Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Tik įprasta diena, ar ne, Marseli? — iš kišenės traukdamas pakelį cigarečių tarė jis.

— Mačiau geresnių, mačiau ir prastesnių. Pjausnys tikrai buvo per plonas?

— Dieve, ne. Kada jis paskutinį kartą pastebėjo? Juk žinai, kad ji geriau jaučiasi, jei aš skundžiuosi.

— Kur dabar mėšlyno markizas?

— Šalimais, girtas, laukia kekšės iš Tulono. Grįšiu šią popietę vėliau ir pravesiu pro markizę į arklides. Tuo metu jis nebepajėgs vairuoti mašinos. Žinai, kad jis naudojasi Žano Pjero kambariu virš virtuvės, ar ne?

— Girdėjau.

Vos išgirdęs Žano Pjero vardą, Vošbumo ligonis nusisuko nuo paukštienos vitrinos. Tai buvo tik refleksas, bet šis judesys primulė mėsininkui, kad parduotuvėje yra dar vienas lankytojas.

— Kas yra? Ko nori?

Atėjo laikas vėl išgryninti prancūzų kalbos tartį.

— Draugai Nicoje man rekomendavo jūsų parduotuvę, — labiau Orsė krantinei nei Le Bouc de Mer tinkančiu akcentu tarė pacientas.

— Tikrai? — Savininkas iš naujo įvertino nepažįstamąjį. Tarp jo klientų, ypač jaunesniųjų, buvo žmonių, kurie mėgo rengtis drabužiais, neatitinkančiais jų statuso visuomenėje. Paprasti baskų stiliaus marškiniai netgi buvo gana madingi. — Jūs neseniai čia atvykote, pone?

— Jachta laukia taisykloje, iki popietės niekaip nespėsime pasiekti Marselio.

— Gal galėčiau kuo nors padėti?

Ligonis nusijuokė.

— Virėjui gal ir galėtumėte padėti. Aš nedrįsčiau kištis, nes jis čia apsilankys kiek vėliau. Tiesa, ir aš turiu šiek tiek įtakos.

Mėsininkas ir jo draugas skardžiai nusijuokė.

— Visai nenustebčiau, pone, — tarė pardavėjas.

— Reikės tuzino ančiukų ir, sakykime, aštuoniolikos chateaubriand 6 .

— Žinoma.

— Gerai. Atsiųsiu virėją tiesiai pas jus. — Ligonis pasisuko pusamžio vyro link. — Beje, netyčia nugirdau... Ne, prašau, nesinervinkite. Markizas, apie kurį kalbėjote, tai ne tas kvailys d’Ambua? Kažkas minėjo, kad jis gyvena kažkur netoliese.

— O ne, pone, — atsakė tarnas. — Markizo d’Ambua nepažįstu. Šnekėjome apie markizą de Šamborą. Tikras džentelmenas, pone, bet turi problemų. Sudėtinga santuoka, pone. Ne paslaptis, labai sunki.

— Šamborą? Taip, atrodo, kažkada buvome su juo susitikę. Gana žemo ūgio ponas, ar ne?

— Ne, sere. Tiesą sakant, jis gana aukštas. Sakyčiau, maždaug jūsų ūgio.

— Tikrai?

Ligonis, apsimesdamas nelabai susigaudančiu produktų pristatytoju, gana greitai surado visus dviaukštės kavinės išėjimus ir laiptus. Buvo dveji skirtingi laiptai, vedantys į pirmą aukštą: vieni iš virtuvės, kiti — iš mažos fojė, į kurią pakliūdavai vos įžengęs pro paradinį įėjimą. Šiais laiptais naudojosi darbininkai, lipdami į antro aukšto tualetą. Buvo ir langas, pro kurį kiekvienas susidomėjęs žmogus galėjo stebėti, kas lipa minėtaisiais laiptais, o ligonis buvo tvirtai įsitikinęs, kad turėdamas kantrybės pamatys bent du ten lipančius žmones. Jie, be abejones, lips atskirai, tik jų tikslas bus ne tualetas, bet virš virtuvės esantis miegamasis. Ligonis svarstė, kuris iš prabangių gatvėje stovinčių automobilių priklausė markizui de Šamborui. Kad ir kuris automobilis būtų markizo, tarnas iš mėsininko parduotuvės galėjo būti ramus, nes jo darbdavys to automobilio tikrai nevairuos.

Pinigų.

Moteris atvyko kiek prieš pirmą. Tai buvo blondinė vėjo sušiauštais plaukais, didelės krūtys tempė šilkinės palaidinės mėlyną medžiagą, ilgos įdegusios kojos, grakščiai žengiančios virš aukštų smailių kulnų, balto aptempto sijono pabrėžtos šlaunys ir grakštūs klubai... Gal Šamboras ir turėjo problemų, bet galėjo pasigirti ir nepriekaištingu skoniu.

Po dvidešimties minučių pro langą jis galėjo įžiūrėti baltą sijoną — mergina lipo į viršų. Nepraėjus nė minutei tarpdurį užtvėrė dar viena figūra — atsargaus balto veido vyras tamsiomis kelnėmis ir megztiniu lipo laiptais. Ligonis mintyse skaičiavo minutes. Jis tikėjosi, kad markizas de Šamboras turėjo laikrodį.

Nešdamasis drobinį krepšį, kaip įmanydamas atsargiau, kad nekristų į akis, ligonis žengė taku link įėjimo į restoraną. Atsidūręs fojė, jis pasisuko kairėn ir atsiprašęs aplenkė viršun lipantį senyvą vyriškį, pasiekė antrą aukštą, vėl pasuko kairėn ilgame koridoriuje, kuris vedė į pastato galą, į kambarį virš virtuvės. Jis praėjo tualetą ir pasiekė uždarytas duris siaurame koridoriuje, ten prisispaudęs prie sienos nujudėdamas tykojo. Jis pasuko galvą ir laukė, kol senolis pasieks tualeto duris ir jas atidaręs atsisegs kelnes.

Ligonis instinktyviai, apie tai negalvodamas, pakėlė minkštą krepšį ir prispaudė jį prie durų vidurio. Vyras jį saugiai laikė ištiestomis rankomis, tada atsitraukė ir vienu staigiu judesiu kairiu pečiu taranavo drobę. Durims atsiveriant nuleido ranką ir nuo smūgio į sieną apsaugodamas išlaužtas duris jas sulaikė. Restorane niekas negalėjo išgirsti šio tylaus įsilaužimo.

— Nom de Dieu! 7

— Mere de Christ! 8

— Qui est la?.. 9

— Tylos!

Markizas de Šamboras atšlijo nuo nuogos moters ir per lovos kraštą nuslydo ant grindų. Jis buvo panašus į operos komedijos aktorių: vis dar vilkėjo savo vaškuotus marškinius, kaklaraištį, ant kojų mūvėjo ilgas kelius siekiančias juodas kojines, bet tai buvo vienintelė jo apranga. Susidrovėjusi moteris akimirksniu griebė antklodę.

Ligonis greitai sukomandavo:

— Netriukšmaukit. Jei darysit tai, ką liepsiu, niekas nenukentės.

— Tave pasamdė mano žmona! — apsiblaususiomis akimis, drebančiu balsu tarė Šamboras. — Sumokėsiu tau daugiau!

— Čia jau pradžia, — atsakė gydytojo Vošbumo pacientas. — Nusivilk marškinius ir nusirišk kaklaraištį. Taip pat nusimauk kojines. — Jis pastebėjo ant markizo riešo tviskančią auksinę apyrankę. — Taip pat ir laikrodį.

Po kelių minučių transformacija buvo baigta. Markizo drabužiai tiko ne tobulai, bet niekas negalėjo paneigti medžiagos ar pasiuvimo kokybės. Laikrodis buvo pagamintas Gerard-Perregeux, o Šamboro piniginėje buvo trylika tūkstančių frankų. Automobilio rakteliai irgi kėlė pagarbą: jie buvo įtaisyti į dideles sidabrines kačių galvas su išraižytais inicialais.

— Dėl Dievo meilės, atiduok man savo drabužius! — pagaliau susivokęs situacijoje tarė markizas.

— Atsiprašau, bet negaliu to padaryti, — įsibrovėlis susirinko savo ir blondinės drabužius.

— Neliesk manųjų! — sušuko ji.

— Juk liepiau laikytis tylos.

— Gerai, gerai, — tęsė ji. — Bet tu negali...

— Taip, galiu. — Ligonis apsidairė. Ant stalo prie lango buvo telefonas. Jis priėjo prie aparato ir ištraukė laidą. — Dabar jums niekas netrukdys, — pakeldamas nešulį pridūrė jis.

— Juk žinai, kad neišsisuksi, ar ne? — piktai tarė Šamboras. — Neišsisuksi! Policija tave suras!

— Policija? — paklausė įsibrovėlis. — Tikrai manai, kad tau naudinga kviesti policiją? Turėsi parašyti oficialų pareiškimą, nurodyti aplinkybes. Nemanau, kad tai gera mintis. Manau, tau būtų daug naudingiau palaukti, kol tas vyras po pietų ateis tavęs parsivesti į namus. Girdėjau, jis planavo tave pravesti pro markizę į arklides. Viską gerai apgalvojęs, taip ir turėtum padaryti. Esu tikras, kad gali sugalvoti geresnę istoriją už tą, kuri čia šiandien nutiko. Aš tau neprieštarausiu.

Nepažįstamas vagis, paskui save uždarydamas sulaužytas duris, išėjo iš kambario.

Tu nesi bejėgis. Tu rasi savo kelią.