Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Tada žinai kažką, ko nežinau aš.

— Apie tave? Taip. Daug. Ir beveik viskas skamba kaip visiška nesąmonė.

Pasilenkęs į priekį vyras atsisėdo. Pro atsagstytus marškinius buvo matyti jo lieknas kūnas, sutvarstytas pilvas ir krūtinė. Jis susidėjo rankas prieš save ir raumenyse išryškėjo venos.

— Išskyrus tai, apie ką šnekėjom?

— Taip.

— Dalykai, apie kuriuos šnekėjau būdamas komos būsenos?

— Ne, ne visai. Didžiąją dalį to marazmo jau aptarėme. Kalbas, tavo geografijos žinias — miestus, apie kuriuos aš beveik nesu girdėjęs, — tavo fanatišką įprotį vengti vardų. Vardų, kuriuos nori pasakyti, bet nesakysi. Tavo polinkį ginčytis — pulti, atšokti, slėptis, bėgti; turiu pridurti, kad visi tie veiksmai buvo gana agresyvūs. Nenorėdamas, kad iš naujo atsivertų žaizdos, turėjau tave pririšti. Bet apie visa tai jau šnekėjome. Yra ir kitų dalykų.

— Apie ką čia šneki? Kokie dar dalykai? Kodėl man nieko nesakei?

— Nes jie fiziniai. Galima sakyti, išorinis kiautas. Nebuvau įsitikinęs, kad tu pasirengęs tai išgirsti. Dabar įsitikinau.

Susinervinęs vyras susiraukė ir loštelėjo atgal.

— Dabar gydytojas neturėtų teisti paciento. Apie ką čia šneki?

— Gal pradėkim nuo tavo keistai atrodančios galvos? Ypač veido.

— Kuo jis ypatingas?

— Tu gimei ne tokiu veidu.

— Ką čia šneki?

— Pažvelgiau per didinamąjį stiklą, operacijos visuomet palieka savo žymę. Seni, tavo išvaizda koreguota.

— Koreguota?

— Tavo smakras atsikišęs. Drįstu teigti, kad jame buvo duobutė. Ją panaikino. Ryškus, tikėtina, slaviškų šaknų turintis kairysis viršutinis skruostikaulis taip pat turi vos pastebimas chirurginio rando žymes. Drįsčiau spėti, kad kažkas pašalino apgamą. Tavo nosis — angliška, kažkada buvo labiau atsikišusi nei dabar. Ji taip pat buvo subtiliai susiaurinta. Tavo aštrūs bruožai sušvelninti. Ar supranti, apie ką šneku?

— Ne.

— Tu gana patrauklus vyras, bet tavo veidas atpažįstamas ne pagal bruožus, o pagal kategoriją, į kurią patenka.

— Kategoriją?

— Taip. Tavo veidas primena tipišką anglosaksišką fizionomiją, tokių nemažai gali pamatyti geresniuose kriketo laukuose ar teniso kortuose. Arba Mirabel‘s bare. Juk tie veidai galiausiai tampa beveik neatskiriami, ar ne? Visi bruožai savo vietose, dantys tiesūs, ausys prispaustos prie galvos — nieko išsiskiriančio, viskas kaip ir turi būti, tik truputėlį sušvelninta.

— Sušvelninta?

— Na, gal geriau tiktų žodis „išpuoselėta“. Atrodai visiškai savimi pasitikintis, gal net arogantiškas, įpratęs gauti tai, ko trokšti.

— Vis dar nesuprantu, ką mėgini pasakyti.

— Pabandysiu paaiškinti kitaip. Pakeitęs plaukų spalvą, pakeiti veidą. Matosi, kad spalva keista — plaukai nušiurę. Užsidedi akinius, užsiaugini ūsus — ir jau kitas žmogus. Spėju, kad įpusėjai trečią dešimtį, bet galėtum būti dešimčia metų vyresnis arba penkeriais jaunesnis, — stebėdamas pašnekovo reakciją ir, atrodo, svarstydamas, ar tęsti toliau, Vošbumas nutilo. — Beje, kalbant apie akinius, ar atsimeni tuos testus, kuriuos darėm aną savaitę?

— Žinoma.

— Tavo regėjimas visiškai normalus, akinių tau nereikia.

— Ir nemaniau, kad reikės.

— Tai iš kur tinklainėje ir vokuose atsirado požymių, kad ilgą laiką nešiojai kontaktinius lęšius?

— Nežinau. Kažkokia nesąmonė.

— Galiu pasiūlyti vieną paaiškinimą?

— Mielai išklausyčiau.

— Abejoju, kad taip manysi vėliau, — gydytojas grįžo prie lango ir vėl pažvelgė į lauką. — Tam tikrų tipų kontaktiniai lęšiai yra sukurti tam, kad pakeistų akių spalvą, o kai kurie akių tipai šiai procedūrai tinka labiau nei kiti. Dažniausiai melsvų ar pilkų atspalvių. Tavo akių spalva yra tarp pilkos ir mėlynos. Prie vieno apšvietimo jos pilkšvos, prie kito — mėlynos. Taigi gamta tave apdovanojo, todėl šiuo atveju nereikėjo jokių pakeitimų.

— Kokiu atveju?

— Norint pakeisti išvaizdą. Sakyčiau, netgi labai profesionaliai. Vizos, vairuotojo pažymėjimai keičiami vos panorėjus. Plaukai: rudi, geltoni, raudoni. Akys — jų keisti neįmanoma — žalios, pilkos, mėlynos. Galimybės plačios, ar ne? Ir visi tie veidai patektų į tą kategoriją, kur bruožai suplakami į vieną pasikartojančią visumą.

Sunkiai atsiremdamas rankomis ir sulaikydamas kvapą jis atsistojo nuo kėdės.

— Turbūt pernelyg įsisiūbavo tavo vaizduotė. Tikriausiai visai nusišneki.

— Yra pėdsakų, galima rasti operacijų žymių. Štai tau ir įrodymai.

— Tavo interpretacija, su didele cinizmo doze. O jei įvyko nelaimė ir mane tiesiog „sutvarkė“? Tai paaiškintų operaciją.

— Tik ne tokią, kokia padaryta tau. Atstatomųjų operacijų metu niekas nesivargina, nedažo plaukų, nešalina odos defektų.

— Tu to nežinai! — piktai sušuko vyras. — Yra daug įvairiausių nelaimingų atsitikimų rūšių, skirtingų procedūrų. Tu ten nebuvai, negali būti visiškai tikras.

— Puikui! Pyk ant manęs. Reikėtų pykti dažniau. O kol siunti, pagalvok. Kas tu buvai? Kas esi dabar?

— Pardavėjas... Tarptautinės kompanijos, kuri specializuojasi Tolimuosiuose Rytuose, darbuotojas. Gal taip ir yra. Arba dėstytojas... Tikriausiai kalbų. Kokiame nors universitete. Tai irgi įmanoma.

— Gerai. Išsirink vieną. Tučtuojau!

— Aš... negaliu. — Vyro akyse aiškiai matėsi neviltis.

— Nes pats netiki savo žodžiais.

Jis papurtė galvą.

— Ne. O tu?

— Ne, — tarė Vošbumas. — Dėl vienos priežasties. Tie darbai gana sėslūs, o tavo kūnas panašus į žmogaus, kuris nuolat patiria fizinę įtampą. Tik nepamanyk, kad galvoje turiu profesionalų sportininką ar kažką panašaus. Tu tikrai ne... Kaip ten sakoma? Prisiminiau — tu nesi spinta. Bet, nepaisant to, tavo raumenys tvirti, rankos įpratusios prie didelių krūvių, stiprios. Kitomis aplinkybėmis spėčiau, kad esi darbininkas, įpratęs nešioti sunkius nešulius, gal žvejys, visą dieną tampantis tinklus. Bet tavo žinių bagažas, netgi drįsčiau sakyti — intelektas — tokias galimybes atmeta.

— Kodėl man atrodo, kad tu kažkur suki? Kažkur kitur.

— Nes mes kartu dirbame jau kelias savaites. Pastebėjai bendrų požymių.

— Tai aš teisus?

— Taip. Turėjau pamatyti, kaip reaguosi į tai, ką dabar pasakiau. Į ankstesnes operacijas, plaukus, kontaktinius lęšius.

— Ir kaip man pavyko?

— Siutinančiai ramiai. Atėjo laikas, nėra prasmės atidėti šio pokalbio. Tiesą sakant, neturiu kantrybės. Sek paskui mane.

Vošbumas nusivedė vyrą per svetainę, pro galinėje namo sienoje esančias duris nuėjo į vaistų sandėliuką. Įžengęs vidun, pakėlė kampe stovintį senovinį projektorių aprūdijusiu ir sutrūkinėjusiu lęšiu.

— Šitą liepiau atvežti kartu su prekėmis iš Marselio, — padėdamas įrenginį ant stalo ir įkišdamas laidą į rozetę tarė jis. — Technikos stebuklu šito šlamšto niekaip nepavadinsi, bet vis dar veikia. Užtrauk žaliuzes, gerai?

Vyras be vardo ir atminties priėjo prie lango ir nuleido žaliuzes; kambaryje įsivyravo tamsa. Vošbumui įjungus projektoriaus lempą ant baltos sienos atsirado šviesus kvadratas. Tada jis už lęšio įkišo mažą skaidrę.

Staiga kvadratas užsipildė didelėmis raidėmis.

DIE BANK GEMEISCHAFT

11 BAHNHOFSTRASSE. ZURICH.

0-7-17-12-0-14-26-0

— Kas čia? — paklausė bevardis vyras.

— Pažvelk į jį. Išstudijuok. Galvok.

— Tai kažkokia banko sąskaita.