Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

Kol kas jam neblogai sekėsi, ir tai jį gąsdino. Ką sakė Vošbumas? Kad įgūdžiai ir talentai pamažu grįš, bet jis abejojo, ar jam kada nors pavyks juos susieti su atsiminimais iš praeities. Praeities. Kokia praeitis sukūrė tokius sugebėjimus, kuriuos jis panaudojo per paskutines dvidešimt keturias valandas? Kur jis išmoko žaloti žmones kojomis ir rankomis? Iš kur jis žinojo tikslias vietas, kur reikia smogti norint padaryti didžiausią žalą? Kas jį išmokė manipuliuoti nusikaltėlio protu, provokuoti ne visai savanorišką sutikimą padėti? Kaip jis išmoko taip staigiai skaityti tarp eilučių, taip beatodairiškai pasitikėti savo instinktais? Kaip jis sugebėjo taip lengvai pastebėti naudingas aplinkybes tokiame paprastame mėsininko pokalbyje su klientu? Dar didesnį rūpestį kėlė tai, kaip nesunku jam buvo priimti sprendimą įvykdyti nusikaltimą. Dieve, kaip jis galėjo ?

Kuo aršiau kovosi — tuo labiau pats save kankinsi. Kuo labiau save kankinsi — tuo bus sunkiau.

Jis nukreipė dėmesį į kelią ir į markizo de Šamboro „Jaguaro“ raudonmedžio prietaisų skydelį. Instrumentų pasirinkimas buvo nepažįstamas, o tai reiškė, kad jis ankstesniame gyvenime daug patirties su prabangiais automobiliais neturėjo. Tikriausiai tai leido daryti tam tikras išvadas.

Greičiau nei per valandą jis pervažiavo tiltą virš plataus kanalo ir suprato, kad pasiekė Marselį. Maži kvadratiniai akmeniniai namukai, lyg uolos dygstantys iš vandens, siauros gatvės ir begalinė daugybė sienų — visa tai rodė senosios prieplaukos apylinkes. Jis tai žinojo, bet tuo pačiu metu ir nežinojo. Kažkur toli, ant vienos iš kalvų, į dangų kilo milžiniškos katedros siluetas, ant jos bokšto stiebėsi Nekaltosios Mergelės Marijos statula. Notre-Dame de la Garde katedra. Jis prisiminė pavadinimą, kažkada tą bažnyčią jau matė, bet kartu ir nematė.

O Kristau! Liaukis!

Praėjus kelioms minutėms jis buvo pulsuojančiame miesto centre, važiavo palei Kanebjero gatvę, matė neįprastai daug prabangių parduotuvių, nuo jų užtamsintų langų atsispindinčius saulės spindulius ir milžiniškas lauko kavines. Jis pasuko kairėn link prieplaukos, pravažiavo pro sandėlius, mažas gamyklas ir užtvertas aikšteles, kuriose stovėjo daug automobilių, paruoštų išvežti į San Etjeno, Liono ir Paryžiaus automobilių salonus. Taip pat tie automobiliai turėjo keliauti ir į pietus, per Viduržemio jūrą.

Instinktais. Vadovaukis instinktais. Niekas negalėjo būti pamiršta. Kiekvienas resursas galėjo būti iš karto panaudotas. Akmuo turėjo vertę, jei jį galėjai mesti, automobilis — jeigu jo kam nors reikėjo. Jis pasirinko aikštelę, kurioje buvo ir naujų, ir naudotų mašinų, bet visos jos brangios. Pastatė „Jaguarą“ prie šaligatvio ir išlipo. Už tvoros buvo garažas, šmėkštelėdavo su įrankiais rankose vaikštinėjantys kombinezonus vilkintys mechanikai. Jis ramiai vaikščiojo aplink, kol pastebėjo žmogų plonu juostuotu kostiumu, su kuriuo, paklūstant instinktui, ligonis privalėjo pasikalbėti.

Viskas užtruko mažiau nei dešimtį minučių, nepersistengta aiškinantis aplinkybes, pasirūpinta „Jaguaro“ dingimu Šiaurės Afrikoje, variklio serijos numeriai buvo uždengti.

Sidabriniai raktai su inicialais buvo iškeisti į šešis tūkstančius frankų, maždaug penktadalį visos Šamboro automobilio kainos. Tada Vošbumo pacientas susirado taksi ir liepė nuvežti jį į lombardą, kuriame niekas neuždavinėtų per daug klausimų. Taksistas jį suprato — juk čia Marselis. Po pusvalandžio ant vaikino riešo neliko Gerard-Perregeux, jį pakeitė Seiko chronografas ir aštuoni šimtai frankų. Kiekvieno daikto vertė priklausė nuo to, kaip efektyviai jį buvo galima panaudoti. Chronografas buvo atsparus smūgiams.

Kita stotelė buvo vidutinio dydžio universalinė parduotuvė prie pietrytinės Kanebjero gatvės pakrantės. Drabužiai buvo greit surinkti iš lentynų, nupirkti ir apsivilkta jais persirengimo kabinoje. Megztinis ir kelnės, kurios netiko, liko kabinoje.

Iš vitrinos vyras išsirinko minkštą odinį lagaminą. Visi nevilkimi drabužiai kartu su senuoju krepšiu surado vietą naujajame lagamine. Ligonis žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo beveik penkios valandos, pats laikas rasti patogų viešbutį. Jis kelias dienas normaliai nemiegojo; prieš susitikimą Sarasino gatvėje, Le Bouc de Mer kavinėje, kur bus susitarta dėl dalykų, padėsiančių jam sėkmingai pasiekti Ciurichą, reikėjo gerai pailsėti.

Jis gulėjo lovoje, spoksojo į lubas ir ant lygaus balto paviršiaus stebėjo gatvės žibintų skleidžiamos šviesos šokį. Marselį greitai apgaubė naktis, o su ja ir ligonį apėmė keistas laisvės pojūtis. Atrodė, kad tamsa lyg didelė antklodė sulaiko dienos šviesą, jei per greit ir per daug atskleidi to, ką kiti norėjo paslėpti. Jis sužinojo kai ką nauja apie save patį — naktį jautėsi daug patogiau. Ir visgi šis teiginys, kaip pastebėjo pats vyras, prieštaravo pats sau. Bėgant mėnesiams Por Nuaro saloje jis visa širdimi troško saulės šviesos, visa širdimi meldė, kad tamsa kuo greičiau dingtų.

Jo širdyje dėjosi keisti dalykai — jis keitėsi.

Kai kas jau pasikeitė. Atsitiko keli dalykai, paneigiantys jo įsitikinimą, kad jis patogiau jaučiasi naktį. Prieš dvylika valandų jis buvo žvejų laive Viduržemio jūroje, turėdamas tikslą ir du tūkstančius frankų vandeniui atsparioje medžiagoje, kuri buvo aprištajam aplink juosmenį. Du tūkstančiai frankų, tikint valiutų kursų lentele viešbučio vestibiulyje — truputis mažiau nei penki šimtai JAV dolerių. Dabar jis turėjo kelis rinkinius neblogos kokybės drabužių, gulėjo nepigaus viešbučio lovoje ir markizui de Šamborui priklausiusioje odinėje piniginėje turėjo kiek daugiau nei dvidešimt tris tūkstančius frankų. Dvidešimt tris tūkstančius frankų... Beveik šešis tūkstančius JAV dolerių.

Iš kur jis turėjo atsirasti, kad galėjo pasiekti tai, ką pasiekė?

Baik!

Sarasino gatvė buvo tokia sena, kad bet kuriame kitame mieste ją būtų laikę lankytinu objektu. Plati akmeninė alėja jungė prieš šimtus metų grįstas gatves. Bet čia buvo Marselis. Senovė sugyveno su senu, abu nepatikliai žiūrėjo į naujoves. Sarasino gatvė buvo ne ilgesnė nei dviejų šimtų jardų, tarp dviejų pastatų sienų sustingusi laike, neturinti jokių šviesų, sulaikiusi iš uosto kylantį rūką. Tai buvo nuošali gatvė, joje dažniausiai lankėsi žmonės, kurie nenorėjo, kad kas nors pastebėtųjų susitikimus.

Vienintelė šviesa ir garsas kilo iš Le Bouc de Mer. Kavinė buvo alėjos viduryje, toje vietoje, kur maždaug devynioliktame amžiuje stovėjo biurų pastatas. Dauguma kabinų buvo išardytos norint padaryti vietos dideliam baro kambariui ir staliukams, bet dar buvo lygiai tiek pat vietos tiems, kurie nenorėjo, kad jų susitikimus stebėtų. Tai buvo prieplaukos atsakas į prabangius restoranus, įkurtus La Cannebiere, ir, atkreipiant dėmesį į įstaigos statusą, šiose kabinose nebuvo durų — tik užuolaidos.

Ligonis prasiskynė kelią tarp gausiai apsėstų staliukų, prasiskverbė pro cigarečių dūmus, atsiprašydamas aplenkė šlubus žvejus ir girtus kareivius, raudonskruostes kekšes, ieškančias vietos prigulti ir užsidirbti kelis frankus. Jis kaip žmogus, priklausantis įgulai ir ieškantis savo draugų, greit apžiūrėjo kelias kabinas, kol rado žvejų kapitoną. Prie stalo sėdėjo dar vienas žmogus. Liesas, išblyškęs, smalsiomis lyg šeško akimis.

— Sėskis, — tarė niūrus škiperis. — Maniau, pasirodysi daug anksčiau.

— Sakei, tarp devynių ir vienuolikos. Dabar be ketvirčio vienuolikta.