Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Kaip tik tai. Tai banko pavadinimas ir jo adresas, vietoje vardo parašyti skaičiai, bet kadangi jie užrašyti ranka, tai tikriausiai yra sąskaitos savininko parašas. Standartinė procedūra.

— Kur juos gavai?

— Iš tavęs. Tai labai mažas negatyvas, spėju, perpus mažesnis už trisdešimt penkių milimetrų juostą. Jį tau implantavo — chirurgiškai implantavo — po oda virš kairiosios šlaunies. Skaičiai parašyti tavo ranka; tai tavo parašas. Su juo tu Ciuriche gali atidaryti banko saugyklą.

2 SKYRIUS

Jie pasirinko Žano Pjero vardą. Jis nekėlė įtarimo, negalėjo nieko įžeisti, Por Nuarė tas vardas buvo toks dažnas, kaip ir bet kur kitur.

Iš Marselio atsisiuntę knygų: šešias įvairaus storio ir dydžio knygas. Keturias anglų kalba, dvi — prancūziškas. Tai buvo medicininiai tekstai, kuriuose diskutuojama apie galvos ir proto pažeidimus. Buvo skyrių apie smegenis su šimtais nepažįstamų žodžių, kuriems suprasti reikėjo pastangų. Lobes occipital ir temporal , cortex ir jugiamosios corpus collosum skaidulos; limbic system — ypač hippocampus ir mamillary bodies, kurie kartu su fomix buvo nepakeičiami atminties ir prisiminimų srityje. Juos pažeidus grėsė amnezija.

Taip pat buvo ir tyrimų apie emocinio streso sukeliamas stagnate kysteria ir mental aphasia — psichologines ligas, kurios taip pat galėjo sukelti dalinį atminties praradimą.

Amnezija.

— Nėra jokių taisyklių, — blankioje lempų šviesoje trindamas akis tarė tamsiaplaukis vyras. — Tai kaip geometrinis galvosūkis; jį išspręsti galima daugybe būdų. Fiziškai, psichologiškai, o gal ir visko po truputį. Amnezija gali būti amžina arba trumpalaikė, dalinė arba visiška. Jokių taisyklių!

— Sutinku, — kitame kambario gale gurkšnodamas viskį tarė Vošbumas. — Bet tikiu, kad mes artėjame prie to, kas iš tikrųjų atsitiko. Kas, mano nuomone, atsitiko.

— Ir tai buvo?.. — nenoromis paklausė vyras.

— Ką tik pats pasakei — „visko po truputį“. Nors vietoj „po truputį“ turėtum sakyti „labai daug“. Labai daug šoko.

— Labai daug šoko kam?

— Kūnui ir protui. Jie turėjo ryšį, buvo susijungę — dvi dirgiklių arba patirties gijos susirišo į mazgą.

— Daug gėrei?

— Mažiau nei tu manai, tai nesvarbu. — Gydytojas paėmė segtuvą, pilną popieriaus lapų. — Tai tavo ligos istorija — naujoji ligos istorija — pradėta tą dieną, kai tave čia atvežė. Leisk trumpai papasakoti. Fiziniai sužeidimai leidžia spėti, kad situacija, kurią patyrei, buvo pilna psichologinio streso, nepamiršk ir mažiausiai devynių vandenyje praleistų dienų — tai sukėlė isteriją, kuri dar labiau padidino psichologinę žalą. Tamsa, staigūs judesiai, oro trūkumas — tai buvo isterijos įrankiai. Norėdamas išgyventi, turėjai iš atminties ištrinti viską, kas vyko iki tol. Supranti, apie ką kalbu?

— Atrodo. Galva saugojosi pati?

— Ne galva — protas. Atskirk juos, tai svarbu. Grįšim prie galvos, bet suteiksim jai pavadinimą. Smegenys.

— Gerai, protas, ne galva... Kuri iš tikrųjų yra smegenys.

— Puiku. — Vošbumas pradėjo vartyti popierius. — Čia surašyta keli šimtai pastabų. Yra ir normalių medicininių užrašų — vaistų dozės, laikas, reakcijos, panašūs dalykai, bet daugiausia kalbama apie tave , patį žmogų. Žodžiai, kuriuos vartoji, žodžiai, į kuriuos reaguoji; tavo vartojamos frazės — kai tik galėjau jas užrašyti — ir kai elgeisi racionaliai, ir kai miegojai ar vis dar buvai komoje. Netgi aprašyta tavo eisena, kalbos maniera, kaip tu įtempi visus raumenis, jei tave kas nors nustebina arba pamatai kažką įdomaus. Atrodei kaip priešingybių paradas; tavyje jaučiamas beveik visada nuslopintas, bet visgi niekur nedingstantis polinkis smurtui. Taip pat galima paminėti ir gilų susimąstymą, kuris, atrodo, tau kelia skausmą, bet nepaisant to tu retai pasiduodi pykčiui, kurį tas skausmas neabejotinai kelia.

— Dabar tu jį provokuoji, — pertraukė vyras. — Mes jau daug kartų aptarėm žodžius ir frazes...

— Ir toliau tai darysim, — įsiterpė Vošbumas. — Kol tik bus teigiamų pokyčių.

— Nežinojau, kad buvo teigiamų pokyčių.

— Ne asmenybės ar profesijos srityse. Mes išsiaiškiname, kas tau natūralu, kas tau geriausiai sekasi. Tai mane truputį gąsdina.

— Kaip?

— Pateiksiu pavyzdį. — Gydytojas padėjo segtuvą į vietą ir atsistojo. Jis priėjo prie senos spintos, atidarė vieną stalčių ir ištraukė didelį automatinį pistoletą. Vyras be atminties įtempė visus raumenis. Vošbumas šią reakciją pastebėjo.

— Niekada jo nenaudojau, net nežinau, ar mokėčiau, bet visgi gyvenu prie uosto. — Jis nusišypsojo, tada neperspėjęs staigiai švystelėjo ginklą vyrui. Šis pagavo ore — grakščiai, lengvai ir pasitikėdamas savo sugebėjimais. — Kaip ten žmonės sako? Prisiminiau, išardyk ginklą.

— Ką?

— Išardyk ginklą. Tučtuojau.

Vyras pažvelgė į pistoletą, tada tylomis leido patyrusioms rankoms ir pirštams manipuliuoti ginklo dalimis. Neprabėgo nė pusė minutės, o ginklas jau buvo visiškai išardytas. Žanas Pjeras pažvelgė į gydytoją.

— Matai, ką norėjau pasakyti? — tarė Vošbumas. — Tarp visų kitų tavo sugebėjimų yra ir neįprastai geros žinios apie šaunamuosius ginklus.

— Gal karininkas... — nedrąsiai, įtampos kupinu balsu paklausė vyras.

— Labai mažai tikėtina, — atsakė gydytojas. — Kai tik baigėsi koma, apžiūrėjau tavo dantis. Galiu patikinti, kad tu neturi nieko bendra su kariuomene. Ir, žinoma, negalima pamiršti operacijos. Drįsčiau teigti, kad ji visiškai atmeta bet kokius ryšius su kariuomene.

— Tada kas?

— Stenkimės apie tai dabar negalvoti; grįžkime prie to, kas atsitiko. Atsimeni, kalbėjome apie protą. Psichologinį stresą, isteriją. Ne fizines smegenis, bet protinį spaudimą. Aiškiai šneku?

— Tęsk.

— Kai šokas baigiasi, ateina eilė ir psichologiniam spaudimui, kol galiausiai nebereikia saugoti psichinės sveikatos. Vykstant tokiam procesui turėtų grįžti tavo įgūdžiai ir talentai. Atsiminsi tam tikrus elgesio modelius, juos natūraliai vykdysi, tavo išorinės reakcijos bus instinktyvios. Bet yra skylė. Deja, viskas šiuose puslapiuose man sako, kad ji neatstatoma. — Vošbumas sustojo ir grįžo prie kėdės ir stiklo. Jis atsisėdo ir neramiai užsimerkdamas gurkštelėjo viskio.

— Tęsk, — sušnabždėjo vyras.

Gydytojas atsimerkė, pažvelgė į savo pacientą.

— Grįžtame prie galvos, kurią pavadinome smegenimis. Fizinėmis smegenimis, sudarytomis iš milijonų ląstelių ir dalių. Skaitei knygas; skliautas ir limbinė sistema, Amono rago skaidulos ir tarpinių smegenų gumburas; smegenų jungtis ir ypač lobotominės chirurginės technikos. Menkiausi sutrikimai gali sukelti milžiniškų pokyčių. Kaip tik tai tau ir nutiko. Žala buvo fizinė. Atrodo, lyg kažkas perstatė plytas, fizinė struktūra nebe tokia, kokia buvo anksčiau. — Vošbumas ir vėl nutilo.

— Ir... — spaudė vyras.

— Mažėjantis psichologinis spaudimas leis — jau leidžia — tavo sugebėjimams ir talentams grįžti. Bet nemanau, kad kada nors sugebėsi įgūdžius susieti su kuo nors iš praeities.

— Kodėl? Kodėl ne?

— Nes pasikeitė fizinės jungtys, kurios perduoda atsiminimus ir leidžia jiems egzistuoti. Jos fiziškai pakeistos taip, kad nebeveikia kaip anksčiau. Tiesą sakant, galima sakyti, kad jos buvo sunaikintos.