Карин Слотер - Baimės nuojauta

– Tokia jau aš.

– Ne, – spyrėsi jis. – Aš žinau, kokia tu, Lena, tu ne farė.

Grįžo Čakas, truktelėjo diržą, sužvangėjo raktai. Jai taip palengvėjo jį išvydus, kad net nusišypsojo.

– Kas? – įtariai paklausė Čakas.

Itanas tarė Lenai:

– Pasikalbėsim vėliau.

– Gerai, – atsakė ji, kad tik jo atsikratytų.

Jis nesiruošė eiti.

– Pasikalbėsim vėliau.

– Gerai, – sutiko ji, galvodama, kad bet ką pasakytų, jei tik jis dingtų. – Pasikalbėsim vėliau. Pažadu. Eik sau.

Jis pagaliau išėjo, o Lena nudelbė akis, mėgindama atgauti savitvardą. Ant grindų išvydo kraują. Iš įpjauto piršto varvėjo lyg iš prastai užsukto čiaupo.

Čakas sukryžiavo storas rankas ant krūtinės.

– Kas čia dabar?

– Ne tavo reikalas, – atsakė ji, batu terliodama kraują ant grindų.

– Tu darbe, Adams. Nevok mano laiko.

– Tai aš jau ir viršvalandžių gausiu? – paklausė ji, nors tai buvo nesąmonė. Koledže visiems buvo privaloma už viršvalandžius pasiimti laisvadienių, o Čakas patogiai pamiršdavo, kad jie priklauso ir Lenai. Ji parodė jam pirštą. – Man reikia grįžti į kontorą susitvarstyti.

– Ar tikrai? – nepatikliai paklausė jis, lyg ji galėtų apsimetinėti.

– Beveik iki kaulo, – paaiškino ji, atvyniodama marškinius. Nuo skausmo adatėlių rankai darėsi karšta ir šalta vienu metu. – Gali tekti siūti.

– Siūti nereikės, – patikino jis lyg užsiožiavusį vaiką. – Grįžk į kontorą. Po kelių minučių ateisiu.

Lena išėjo iš laboratorijos, kol jis neapsigalvojo ir nepastebėjo, kad ant sienos pakabintoje didelėje baltoje dėžėje su užrašu VAISTINĖLĖ gali būti bent jau pleistro.

Visą savaitę grasinęs lietus pratrūko kaip tik tuo metu, kai Lena buvo kiemo viduryje. Kilo toks smarkus vėjas, kad lietaus lašai krito įstrižai, čaižydami veidą lyg mažulytės stiklo šukės. Ji ėjo beveik užsimerkusi, ištiesusi ranką prieš save, mėgindama įžiūrėti kelią iki apsaugos posto.

Penkias minutes ieškojo rakto, klibino spyną ir durys pagaliau atsivėrė, plėšiamos vėjo. Lena stvėrė rankeną ir, įsiręžusi kojomis, uždarė duris.

Ji kelissyk spustelėjo šviesos jungiklį, bet elektros nebuvo.

Panosėje nusikeikusi Lena išsitraukė žibintuvėlį ir juo pasišviesdama surado vaistinėlę. Kai surado, negalėjo jos atidaryti, teko atkrapštyti ilgąja prie kojos segimo peilio puse. Ranka buvo tokia slidi, kad peilis išsprūdo iš rankos, ir dėžutės turinys pažiro ant grindų.

Pasišviesdama žibintuvėliu ji susirado, ko reikėjo, o kitką taip ir paliko. Jei Čakui baisiai nepatiks, tegu pats ir susitvarko. Po galais, jam čia tikriausiai kas savaitę suplaukia tiek pinigų, kad galėtų ką nors pasisamdyti tvarkyti kontoros.

Užsipylusi ant žaizdos spirito, Lena sušnypštė: „šūdas“. Su spiritu sumišęs kraujas pasiliejo ant stalo. Ji pamėgino nušluostyti rankove, bet tik dar labiau išterliojo.

– Eina šikt, – murmėjo ji.

Spintutėje ji turėjo pončą, bet niekada jo nedėvėjo. Apykaklės spaudės buvo tik vienoje pusėje, nors toks brokas Čakui neatrodė problema, kai Lena jam parodė. Žinoma, Čako pončas tvarkingas, ir Lena nusprendė eidama namo jį pasiskolinti.

Čako spintutė atsidarė, vos porą sykių trūktelėjus spynelę. Lietpaltis gulėjo plastiko pakuotėje ant viršutinės lentynos, bet Lena nutarė pasinaudoti proga pašniukštinėti.

Be nardytojų žurnalo, kuris, regis, daugiau dėmesio skyrė pusnuogėms manekenėms su madingais šlaunis apnuoginančiais nardymo kostiumais, ir nepradarytos „PowerBars“ dėžutės, nieko įdomaus nebuvo. Ji stvėrė pončą ir jau ketino uždaryti spintelę, bet atsilapojo durys, ir įėjo Čakas.

– Ką, po galais, čia darai? – paklausė staiga pripuolęs, ji nė nespėjo atsitokėti. Jis taip stipriai užtrenkė spintelę, kad durelės vėl atsilapojo.

– Norėjau pasiskolinti tavo pončą.

– Turi savo, – pareiškė Čakas, išplėšęs jai iš rankų ir tėkšdamas ant savo stalo.

Ji tarė:

– Juk sakiau, mano brokuotas.

– Man rodos, tu pati brokuota, Adams.

Lena juto, kad jis stovi per arti. Ji žengė atatupsta, ir kaip tik tą akimirką vėl atsirado elektra. Mirguliuodama įsižiebė fluorescencinė lempa, užliedama juos pilkuma ir šešėliais. Net prieblandoje ji įžiūrėjo, kad Čakas pasirengęs muštis.

Lena nudrožė prie savo spintutės.

– Pasiimsiu savo.

Čakas pasirėmė pasturgaliu į stalą.

– Flečeris paskambino, kad susirgo. Turėsi dirbti naktinėje pamainoje.

– Nieku gyvu, – paprieštaravo Lena. – Jau prieš dvi valandas turėjau išeiti.

– Toks gyvenimas, Adams, – atsakė jis. – Nepasisekė.

Lena atsidarė spintelę ir įsispoksojo vidun, nieko nesuprasdama.

– Ką darai? – paklausė Čakas, užtrenkdamas spintelę.

Lena spėjo atitraukti ranką, kad neprivertų; pasirodo, tai buvo Flečerio spintelė. Ant viršutinės lentynos gulėjo du maišeliai, ir Lena suprato, kas juose. Jie jaučiasi tokie užtikrinti, kad neįklius, laiko tą mėšlą, kur pakliuvo.

– Adams? – pakartojo Čakas. – Tavęs klausiu.

– Nieko, – atsakė ji. Štai kodėl Flečeris niekada neįrašo incidentų į naktinį žurnalą. Neturi kada, reikia vaikams pardavinėti „žolę“.

– Gerai, – burbtelėjo Čakas, tikriausiai pamanęs, kad ji nusileido. – Pasimatysim rytą. Jeigu reikės, skambink.

– Ne, – atšovė Lena, pasiimdama jo pončą. – Juk sakiau, kad nedirbsiu, Čakai. Teks šį kartą padirbėti tau pačiam.

– Ką tu čia paistai, po galais?

Lena išlankstė apsiaustą ir apsisiautė. Dydis milžiniškas, bet ji nesuko galvos. Audra dar siautė, bet, pagal kiaulystės dėsnį, tikriausiai liausis, vos ji grįš namo. Teks sugalvoti, kaip užsirakinti buto duris. Šįryt įsiverždamas Džefris išlaužė spyną. Kažin, ar dar dirba ūkinių prekių parduotuvė?

Čakas nenorėjo jos paleisti.

– Kur eini, Adams?

– Aš šiąnakt nedirbsiu, – pareiškė ji. – Man reikia namo.

– Butelis šaukia, ką? – paklausė Čakas ir šlykščiai išsiviepė.

Ji pamatė, kad jis užstoja duris.

– Traukis iš kelio.

– Jei nori, galiu dar pabūti, – pasakė Čakas, o nuo kibirkštėlės jo akyse Lena įsitempė. – Stalčiuje turiu butelį, – prisiminė jis. – Galėtume susėsti ir artimiau susipažinti.

– Tu tikrai nusišneki.

– Žinai, – pratarė Čakas, – būtum visai graži, jeigu pasidažytum ir susišukuotum.

Jis kėlė ranką, norėdamas ją paliesti, o ji patraukė galvą.

– Atstok, šikniau, – įsakė Lena.

– Matyt, tau nereikia šito darbo taip labai, kaip sakai, – atsakė jis su tuo pačiu suktu žvilgsniu.

Lena sukando apatinę lūpą, suprasdama, kad jis mėgina įbauginti.

– Skaičiau, ką tas tipas tau padarė, – tęsė jis. – Laikraštyje.

Širdis net apsivertė krūtinėje.

– Visi skaitė.

– Aha, bet aš – ne vieną sykį,

– Turbūt iš malonumo nusikandžiojai lūpas.

– Pažiūrėkim, kaip tu kandžiosi savosiomis, – atsakė jis ir, jai nespėjus susigaudyti, stambia plaštaka suėmė ją už pakaušio ir nulenkė sau prie klyno.

Lena sugniaužė kumštį ir visa jėga trankė į tarpukojį. Jis suvaitojo ir nugriuvo ant grindų.

Nespėjus įžengti į kambarį, durys pačios atsidarė.

– Kur buvai? – paklausė Itanas.

Ji kaleno dantimis. Buvo tokia permirkusi, kad vaikštant drabužiai trynėsi į odą. Dabar jai nerūpėjo, kaip Itanas įėjo į jos butą ar ką čia veikia. Ji nužingsniavo tiesiai į virtuvę ir susiieškojo išgerti.