsuko vandenį. Šluostydamasi rankas popieriniu rankšluosčiu, ji staiga suprato, kad stovi tame pat kambaryje, kuriame pernai surinko Lenos įkalčius po išprievartavimo. Ant šito stalo gulėjo Lena. Tą pačią spintutę ji apstatė Lenos įkalčiais, visai kaip ką tik Itano Vaito.

Sara susiėmė rankomis už liemens ir dairėsi po kambarį, stengdamasi nepasiduoti užgriuvusiems prisiminimams.

Po kelių minučių į duris pabeldė Džefris ir nelaukdamas kvietimo įėjo. Jis buvo nusivilkęs švarką, ji matė ginklą dėkle.

– Galėjai mane įspėti, – pasakė ji, ir užlūžo balsas. – Galėjai pasakyti.

– Žinau.

– Tai šitaip man atsilygini? – paklausė, jusdama, kad tuojau arba pravirks, arba ims rėkti.

– Ne atsilyginu, – atsakė jis, o ji pati nežinojo, patikėjo juo ar ne.

Sara prisidėjo ranką prie lūpų, mėgindama užgniaužti kūkčiojimą.

– Jėzau Kristau, Džefai.

– Žinau.

– Nežinai, – atsakė ji, balsas kambaryje nuaidėjo garsiai. – Dieve, ar matei tas tatuiruotes? – Sara nelaukė, kol jis atsakys. – Ten svastika… – Ji neįstengė kalbėti. – Kodėl manęs neįspėjai?

Džefris patylėjo.

– Norėjau, kad pati pamatytum, – paaiškino jis, – ir suprastum, su kuo turime reikalą.

– Negalėjai man pasakyti?! – piktai papriekaištavo ji, vėl atsukdama čiaupą. Gurkštelėjo vandens, išsiskalavo bjaurų skonį iš burnos. – Kur užtrukai? – paklausė, prisiminusi, kaip jis trenkė Itano galvą į sieną. – Vėl jį mušei?

– Ir pirma nemušiau.

– Netrenkei jam į paakį? – paklausė ji. – Jam iš nosies bėgo kraujas, Džefri. Jis atrodė šviežias.

– Kartoju, aš jo nemušiau.

Ji pastvėrė jį už rankų ir apžiūrėjo, ar krumpliai nesubraižyti ir nenubrozdinti. Jie buvo švarūs, bet ji vis tiek paklausė: