Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Aha, – atsakė Lena, bet greičiau popiežius pragare plaks kiaušinienę, negu ji atvers širdį Ričardui Karteriui.

Jis užsliuogė ant laboratorijos stalo ir nukorė kojas per kraštą. Žvelgė į ją susirūpinęs, ir ji manė, kad pakartos tą patį, bet jis paklausė:

– Ar išsiaiškinot, kas atidarė narvelius?

– Ne, – atsakė Lena. – O ką?

– Girdėjau, pora antrakursių vėluoja pateikti projektą, todėl sugalvojo… diversiją.

Lena bjauriai nusikvatojo.

– Nenustebčiau!

– Klausyk, šįvakar vakarieniauju su Nana, – pasakė jis. – Gal ir tu ateik? Būtų smagu.

– Man reikia dirbti, – atsakė Lena. Lyg tai pabrėždama, atlenkė peiliuką.

– Dieve šventas. – Ričardas nusliuogė nuo stalo ir priėjo pasižiūrėti iš arčiau. – Kam tau toks reikalingas?

Ji jau ketino sakyti, kad juo patogu nusikratyti įkyruolių, lendančių į ne savo reikalus, bet suskambo jo mobilusis telefonas. Ričardas pasirausė laboratorijos chalato kišenėse, kol jį surado. Pažvelgė į ekraną, veide nušvito platus šypsnys.

Jis tarė Lenai:

– Iki pasimatymo. Vėliau dar pasikalbėsim. – Palietė jai paakį, rodydamas, ką turi galvoje.

Ji norėjo jam atrėžti, kad negaištų laiko, bet pratarė tik „Iki“. Kam veltui burną aušinti. Ričardas išlėkė iš auditorijos, jai nė nespėjus ištarti žodžio.

Lena vėl grįžo prie angos ir peiliuku įsuko varžtus atgal. Čakas teisus: būtų buvę gerokai greičiau su atsuktuvu, bet ji nenorėjo jo prašyti. Patalpoje ji buvo viena, pirmą kartą per visą dieną niekas nesitrainiojo aplink. Labiausiai jai reikėjo pagalvoti, kaip vėl prisigerinti Džefriui.

Ji mėgino įteikti jam Čaką ant sidabro lėkštutės, bet Džefris visiškai jos nesuprato. Taigi, Čakas praėjusį savaitgalį buvo golfo turnyre. Jis vis tiek gali būti kaip nors susijęs su narkotikų platinimu koledže. Skuteris aiškiai sakė, kad įsivėlęs kažkas iš apsaugos skyriaus. Čakas – ne visiškas mulkis. Jis nepražiopsotų tiesiog panosėje sukamo verslo. Tačiau pažinodama Čaką Lena buvo beveik tikra, kad pats jis neplatina. Jam labiau būdinga sėdėti ant riebios subinės ir reikalauti pelno dalies.

Vėl sudundėjo griaustinis, ir Lena taip krūptelėjo, kad peiliukas nuslydo ir įpjovė jai kairės rankos smilių. Ji tyliai nusikeikė, išsipešė marškinius, kad galėtų skvernu apvynioti žaizdą. Čakas kas mėnesį žada užsakyti jai mažesnio dydžio uniformą, bet vis neužsako. Apsmukę drabužiai – dar viena gudrybė, kuria jis priverčia ją nesmagiai jaustis.

– Lena.

Ji nepakėlė akių. Nors pažįstami mažiau nei savaitę, tai aiškiai Itano balsas.

Suspaudė marškiniais apvyniotą pirštą, mėgindama sulaikyti kraują. Žaizda buvo gili, ir audinį greitai permerkė kraujas. Bent jau įsipjovė ir taip sužeistą ranką. Jei kreipsis į ligoninę, gal gaus dvi paslaugas už vienos kainą.

Lyg ji nebūtų jo išgirdusi, Itanas pakartojo:

– Lena.

– Juk sakiau, kad nenoriu su tavim kalbėtis.

– Man dėl tavęs neramu.

– Tu mane per menkai pažįsti, kad dėl manęs nerimautum. – Lena atsistojo, jis padavė ranką, bet ji nepaspaudė. – Prisimeni? Juk mums nereikės tuoktis, ar ką.

Itanas, regis, apgailestavo.

– Negražiai pasakiau.

Lena nuleido ranką ir pajuto, kaip iš žaizdos plūsta kraujas.

– Man, tiesą sakant, giliai nusispjaut, ką tu sakei.

– Nesigėdyk praeitos nakties.

– Tai tu baigdamas kriuksi kaip paršas, o ne aš! – Ji stvėrė jo ranką ir, jam nespėjus pasitraukti, atsmaukė rankovę.

Jis atšoko ir vėl ją timptelėjo žemyn, bet Lena spėjo pastebėti ištatuiruotą spygliuotą vielą aplink riešą ir kažką panašaus į kareivį su šautuvu ant peties.

– Kas čia? – paklausė ji.

– Tik tatuiruotė.

– Kareivio tatuiruotė, – patikslino ji. – Aš žinau, koks tu, Itanai. Žinau, ko esi pridaręs.

Jis stovėjo sustingęs, lyg stirna mašinos lempų šviesoje.

– Aš jau nebe toks.

– Tikrai? – Ji parodė savo paakį. – O koks šitai padarė?

– Aš tiesiog pasielgiau negalvodamas, – atsakė jis. – Man nepatinka, kai mane muša.

– O kam, po galais, gali patikti?

– Ne taip, Lena. Aš čia bandau pasitaisyti.

– Kaip sekasi būti paleistam lygtinai?

Jis suglumo.

– Kalbėjaisi su Diana?

Lena neatsakė, bet lūpose žaidė šypsnys. Ji puikiai pažįsta Dianą Sanders. Dabar jau be vargo sužinos likusią Itano istorijos dalį.

Ji paklausė:

– Ką šįryt veikei Skuterio kambaryje?

– Norėjau pažiūrėti, kaip jis laikosi.

– Mat koks tu draugiškas.

– Jis turėjo labai daug „meto“, – atsakė Itanas. – Jis nežino, kada sustoti.

– Ne toks susitvardantis kaip tu.

Jis neužkibo.

– Patikėk manim, Lena. Aš čia niekuo dėtas.

– Susirask įtikinamą alibi, Itanai, nes Endis Rozenas ir Elena Šafer buvo žydai, o Tesa Linton dulkinosi su juočkiu…

– Nežinojau…

– Nesvarbu, mažuti, – atsakė ji. – Dėl tų nesąmonių su Džefriu tau ant krūtinės nupaišytas taikinys. Juk liepiau nesikišti.

– Aš ir nesikišu, – atsakė jis. – Todėl čia ir persikrausčiau, kad visa tai pamirščiau.

– Persikraustei čia todėl, kad draugai, kuriuos įkišai į kalėjimą, tikriausiai ieško tavęs, norėdami atsiteisti.

– Mes atsiskaitę, – karčiai pasakė jis. – Juk sakiau, kad ištrūkau, Lena. Manai, lengvai išsisukau?

– Turbūt išsisukai, pakišęs savo merginą? – tarė ji. – O dabar šniukštinėji aplink mane, meksikietę. Kaip ten mus vadinat su savo draugužiais? Juodnugariais? – Ji išraiškingai nutilo. – Gal nori pasikalbėti apie mano lesbę sesutę? Ar apie jos meilužę koledžo bibliotekininkę? – Ji nusikvatojo iš jo išraiškos. – Kažin ką apie visa tai pagalvotų taviškiai, Itanai Vaitai .

– Grinas, – atsakė jis. – Zikas Vaitas – mano patėvis. Tikrasis tėvas mus paliko, – jis kalbėjo tvirtai, užtikrintai. – Aš Itanas Grinas, Lena. Itanas Grinas.

– Žinai ką, tu stovi man ant kelio, – atrėžė ji. – Traukis.

– Lena, – pratarė jis tokiu beviltišku balsu, kad ji pagaliau prisivertė pažvelgti jam į akis. Po užpuolimo buvo įpratusi vengti žmonių. Dabar suvokė dar nemačiusi Itano akių spalvos – net vakar kartu praleistą naktį. Jos buvo svaiginamai skaidraus mėlio, ir atrodė, kad priėjusi dar arčiau įžiūrėtų jose vandenyną.

Jis tarė:

– Aš nebe toks. Patikėk manim.

Ji spoksojo nesuprasdama, kodėl jam to reikia.

– Lena, mudu kai kas sieja.

– Ne, nesieja, – atsakė ji, bet ne taip užtikrintai, kaip norėjo.

Jis užkišo jai plaukus už ausies, tada pirštu švelniai perbraukė prakirstą paakį.

– Nenorėjau tavęs užgauti.

Ji atsikrenkštė.

– Bet užgavai.

– Duodu tau žodį – pažadu – daugiau niekada to nebus.

Ji norėjo atkirsti, kad jis ir neturės progos, bet neįstengė atplėšti nuo jo akių, išsklaidyti kerų.

Jis nusišypsojo, tikriausiai pastebėjęs savo žodžių poveikį.

– Žinai, aš tavęs dar nebučiavau, – tarė, pirštais braukdamas jai per lūpas. Nuo prisilietimo jai viduje tarsi kas atgijo, ir ji nejučia apsiašarojo. Reikia tučtuojau viską nutraukti, kol nevėlu. Reikia ką nors daryti, kad jis dingtų iš jos gyvenimo. – Prašau, – tarė jis, o lūpų kampučius timptelėjo šypsnys. – Pradėkim iš naujo.

Ji pasakė tai, kas, jos manymu, turėjo jį sustabdyti.

– Aš noriu vėl būti farė.

Jis atitraukė ranką lyg apspjautas.

Ji paaiškino: