Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

Dėl oro trūkumo, atrodė, tuoj sprogs krūtinė, bet jis stipriai draskė kojomis bei rankomis virš jo tvyrojusią vandens sieną. Pagaliau išniro į paviršių, visomis išgalėmis stengėsi išsilaikyti virš tamsių bangų. Kilk! Kilk!

Regis, jo maldoms pakluso milžiniška banga; apsuptas purslų ir tamsos, jis laikėsi ant jos keteros. Nieko. Apsisuk! Apsisuk!

Tai atsitiko. Sprogimas buvo galingas, girdėjosi per vandens ir vėjo ūžesį, šis vaizdas ir garsas nelaimėliui tapo savotiškomis durimis į ramybę. Staiga nušvitęs dangus priminė ugnies karūną, aplink ją galėjai matyti įvairiausių dydžių ir formų daiktų, sprogimo metu bangos išmestų į tamsiausius karūnos šešėlius.

Jis nugalėjo. Kad ir dėl ko varžėsi, jis nugalėjo.

Staiga vėl paniro po vandeniu į tamsos liūną. Vyras jautė bangas, šiurkščiai ir skausmingai besitrankančias į jo pečius, vėstantį smilkinį, kuris ką tik buvo įkaitęs iki baltumo, atšylančias ledines žaizdas kojoje ir krūtinėje, ir...

Jo krūtinė. Ją taip skaudėjo! Į jį tikriausiai kažkas atsitrenkė — smūgis pakankamai stiprus, kad sutraiškytų kaulus, staigus ir neišvengiamas. Ir vėl! Nelįsk prie manęs. Palik mane ramybėje .

Ir vėl!

Jis nagais kibo į vandens sieną, vėl spyrėsi į paviršių, kol kažką pajuto. Didelį, tepaluotą objektą, kuris plūduriavo atkartodamas jūros judesius. Jis net neįsivaizdavo, koks tai daiktas, bet visgi jis ten buvo ir vyras jį jautė, galėjo pačiupti.

Laikyk! Jis nuves tave į ramybę. Į tylą... Ir ramybę...

Ankstyvos saulės spinduliai skverbėsi per rytinio dangaus rūką ir žibėjo Viduržemio jūros paviršiuje. Paraudusiomis akimis, virvių nutrintomis rankomis mažo žvejybinio laivelio kapitonas ramiai sėdėjo ant šiurkštaus borto, dėkingai žvelgdamas į pagaliau nurimusią jūrą, ir rūkė Gauloise cigaretę. Jis pažvelgė į atidarytą vairinę, kur jo jaunesnysis brolis kaip tik tuo metu spaudė greičio svirtį priekin, šalimais paskutinis įgulos narys tikrino tinklą. Jie linksmai juokėsi, tai puiku, nes praėjusią naktį ne juokai rūpėjo. Iš kur ta audra išdygo? Marselio orų prognozėse apie ją nebuvo net užsiminta; jei būtų pranešę, jie būtų saugiai pasilikę arčiau kranto. Iki vidurdienio kapitonas norėjo pasiekti žvejybos plotus aštuoniasdešimt kilometrų į pietus nuo Pajūrio La Seno, tačiau ne brangių remonto darbų kaina (verta paminėti, kad šiais laikais tokio dalyko kaip pigūs remonto darbai tiesiog nėra). Ir ne savo gyvybės kaina — vakar, regis, kelis kartus tik per plauką jos nesumokėjo.

— Tu es fatigue, mon frere! — šypsodamasis sušuko brolis. — Vas te coucher! Je suis tres capable. 1

— Taip, tiesa, — mesdamas cigaretę per bortą ir nuslysdamas ant denyje esančių tinklų tarė jis. — Jei truputį pamiegosiu, nieko bloga nenutiks.

Kaip gerai, kad prie vairo stovi brolis. Šeimos laivą visada turėtų vairuoti šeimos narys, nes jo akys daug pastabesnės. Netgi jei minėtasis šeimos narys šneka ne šiurkščiai kaip jis, bet sklandžiai lyg literatas. Beprotybė! Vieneri metai universitete, o brolis jau norėjo įkurti compagnie. Su viena valtimi, kurios geriausios dienos jau seniai praėjo. Beprotybė. Kuo knygos padėjo praėjusią naktį? Kai jo compagnie vos neapsivertė aukštyn kojom?

Jis užsimerkė, įmerkė rankas į teliuškuojantį ant denio vandenį. Jūros druska padės užgydyti virvių nuospaudas. Nuospaudas, įgytas tvirtinant įrangą, kuri, jausdama audros įniršį, visai nesiruošė likti savo vietoje.

— Žiūrėk! Ten.

Tai brolio balsas. Atrodo, pastabių šeimos narių dėka miegoti neteks.

— Kur ten? — šūktelėjo jis.

— Priekyje! Vandeny žmogus! Jis į kažką įsikibęs! Į nuolaužą, gal į kokią pliauską.

Kapitonas perėmė vairą, pasuko laivą prie vandenyje plūduriavusio žmogaus dešiniojo šono, išjungė variklius, kad laivas nekeltų tiek daug bangų. Vyras atrodė taip, lyg menkiausias judesys jo pabalusias rankas atplėštų nuo medžio gabalo, į kurį buvo įsikibęs. Jo visas kūnas buvo suglebęs kaip skenduolio.

— Padarykit iš virvių lasą! — sušuko kapitonas broliui ir kitam įgulos nariui. — Panardinkit jam po kojom! Atsargiai! Pritraukit prie liemens. Švelniai patraukit.

— Niekaip nepaleidžia to medžio gabalo!

— Pasilenkit ir atplėškit, gali būti, kad jis taip ir mirė įsikibęs, kol sustingo galūnės.

— Ne. Jis gyvas... Bet, atrodo, vos vos. Lūpos juda, tačiau jokio garso. Vyzdžiai irgi juda, bet nemanau, kad mus mato.

— Pagaliau atplėšėm!

— Pakelkit! Griebkit už pečių ir užkelkit ant denio. Atsargiai!

— Dievo Motina, pažiūrėk į galvą! — sušuko įgulos narys. — Ji prakirsta.

— Tikriausiai per audrą atsitrenkė į tą medžio gabalą, — tarė brolis.

— Ne, — įdėmiai žvelgdamas į žaizdą tarė kapitonas. — Ji labai siaura, lyg daryta kažkuo aštriu. Ji nuo kulkos. Manau, į jį šovė.

— Juk negali būti tuo tikras.

— Ir daugiau nei vieną kartą, — dar sykį permetęs akimis kūną pridūrė kapitonas. — Sukit Por Nuaro salos link. Ta sala arčiausiai mūsų. Krante yra gydytojas.

— Tas anglas?

— Jis vis dar dirba.

— Kai gali, — sumurmėjo kapitono brolis. — Kai leidžia vynas. Jam puikiau sekasi su pacientų gyvūnais nei su pačiais pacientais.

— Nesvarbu. Kol iki ten nuplauksim, jis bus lavonas. O jei išgyvens, tiesiog liepsime sumokėti už sunaudotą kurą ir prarastą laimikį. Surask vaistinėlę — nors ir nepadės, tačiau reikia aprišti galvą.

— Žiūrėkit! — šūktelėjo įgulos narys. — Pažiūrėkit į jo akis!

— Ir kuojos tokios ypatingos? — susidomėjo brolis.

— Prieš akimirką buvo pilkos — tokios pilkos kaip plieniniai lynai. Dabar jos mėlynos!

— Tikriausiai todėl, kad ryškiau šviečia saulė, — gūžtelėjo pečiais kapitonas. — Arba tau tiesiog pasirodė. Nesvarbu, kape spalvos nesvarbios.

Laivų signalai visomis išgalėmis stengėsi nustelbti įkyrų žuvėdrų klyksmą — šie garsai seniai įprasti krantinėje. Buvo vėlyva popietė, vakaruose švietė ugninis saulės kamuolys, oras buvo per karštas, per tvankus. Virš prieplaukos link uosto vedė akmenimis grįsta gatvė, palei ją smėlio ir sausos žemės sklypeliuose stovėjo keli balti apšiurę namai. Užlopytos medinės grotelės, byrantis tinkas, prilaikomas negrabiai priklijuotų plytelių — tai viskas, kas buvo likę iš verandų. Kažkada prieš dešimtis metų, kai gyventojai apgaulingai tikėjo, jog Por Nuaro sala galėtų tapti dar vienu Viduržemio jūros perlu, šie namai buvo daug geresnės būklės. Deja, jų svajoms nebuvo lemta išsipildyti.

Iš visų namų vedė takai į gatvę, tačiau vienas jų buvo dažniau naudojamas nei kiti. Jis priklausė anglui, kuris į Por Nuarą atvyko prieš aštuonerius metus, genamas aplinkybių, kurių niekas nesuprato ir, tiesą sakant, net nesistengė suprasti. Jis buvo gydytojas, o krantinėje gydytojo labai reikėjo. Kabliai, adatos ir peiliai tuo pat metu buvo ir gyvybiškai svarbūs įrankiai, ir daiktai, su kuriais susidūręs galėjai smarkiai susižeisti. Jei su le medicin susitikai gerą dieną, galėjai tikėtis, kad tave sulopys neblogai. Kita vertus, jei apsilankius pas gydytoją viskio ir vyno smarvė buvo ypač stipri, mieliau rizikuodavai išgyventi be jo pagalbos.

Ainsi soit il 2 Jis nebuvo geresnis už nieką.

Bet ne šiandien. Šiandien takas buvo nenaudojamas. Juk šeštadienis — visas miestelis puikiai žinojo, kad šeštadieniais girtas kaip pėdas gydytojas siausdavo mieste, o vakarą baigdavo su pirma pasitaikiusia kekše. Žinoma, žmonės pripažino, kad kelis paskutiniuosius šeštadienius gydytojas pakeitė savo įpročius, mieste jo nebuvo nė kvapo. Bet iš esmės niekas negalėjo pasikeisti, į daktaro namus butelis po butelio vis dar siuntė viskį. Daktaras tiesiog liko namie. Taip elgėsi nuo tada, kai žvejų valtis iš La Siotato atplukdė tą labiau lavoną nei gyvą žmogų primenantį nepažįstamąjį.