Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

Daktaras Džefris Vošbumas staiga pabudo. Miegojo jis nepatogiai nunarinęs galvą, nosis uodė burnos kvapą, kuris, reikia pažymėti, buvo ne itin malonus. Bandydamas susiorientuoti, jis sumirksėjo ir pažvelgė link atvirų miegamojo durų. Nejau jo popietės miegą vėl nutraukė nesuprantamos paciento sapalionės? Ne, tylu kaip kapinėse. Dėkui Dievui, netgi lauke skraidančios žuvėdros palaimingai tylėjo. Šiandien buvo šventoji Por Nuaro salos diena; diena, kai atplaukiantys laivai neerzino žuvėdrų savo sužvejotomis žuvimis.

Vošbumas pažvelgė į tuščią stiklą ir pustuštį viskio butelį ant stalelio šalia kėdės. Vaizdas buvo geresnis nei įprastai. Paprastą sekmadienį ir butelis, ir stiklas tokiu metu jau būtų tušti, o praėjusios nakties skausmas numalšintas škotišku viskiu. Jis nusišypsojo vėl jausdamasis dėkingas seseriai iš Koventrio, kuri jam šį malonumą finansavo iš savo mėnesinės stipendijos. Ji buvo gera mergina, ta Besė, ir, Dievas mato, galėjo sau leisti daug daugiau nei jam siuntė, bet jis visgi buvo dėkingas ir už tokią pagalbą, kokios sulaukė. Vieną dieną ji liausis, pinigų daugiau nebus ir svaigulio bus siekiama pigiausiu vynu, kol galiausiai skausmas liausis. Amžinai.

Jis su šiuo neišvengiamu faktu sėkmingai taikėsi... Iki tada, kai prieš tris savaites ir penkias dienas nepanorėję prisistatyti gydytojui žvejai iš jūros į priimamąjį atitempė leisgyvį vyrą. Jie taip elgėsi iš pasigailėjimo, bet nenorėjo niekur įsivelti. Juk Dievas matė — vyras buvo peršautas.

Tiesa, žvejai nežinojo, kad vyro kūną ir protą pažeidė ne tik kulkos.

Liesas gydytojas pakilo nuo kėdės ir svirduliuodamas nuėjo prie lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į prieplauką. Nuleisdamas žaliuzes jis markstėsi nuo saulės, paskui prisimerkęs ėmė tyrinėti gatvę ieškodamas, kas kėlė triukšmą. Tai buvo arklio traukiamas vežimas, kuriame sėdėjo sekmadieniniam pasivažinėjimui išsiruošusi žvejo šeima. Po velnių, kur kitur dar galėjai išvysti tokį vaizdą? Vošbumas negalėjo susilaikyti nesijuokęs – jis prisiminė turistus vežiojančias prašmatnias karietas ir puikiai prižiūrėtus, tačiau kastruotus arklius Londono Regento parke ir palygino juos su vaizdu sau prieš akis. Bet juokas ilgai netruko, jį nutraukė prisiminimas apie įvykius prieš tris savaites. Jis buvo susitaikęs su mintimi, kad niekada daugiau nebepamatys Anglijos. Bet gal dar viskas pasikeis. Viską pakeisti galėtų nepažįstamasis.

Jei jo prognozės nebuvo klaidingos, tai gali įvykti bet kurią dieną, bet kurią valandą ar net minutę. Žaizdos kojose, pilve ir krūtinėje buvo gilios ir sunkios, gal net mirtinos, jei kulkos nebūtų likusios įstrigusios kūne, pačios prideginusios žaizdas ir pastoviai skalaujamos jūros vandens. Jas ištraukti iš sterilizuotų, suminkštėjusių žaizdų nebuvo taip sunku, kaip galėjo būti susiklosčius kitokioms aplinkybėms. Didžiausią rūpestį kėlė galvos žaizda: ji nebuvo gili, bet, atrodo, buvo pažeistos smegenys. Jei kulka būtų pataikiusi keliais milimetrais kairiau ar dešiniau, žmogus jau būtų praradęs gyvybines funkcijas. Bet jos dar nebuvo prarastos, taigi Vošbumas apsisprendė. Jis trisdešimt šešias valandas negėrė alkoholio, valgė kiek galima daugiau krakmolingo maisto, gėrė tiek vandens, kiek tik pajėgė nuryti. O tada atliko pačią sudėtingiausią operaciją, kokią tik mėgino atlikti nuo to laiko, kai buvo atleistas iš Maklino ligoninės Londone. Jis milimetras po milimetro nuvalė skaidulingas vietas, tada virš žaizdos ištempė ir susiuvo odą. Vošbumas žinojo, kad menkiausias neatsargus judesys šepetėliu, adata ar spaustuku reiškia paciento mirtį.

Dėl daugybės priežasčių jis nenorėjo, kad pacientas mirtų. Viena buvo ypatinga.

Kai darbas buvo baigtas, o paciento būklė stabilizavosi, daktaras Džefris Vošbumas grįžo prie savo būtinojo cheminio ir fiziologinio reikmens — butelio. Jis vėl buvo girtas, bet ne tiek, kad peržengtų visas ribas. Visą laiką jis puikiai žinojo, kur yra ir ką daro. Nuostabi pažanga.

Kurią nors dieną ar valandą nepažįstamasis sutelks visą dėmesį ir tars ką nors suprantamai.

Netgi bet kurią akimirką.

Pirmiausia pasigirdo žodžiai. Gaiviam jūros vėjui vėdinant kambarį jie pakibo ore.

— Kas čia? Kas yra kambaryje?

Vošbumas atsisėdo ant gulto, permetė kojas į šoną ir lėtai atsistojo. Svarbu nekelti netikėto ar garsaus triukšmo, nedaryti staigių judesių, kurie galėtų sukelti pacientui regresiją. Kelias artimiausias minutes gydytojas privalės elgtis taip pat subtiliai, kaip operacijos metu. Jame tūnantis gydytojas buvo pasirengęs.

— Draugas, — tyliai tarė jis.

— Draugas?

— Šneki angliškai? Taip ir maniau. Įtariau, kad esi kanadietis arba amerikietis. Dantų įrašų neradau nei Jungtinėje Karalystėje, nei Paryžiuje. Kaip jautiesi?

— Nežinau.

— Tikriausiai užtruksi. Nori pasituštinti?

— Ką?

— Pašikti, seni. Tam skirtas basonas tau prie šono. Tas baltas, kairėje. Žinoma, jei tik suspėjam laiku.

— Atsiprašau.

— Nereikia. Visiškai normalus kūno procesas. Aš gydytojas, tavo gydytojas. Mano vardas Džefris Vošbumas. O koks tavo?

— Ką?

— Klausiu, koks tavo vardas?

Nepažįstamasis pasuko galvą ir įsispoksojo į rytinės šviesos nutviekstą sieną. Tada atsisuko ir nukreipė mėlynas akis į gydytoją.

— Nežinau.

— O, mielas Dieve.

— Juk daug kartų kartojau. Tai ilgai užtruks. Kuo labiau stengsies, kuo stipriau save kamuosi, tuo bus blogiau.

— Tu girtas.

— Aš beveik visada girtas. Tai nesvarbu. Jei klausysi , galiu duoti tau užuominų.

— Aš klausau.

— Nė velnio. Vis nusisuki. Guli savo kokone ir slepi mintis po antklode. Išklausyk dar kartą.

— Klausau.

— Per komą — ilgai trukusią komą — šnekėjai trimis skirtingomis kalbomis. Anglų, prancūzų ir kažkokia makalyne, kuri, mano nuomone, kilusi iš Tolimųjų Rytų. Taigi esi daugiakalbis; įvairiose pasaulio vietose jautiesi lyg namie. Galvok geografiškai . Kuri tau patogiausia?

— Tikrai anglų.

— Dėl to abu sutarėme. Tai kuri pati nepatogiausia?

— Nežinau.

— Tavo akys apvalios, o ne siauros. Sakyčiau, tu tikrai ne iš Tolimųjų Rytų.

— Tikrai.

— Tai kodėl tada kalbi ta kalba? Dabar pasitelk asociacijas. Parašiau žodžių, įsiklausyk į juos. Tarsiu juos fonetiškai. Makwa. Tam-Kwan. Kee-sah. Pasakyk pirmą dalyką, kuris šauna į galvą.

— Nieko.

— Ėmiau ir patikėjau.

— Ko tu, po velnių, iš manęs nori?

— Kažko. Bet ko.

— Tu girtas.

— Tą jau pripažinome. Nuolat. Taip pat išgelbėjau tavo sušiktą gyvybę. Girtas ar ne, aš esu gydytojas. Kažkada netgi buvau labai geras.

— Kas atsitiko?

— Pacientas abejoja gydytoju?

— Kodėl ne?

Vošbumas stabtelėjo, telkdamas mintis pažvelgė pro langą.

— Buvau girtas, — tarė jis. — Sako, kad dėl to ant operacinio stalo nužudžiau du žmones. Su vienu dar būčiau išsisukęs, bet ne dviem. Tegul Dievas juos palaimina, jie labai greitai pastebi dėsningumus. Niekada tokiam kaip aš neduok skalpelio ir neslėpk jo po pagarbą keliančiu baltu chalatu.

— Buvo būtina?

— Kas būtina?

— Gerti?

— Taip, po velnių, — stovėdamas prie lango tyliai tarė Vošbumas. — Taip buvo ir bus. Pacientui neleidžiama teisti gydytojo.

— Atsiprašau.

— O tu turi užknisantį įprotį atsiprašinėti. Tie tavo atsiprašymai skamba ne natūraliai, o kaip bandymas keisti temą. Nė sekundei neįtikinsi manęs, kad esi užmaršus žmogus.