Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

Vyras kėdėje sustingo.

— Atsakymas Ciuriche, — tarė jis.

— Dar ne. Nesi pasirengęs, esi dar per silpnas.

— Bet būsiu.

— Taip, būsi.

Bėgo savaitės, žodiniai pratimai tęsėsi, lapų daugėjo, vyro jėgos grįžo. Aušo pirmasis devynioliktosios savaitės rytas, diena žadėjo būti šviesi, Viduržemio jūra — rami ir žėrinti. Kaip ir buvo įpratęs, prieš valandą vyras bėgo palei jūrą aukštyn į kalnus. Jis kasdien bėgo maždaug dvylika mylių, kasdien didino tempą, vis rečiau sustodavo pailsėti. Dabar jis sunkiai šnopuodamas, permirkęs prakaitu sėdėjo prie miegamojo lango. Įėjo vidun pro galines duris, į miegamąjį vedė tamsus koridorius, kertantis svetainę. Taip tiesiog buvo lengviau; svetainę Vošburnas naudojo kaip laukiamąjį, todėl ten sėdėjo keli sužeisti pacientai. Jie išsigandę laukė ir baimingai svarstė, kokios būklės tą dieną bus le medecin. Tiesą sakant, ji buvo visai nebloga. Džefris Vošbumas girtavo kaip pamišęs kazokas, bet paskutinėmis dienomis jis įstengdavo išsilaikyti ant arklio. Atrodė, lyg gydytojo destruktyvaus fatalizmo gelmėse būtų gimusi vilties kibirkštis. Žmogus be atminties puikiai suprato, kad ta viltis slypėjo Ciuricho Banhofstrasės banko saugykloje. Kodėl taip lengvai kilo kojos bėgti gatvėn?

Atsidarė miegamojo durys ir pro jas įlėkė išsišiepęs gydytojas, vilkintis paciento krauju išteptu chalatu.

— Man pavyko! — sušuko jis. Balse buvo galima pajusti daugiau triumfo nei įsitikinimo. — Turėčiau atidaryti įdarbinimo agentūrą ir gyventi iš komisinių. Būtų daug lengviau.

— Apie ką čia šneki?

— Kaip ir sutarėm, tau to reikia. Tu turi kažką veikti mieste ir per dvi minutes monsinjoras Žanas Pjeras Bevardis turi mokamą darbą! Bent jau šiai savaitei.

— Kaip tau tai pavyko? Maniau, nėra laisvų darbo vietų?

— Bet yra užkrėsta Klodo Lamošo kojos žaizda. Paaiškinau jam, kad mano vietinio poveikio anestetikų atsargos yra labai, labai menkos. Jis nusprendė derėtis; tu buvai derybų objektas.

— Savaitei?

— Jei nors ką sugebi — gal ir ilgiau. — Vošbumas stabtelėjo. — Nors ne taip ir svarbu, ar ne?

— Nemanau, kad tai išvis svarbu. Gal prieš mėnesį ir buvo, bet tikrai ne dabar. Jau sakiau, aš pasiruošęs. Turiu susitikimą Ciuriche.

— O aš norėčiau, kad tu per susitikimą būtum kuo geresnės būklės. Mano interesai labai savanaudiški, nebus jokių remisijų.

— Aš pasiruošęs.

— Išoriškai — taip. Bet, patikėk mano žodžiais, gyvybiškai svarbu, kad tu kuo ilgiau išbūtum vandenyje, kurį laiką netgi naktį. Ne valdomomis aplinkybėmis, ne kaip keleivis, bet sunkiomis sąlygomis — kuo sunkesnėmis, tuo geriau.

— Dar vienas išbandymas?

— Visi iki vieno, kuriuos tik galime įvykdyti tokiame užkampyje kaip Por Nuaras. Jei galėčiau sukurti audrą ir mažą laivo katastrofą, taip ir padaryčiau. Kita vertus, Lamošas pats yra gana audringas žmogus, su juo sunku sutarti. Tinimas praeis, ir jis tavęs nemegs. Taip pat jausis ir kiti, nes tu pakeisi kažkurį kitą žmogų.

— Labai ačiū.

— Nėra už ką. Mes sudedame dvi streso rūšis į vieną. Jei Lamošas laikysis tvarkaraščio, išbusi bent vieną ar dvi dienas ant vandens — tai sunki aplinka, kuri prisidėjo prie tavo isterijos — ir patirsi iš kitų įgulos narių neigiamų emocijų, kurios yra pradinės stresinės situacijos simbolis.

— Dar kartą ačiū. O jei jie sugalvos išmesti mane už borto? Įtariu, tai būtų geriausias tavo testas, bet jis neduotų jokios naudos, jei paskęsčiau.

— Oi ne, nebus nieko panašaus, — susiraukęs tarė Vošburnas.

— Džiaugiuosi, kad tu toks įsitikinęs, nes aš abejoju.

— Gali būti ramus. Turi apsaugą, kurią teikia baimė, kad aš jų daugiau nebeaptarnausiu. Gal ir nesu Bernardas ar de Bakėjus, bet aš vienintelis šių žmonių gydytojas. Jiems manęs reikia, jie bijos prarasti mano paslaugas.

— Bet tu nori iš čia dingti, o aš esu tavo išvykimo pasas.

— Dar nežinau kaip, bet tikrai taip, mano mielas paciente. Nagi eime. Lamošas nori tave matyti dokuose, kad galėtum susipažinti su jų įranga. Išplauksit rytoj ketvirtą ryto. Pagalvok, kokia naudinga tau bus savaitė jūroje. Įsivaizduok, kad tai kruizas.

Tokio kruizo dar niekada nebuvo. Purvinos, alyva permirkusios žvejybinės valties škiperis buvo nepraustaburnis, nereikšmingas kapitono Blaito klonas, o įgula — keturi išgamos, kurie vieninteliai Por Nuarė ryžosi kęsti Klodą Lamošą. Nuolatinis penktasis įgulos narys buvo tinklininko brolis. Vyrui, žinomam Žano Pjero vardu, tą faktą patvirtino vos kelios minutės po ketvirtos ryto, kai laivas išplaukė iš uosto.

— Tu imi maistą nuo mano brolio stalo! — skubiai traukdamas cigaretę piktai sušnabždėjo tinklininkas. — Iš jo vaikų pilvų!

— Tai tik savaitė, — priešgyniavo Žanas Pjeras. Būtų buvę lengviau, daug lengviau be darbo likusiam broliui tiesiog sumokėti iš Vošbumo mėnesinės stipendijos, bet gydytojas ir pacientas nusprendė į tokius kompromisus nesileisti.

— Tikiuosi, moki elgtis su tinklais!

Jis nemokėjo.

Per kitas septyniasdešimt dvi valandas buvo akimirkų, kai Žanas Pjeras manė, jog finansinio atlyginimo galimybė buvo teisinga mintis. Erzinimas niekada nesiliovė, netgi naktį — ypač naktį. Atrodė, kad jie nė akimirkai nenuleido nuo jo akių, lyg lauktų, kol jis gulėdamas ant čiužinio pasiduos miegui.

— Tu! Eik sargybon! Padėjėjas susirgo. Pakeisi jį.

— Kelkis! Filipas rašo memuarus! Negalimajam trukdyti!

— Ant kojų! Suplėšei tinklą. Už tavo kvaišą galvą mes nemokėsim. Visi sutarėm. Eik ir sutaisyk tą tinklą!

Tinklai.

Vienoje pusėje reikėjo dviejų vyrų, jo dvi rankos dirbo keturių darbą. Jei jis dirbo šalia kito, visada atsitikdavo kažkas netikėta ir jam tekdavo atlaikyti visą tinklo svorį.

Ir Lamošas. Šlubas maniakas, kilometrus matuojantis prarasto laimikio kiekiu. Jo balsas buvo panašus į įkyrų, trukdžių kamuojamą garsiakalbį. Prieš kreipinį jis visuomet pirmiausia ištardavo keiksmažodį. Nuo tokio kapitono įpročio pacientas baigė išprotėti. Bet Lamošas Vošbumo paciento nelietė, tik siuntė žinią: Daugiau niekada taip nedaryk. Tik ne ten , kur kalbama apie mano laivą arba žuvis.

Lamošo tvarkaraštyje maždaug per trečiosios dienos saulėlydį buvo numatytas grįžimas į Por Nuarą — reikėjo iškrauti laimikį, o įgula galėjo iki ketvirtos valandos ryto išsimiegoti, pasilinksminti su vietinėmis merginomis ir prisigerti, o jei pasiseks, pasimėgauti ir visais trim malonumais. Taip ir buvo, kai tik jų akiratyje pasirodė žemė.

Tinklus vyniojo ir lankstė tinklininkas ir jo pirmasis padėjėjas. Nelaukiamas įgulos narys, kurį jie keikė Žano Pjero Sangsue vardu, šveitė denį ilgakočiu šepečiu. Du likę nariai kibirais sėmė jūros vandenį ir liejo jį prieš šepetį, dažniau permerkdami siurbėlę nei patį denį.

Vieną kibirą šliūkštelėjo per aukštai, akimirkai apakino Vošbumo pacientą, kuris prarado pusiausvyrą. Sunkus šepetys su aštriais lyg metaliniais šeriais iškrito jam iš rankų ir atsimušė į priklaupusio tinklininko šlaunį.

— Sacre Diable! 3

— Je regrette 4, — šluostydamasis aptaškytą veidą ramiai tarė kaltininkas.

— Nė velnio!

— Juk sakiau, kad atsiprašau, — atsakė vyras Žano Pjero vardu. — Liepk draugams pilti vandenį ant denio, o ne ant manęs.

— Mano draugai manęs nepaverčia savo kvailumo taikiniu!

— Na, jie ką tik pavertė mane.

Tinklininkas griebė šepečio rankeną, atsistojo ir atkišo jį kaip durtuvą. — Nori žaisti, siurbėle?