Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Jei negalėtum padaryti ko nors kito, nebūtum nė užsiminęs.

— Negabensiu tavęs į Marselį. Nerizikuosiu , kad mus pagautų pakrantės patruliai. Prancūzai patruliuoja visoje prieplaukoje. Narkotikų skyriaus policininkai tikri maniakai. Arba jiems susimoki, arba praleidi dvidešimt metų kalėjime.

— Vadinasi, Marselyje galiu gauti dokumentus, o tu gali man padėti.

— To nesakiau.

— Taip, sakei. Man reikia tam tikrų paslaugų, o jų tiekėjus galima surasti ten, kur atsisakai mane nugabenti, tačiau paslaugas ten galima gauti. Pats taip sakei.

— Ką sakiau?

— Kad galėsim pasikalbėti Marselyje. Žinoma, jei man pavyks ten nusigauti be tavo pagalbos. Sakyk, kur susitiksim.

Škiperis įdėmiai stebėjo ligonio veidą. Nors nelengvai, tačiau sprendimas buvo priimtas.

— Sarasino gatvėje, į pietus nuo Senosios prieplaukos, yra kavinė. Le Bouc de Mer. Šiąnakt tarp devynių ir vienuoliktos ten būsiu. Reikės pinigų, avansu.

— Kiek?

— Tai tavo ir to, su kuriuo tarsies, reikalas.

— Turiu žinoti bent apytikslę sumą.

— Jei jau turi dokumentą — pigiau. Jei neturi, kažkam tektų jį pavogti.

— Jau sakiau — dokumentą turiu.

Kapitonas gūžtelėjo pečiais.

— Pusantro, gal du tūkstančiai frankų. Ar mes švaistom laiką?

Vyras prisiminė ant liemens užrištą vandens nepraleidžiančią medžiagos skiautę. Marselyje laukė bankrotas, bet ten slypėjo ir naujas pasas — pasas, kuris jam padės nusigauti iki Ciuricho.

— Susitvarkysiu, — tarė jis pats nesuprasdamas, kodėl jo balsas toks pasitikintis. — Tai susitiksim šį vakarą.

Kapitonas pažvelgė į tamsią kranto liniją.

— Daugiau dreifuoti negalime. Dabar viskas priklauso nuo tavęs. Atsimink, jei nesusitiksim Marselyje, tu niekada nematei manęs, o aš akyse neregėjau tavęs. Mano įgula tavęs taip pat nematė.

— Aš ten būsiu. Le Bouc de Mer , Sarasino gatvėje, į pietus nuo Senosios prieplaukos.

— Viskas Dievo rankose, — duodamas signalą vairininkui tarė škiperis; laivo varikliai vėl pradėjo dirbti. — Beje, Le Bouc klientai nepratę prie Paryžiaus dialekto. Tavo vietoje kalbėčiau truputį grubiau.

— Ačiū už patarimą, — persisverdamas per bortą tarė ligonis. Jis savo nešulius laikė virš vandens ir, stengdamasis išsilaikyti, energingai kaip žirklėmis mušė kojomis. — Susitiksim vakare, — žvelgdamas į juodą laivo korpusą pridūrė garsiau.

Ten jau nieko nebuvo, kapitonas nedelsdamas grįžo į savo vietą. Vieninteliai garsai buvo bangų mūša į laivo korpusą ir variklio gausmas.

Dabar viskas tavo rankose.

Jis krečiamas drebulio pasisuko link kranto ir prisiminęs, kad reikia taikyti kiek dešiniau, pradėjo plaukti link uolų sankaupos. Jei kapitonas žinojo apie ką šneka, tai srovė turėtų nunešti jį į nematomą paplūdimį.

Pavyko. Jis jautė, kaip srovė traukia jį toliau nuo kranto, taigi paskutinius trisdešimt jardų įveikti buvo sunkiausia. Drobinis nešulys, laikomas virš vandens, vis dar buvo beveik sausas.

Po kelių minučių jis jau sėdėjo ant žolėtos kopos, jūros vėjas lenkė aukštas nendres, pirmieji ryto saulės spinduliai skverbėsi pro tamsų nakties šydą. Saulė pakils maždaug po valandos, jis privalės judėti kartu su ja.

Vaikinas atrišo nešulį ir ištraukė batus, storas kojines, šiurkščius džinsinius marškinius ir suvyniotas kelnes. Kažkada seniai jis išmoko talpiai pakuoti daiktus. Krepšyje tilpo daug daugiau nei galėjai pamanyti. Kur jis to išmoko? Kodėl? Klausimai niekuomet nesibaigė.

Jis atsistojo ir nusivilko britiškus šortus, kuriuos davė Vošbumas. Išskleidė juos ant meldų, kad šie kuo greičiau išdžiūtų, — juk negalėjo nieko išmesti. Taip pat pasielgė ir su apatiniais marškiniais.

Stovėdamas nuogas ant kopos, Vošbumo pacientas buvo keistai susijaudinęs ir juto silpną skausmą pilve. Jis puikiai žinojo, kad skausmą kėlė baimė. Taip pat suprato, iš kur kilo susijaudinimas.

Išlaikė savo pirmąjį išbandymą. Jis pasikliovė instinktu — galbūt netgi jautė, kad privalo taip elgtis, — ir žinojo, ką sakyti, kaip atsakyti į klausimus. Prieš valandą jis neturėjo jokio trumpalaikės kelionės plano, žinojo tik tiek, kad galutinis tikslas — Ciurichas, bet taip pat puikiai suprato, jog reikės kirsti valstybių sienas, nuraminti įtarias pareigūnų akis. Kad aštuonerių metų senumo pasas jam nepriklausė buvo taip akivaizdu, jog tai sugebėtų pastebėti net pats kvailiausias pasaulyje migracijos klerkas. Net jei su tuo pasu pavyktų nusigauti iki Šveicarijos, jam vis tiek reikėtų iš ten išvykti. Su kiekvienu žingsniu galimybė, kad jį pagaus, didėjo kelis kartus. Jis negalėjo to leisti. Ne dabar, kol nežino daugiau apie situaciją. Visi atsakymai buvo Ciuriche, ten jis turėjo nuvykti kuo greičiau, o kapitonas padės jam pasiekti tikslą.

Tu ne bejėgis. Tu rasi kelią.

Dienai nepasibaigus, jis ras profesionalą, žmogų, galintį Vošbumo pasą pakeisti į kelionės leidimą. Tai buvo pirmas konkretus žingsnis, bet prieš jį žengiant reikėjo išspręsti pinigų problemą. Du tūkstančiai frankų, kuriuos jam davė gydytojas, buvo maža suma, gal netgi per menka gauti patį pasą. Kokia nauda iš kelionės leidimo, jei neturi pinigų pačiai kelionei? Pinigų. Privalėjo jų gauti daugiau. Reikėjo apie tai pagalvoti.

Jis išpurtė iš krepšio ištrauktus drabužius, apsivilko ir greitai apsiavė batus. Tada prigulė ant smėlio ir žiūrėjo į palengva švintantį dangų. Kartu su gimstančia diena iš naujo gimė ir jis.

Jis klaidžiojo siauromis La Siotato gatvėmis, užėjo į parduotuves paplepėti su pardavėjais. Būnant žmonių srauto dalimi jį apėmė keistas jausmas — lyg jis būtų buvęs panašus į neatpažįstamą senieną, ištrauktą iš jūros. Jis prisiminė kapitono patarimą ir suduslino savo prancūzų kalbos tartį, tuo miestelėnų akyse tapdamas tik dar vienu keliautoju, kurį maršrutas atvedė į La Siotatą.

Pinigų.

La Siotatas — rajonas, kuriame buvo visko, ko galėjo prireikti turtingam klientui. Parduotuvės buvo švaresnės, prekės — brangesnės, žuvis šviežesnė, o mėsa kelis kartus aukštesnės kokybės nei ta, kurią pardavinėjo paprastose parduotuvėse. Blizgėjo netgi daržovės, jos taip pat buvo neįprastos — importuotos iš Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų. Čia buvo galima pajusti Paryžiaus arba Nicos atmosferą su viduriniosios klasės pajūrio bendruomenės prieskoniu. Nuo dviejų parduotuvių mažą kavinę su įėjimu tako gale skyrė gerai prižiūrėta pievelė.

Pinigų.

Jausdamas, kad sudarytas pirmasis įspūdis nebuvo teigiamas, o darbuotojo žvilgsnis — nedraugiškas, jis įžengė į mėsinę. Vyras laukė vidutinio amžiaus poros, kuri, sprendžiant iš kalbos ir elgesio manierų, dirbo tarnais šalimais stovinčioje viloje. Jie buvo tikslūs ir reiklūs.

— Aną savaitę veršiena buvo prastoka, — tarė moteris. — Šį kartą pasistenk arba teks mėsą užsakyti iš Marselio.

— Ir praėjusį vakarą, — pridūrė vyras, — markizas minėjo, kad ėrienos pjausnys buvo per plonas. Kartoju, turi būti ne plonesnis nei trys centimetrai.

Savininkas atsiduso ir gūžtelėjo pečiais murmėdamas atsiprašymus ir patikinimus, kad taip daugiau nenutiks. Moteris pasisuko į savo palydovą ir ne mažiau valdingu balsu nei šnekėdama su mėsininku tarė:

— Palauk, kol supakuos, ir nunešk į automobilį. Būsiu daržovių parduotuvėje, ten ir susitiksim.

— Žinoma, mieloji.

Moteris kaip karvelis, ieškantis daugiau konflikto sėklų, išėjo lauk. Vos jai dingus iš akių, vyras pasikeitė — arogantišką miną pakeitė šypsenėlė.