Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Nagi atiduok jį man.

— Su malonumu, siurbėle. Imk!

Tinklininkas užsimojo šepečiu, įdrėskė paciento krūtinę ir pilvą, sudraskė marškinius.

Niekada nebus žinoma, ar tai atsitiko todėl, kad tinklininkas pradrėskė paciento randus, ar tai tebuvo pyktis ir susierzinimas, sukeltas tris dienas be perstojo trukusio erzinimo. Jis težinojo, kad reikia atsakyti. Atsakas negalėjo būti pasibaisėtinesnis.

Jis dešine ranka griebė šepečio rankeną ir trenkė ja atgal tinklininkui į pilvą, smūgiuodamas spūstelėjo ją pirmyn; tuo pat metu pakėlęs koją nuo denio įrėmė ją tinklininko gerklėn.

— Tao! — nežinodamas, ką tas žodis reiškia, nenoromis dusliu balsu sušnabždėjo jis.

Nespėjęs suprasti kas vyksta, jo kūnas pradėjo suktis, dešinė koja kaip taranas šovė pirmyn link kairiojo tinklininko inksto.

— Che-sah! — sušnabždėjo jis.

Tinklininkas atšoko, tada apimtas skausmo ir įtūžio lyg žvėris puolė pirmyn.

— Kiaulė!

Pacientas pritūpė, dešine ranka sugriebė tinklininko kairį dilbį, truktelėjo jį žemyn, tada pakilo, pastūmė savo aukos ranką aukštyn, užlaužė pagal laikrodžio rodyklę, vėl truktelėjo ir paleido koja spirdamas į apatinę tinklininko nugaros dalį. Prancūzas nulėkė ant tinklų ir galva trenkėsi į borto sieną.

— Mee-sah! — Jis net neįsivaizdavo, ką reiškia tas tylus šūksnis.

Vienas įgulos narys prisėlino iš už nugaros ir sugriebė už gerklės. Pacientas kairiuoju kumščiu trenkė jam į dubens sritį, tada pasilenkė į priekį ir sugriebė dešinėje, šalia gerklės, atsiradusią alkūnę. Jis pasitraukė kairėn, užpuolikas pakilo į orą ir nulėkė per denį.

Kiti du likę vyrai kaipmat jį puolė, pradėjo spardyti ir kumščiuoti. Laivo kapitonas, be perstojo klykdamas, bandė sutramdyti savo įgulos narius.

— Le medecin! Rappelons le medecin! Doucement! 5 Gydytojas! Atsiminkit gydytoją! Švelniau!

Kapitono žodžiai situacijos neatitiko taip pat stipriai kaip ir vaizdas, kurį prancūzas matė savo akimis. Pacientas pagriebė vieno vyro riešą, nulenkė jį žemyn ir vienu staigiu bei grubiu judesiu pasuko galūnę prieš laikrodžio rodyklę. Vyras suriaumojo iš skausmo. Riešas, be abejonės, lūžo.

Vošbumo pacientas sudėjo pirštus lyg peilio ašmenis ir užsimojęs ranka kaip kūju smogė sužeistam jūrininkui gerklėn. Vyras apsivertė kūliu ir žnegtelėjo ant denio.

— Kwa-sah! — paciento ausyse aidėjo šnabždesys.

Ketvirtasis vyras spoksodamas į maniaką, kuris žvelgė tiesiai į jį, atsitraukė atgal.

Viskas buvo baigta. Trys Lamošo įgulos nariai, su kaupu nubausti už savo elgesį, gulėjo be sąmonės. Mažai vilčių, kad ketvirtą valandą ryto jie pasirodys uoste.

Lamošo žodžiuose galėjai išgirsti tiek nuostabos, tiek neapykantos gaidelių.

— Nežinau, iš kur tu atsiradai, bet šitame laive neliksi nė sekundės ilgiau nei būtina.

Vyras be atminties pastebėjo netyčia kapitono žodžiuose suskambėjusią ironiją. Aš ir pats nežinau, iš kur atsiradau .

— Čia pasilikti nebegali, — įeidamas į tamsų miegamąjį tarė Džefris Vošbumas. — Nuoširdžiai maniau, kad galėsiu apsaugoti tave nuo bet kokio užpuolimo. Deja, nieko negalėsiu padaryti po to, kai pridarei tiek žalos.

— Jie mane išprovokavo.

— Bet ar provokacija atitinka žalos mastą? Sulaužytas riešas, siūlių reikalaujančios žaizdos ant vieno vyro gerklės ir veido ir kito vyro kaukolės. Sunkus smegenų sutrenkimas ir nenustatytas inkstų sužeidimas. Jau nešnekėsim apie smūgį į tarpukojį, kuris sukėlė sėklidžių patinimą. Kaip tai vadinama? Taip, prisiminiau, persistengei.

— Jei būčiau elgęsis kaip nors kitaip, tai būtų likę tik „stengeisi“ ir dabar būčiau lavonas. — Pacientas sustojo ir neleisdamas gydytojui pertraukti šnekėjo toliau. — Manau, mums reikėtų pasišnekėti. Atsitiko keli svarbūs dalykai — prisiminiau kelis naujus žodžius. Reikia tai aptarti.

— Turėtume, bet negalime. Nėra laiko. Reikia, kad tučtuojau išvyktum. Dėl visko jau susitarta.

— Dabar?

— Taip. Pasakiau jiems, kad išėjai į kaimą prisigerti. Šeimos tavęs ieškos. Visi sveiki broliai, pusbroliai ir žentai. Turės peilius, kablius, gal net ir kelis pistoletus. Kai tavęs neras miestelyje, grįš čia. Nenurims, iki suras tave.

— Dėl muštynių, kurias net ne aš pradėjau?

— Nes sužeidei tris vyrus, kurie visi kartu praras maždaug mėnesio uždarbį. Ir dar dėl kai ko, kas yra dar svarbiau.

— Ir kas gi tai?

— Įžeidimas. Pašalietis įrodė gebąs atsilaikyti ne prieš vieną, o prieš visus tris gerbiamus Por Nuaro žvejus.

— Gerbiamus?

— Fizine prasme. Lamošo įgula vadinama aršiausia visame uoste.

— Kažkokia nesąmonė.

— Tik ne jiems. Tai jų garbės reikalas... Dabar skubėk, susirink daiktus. Marselyje tavęs lauks laivas; kapitonas sutiko tave priimti kaip keleivį ir išlaipinti už pusės mylios į šiaurę nuo La Siotato.

Vyras be atminties sulaikė kvapą.

— Tada jau laikas, — tyliai tarė jis.

— Jau laikas, — atsakė Vošbumas. — Tikriausiai suprantu, apie ką mąstai. Jautiesi bejėgis, nematai jokios kelrodės žvaigždės. Anksčiau aš atlikau šį vaidmenį, bet su tavim vykti negaliu — negaliu to pakeisti. Bet tikėk manimi, kai sakau, jog nesi bejėgis. Tu tikrai rasi kelią.

— Į Ciurichą, — pridūrė pacientas.

— Taip, į Ciurichą, — sutiko gydytojas. — Štai. Į medžiagą tau suvyniojau kelis daiktus. Apsirišk aplink liemenį.

— Kas čia?

— Visi mano pinigai, gal du tūkstančiai frankų. Nedaug, bet padės pradėti kelionę. Nežinau, ar bus naudos, bet yra ir mano pasas. Mes maždaug to paties amžiaus, o jis aštuonerių metų senumo. Žmonės keičiasi. Niekam neleisk jo tyrinėti. Tai tik oficialus dokumentas.

— O ką tu darysi?

— Jei iš tavęs negausiu žinių, tai man jo niekada neprireiks.

— Tu geras žmogus.

— Manau, tu irgi geras. Bent jau toks, kokį aš tave pažįstu. Kita vertus, tavęs nepažinojau prieš tai, taigi ir negaliu laiduoti už tą, kurio nepažinojau. Trokštu, kad galėčiau, bet, deja, norai ne visada išsipildo.

Vyras atsirėmęs į turėklą stebėjo, kaip Por Nuaro šviesos dingsta nakties tamsoje. Lygiai taip jis nėrė į tamsą prieš penkis mėnesius, tą patį atkartojo ir šis mažas žvejų laivelis.

Dar kartą tamson nėrė ir jis pats.

3 SKYRIUS

Uolėtą Prancūzijos kranto liniją apšvietė blausūs mėnulio spinduliai. Žvejų laivas švelniai siūbavo santakoje tarp dviejų srovių. Kapitonas pirštu parodė į šoną.

— Tarp tų dviejų uolų yra mažas paplūdimys. Nieko ypatinga, bet turėtum jį pasiekti, jei plauksi dešiniau. Galim dar trisdešimt, gal keturiasdešimt pėdų padreifuoti. Užtruksim vieną, gal dvi minutes.

— Padedate daugiau nei tikėjausi. Ačiū už tai.

— Nereikia. Savo skolas visada sumoku.

— Ir aš viena jų?

— Tikrai taip. Prieš penkis mėnesius, po tos beprotiškos audros, Por Nuaro gydytojas susiuvo penkis mano įgulos narius. Tu — ne vienintelis jo pacientas.

— Po audros? Tu mane pažįsti?

— Išbalęs kaip kreida gulėjai ant operacinio stalo. Tavęs nepažįstu ir nenoriu pažinti. Tuomet neturėjau nei pinigų, nei laimikio. Gydytojas sakė, kad galėsiu atsilyginti geresnėmis aplinkybėmis. Tu esi mano atlygis.

— Man reikės dokumentų, — radęs galimą pagalbos šaltinį tarė pacientas. — Reikia pataisyti pasą.

— Kodėl kreipiesi į mane? — paklausė kapitonas. — Juk sakiau, kad perkelsiu krovinį į šiaurinę La Siotato dalį. Daugiau nieko nežadėjau.