Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Jei delsei, tai gali sumokėti už viskį.

— Mielai. Užsisakykit ko nors normalaus. Jei, žinoma, čia yra ko nors panašaus.

Liesas, išblyškęs vyras šyptelėjo. Atrodo, viskas bus gerai.

Taip ir buvo. Savaime suprantama, pasas, kurį turėjo ligonis, buvo vienas tų, kuriuos labai sunku taisyti, bet jei darai labai atsargiai, su gera įranga ir esi įgudęs, nebuvo nieko neįmanoma.

— Kiek?

— Tokie sugebėjimai ir įranga — nepigūs. Du tūkstančiai penki šimtai frankų.

— Kada galėčiau gauti?

— Atsargumas, sugebėjimai reikalauja laiko. Po trijų, gal keturių dienų. Jūs ir taip labai spaudžiat menininką, jis ant manęs rėks.

— Jei padarysit iki rytojaus, gausit dar tūkstantį frankų.

— Iki dešimtos ryto bus baigta, — greit tarė išblyškėlis. — Kaip nors iškęsiu.

— O iš kur tūkstantis? — pertraukė susiraukęs kapitonas. — Ką išsivežei iš Por Nuaro? Deimantus?

— Talentą, — pats nesuprasdamas, ką turi galvoje, atsakė ligonis.

— Reikės tavo nuotraukos, — tarė tarpininkas.

— Stabtelėjau ir padariau šitą, — ligonis iš marškinių kišenės ištraukė mažą kvadratinę nuotrauką. — Esu įsitikinęs, kad su visa ta brangia technika gali ją paryškinti.

— Geri drabužiai, — perduodamas nuotrauką išblyškėliui tarė kapitonas.

— Gerai pasiūti, — sutiko pacientas.

Buvo sutarta, kur rytą susitiks vyrai, sumokėta už gėrimus, iš po pastalės kapitonas gavo penkis šimtus frankų. Susitikimas baigėsi; pirkėjas išėjo iš kabinos ir žengė per sausakimšą, triukšmingą, cigarečių dūmų pilną barą durų link.

Tai atsitiko taip greitai, taip staiga, taip netikėtai, kad neliko laiko galvoti. Tik reaguoti.

Susidūrimas buvo staigus, ramus, bet akys, kurios į jį spoksojo, toli gražu nebuvo ramios. Atrodė, lyg jį išvydusios jos išsprogo, matėsi pirmieji isterijos požymiai.

— Ne! Dieve mano, ne! Negali būti... — Vyras apsisuko, ligonis šoko vytis ir stvėrė jį už peties.

— Palauk minutę!

Vyras vėl atsisuko, ranka atplėšė ligonio riešą nuo savo peties.

— Tu! Tu miręs! Juk negalėjai išgyventi!

— Išgyvenau. Ką tu žinai?

Veidas susiraukė, jame atsispindėjo įtūžis, akys prisimerkė, burna išsižiojo, įkvėpė, pageltę dantys priminė žvėries iltis. Staiga vyras išsitraukė peilį, mostelėjo ranką pirmyn, peilis — rankos tąsa — judėjo link to paties tikslo — ligonio pilvo.

— Žinau, kad tai pabaigsiu, — sušnabždėjo vyras.

Ligonis dešiniu dilbiu kaip švytuokle numušė visus daiktus šalin. Jis apsisuko ir iškėlęs kairę koją smogė į užpuoliko dubens kaulus.

— Che-sah. — Aidas ausyse buvo kurtinantis.

Vyras nusvirduliavo atgal pas tris girtuoklius, peilis nukrito žemėn. Ginklą kažkas pastebėjo, pasigirdo šūksniai, staiga pasirodę vyrai puolė tarp kovotojų.

— Dinkit iš čia!

— Santykius aiškinkitės kur nors kitur!

— Jūs, girti asilai, nenorim, kad čia pasirodytų policija! Pikti, šiurkštūs Marselio dialektai persmelkė normalius Le Bouc de Mer garsus. Ligonis buvo apsuptas ir galėjo stebėti, kaip vyras, ką tik bandęs jį nužudyti, susiėmęs už tarpkojo prasiskynė per minią kelią iki išėjimo. Sunkios durys atsidarė, ir vyras nėrė į Sarasino gatvės tamsą.

Kažkas, kas manė, jog jis miręs — kas troško jo mirties — sužinojo, kad jis išgyveno.

4 SKYRIUS

Ekonominės klasės Air France lėktuvas, skrendantis į Ciurichą, buvo perpildytas. Negana to, ir taip ankštą jo erdvę menkino didelė jį kratanti turbulencija. Ant motinos rankų verkė kūdikis; kiti vaikai šniurkščiojo bandydami semtis stiprybės iš padrąsinančių šypsenų savo tėvų, kurie taip pat nesijautė visiškai drąsiai. Dauguma likusių keleivių tylėjo, keli gėrė viskį — kur kas sparčiau nei įprastai. Dar keli apsimestinai drąsiai juokavo; šis jų elgesys ne tik nepaslėpė, o kaip tik pabrėžė jų jaučiamą baimę. Siaubingo skrydžio sąvoka skirtingiems žmonėms reiškė skirtingus dalykus, bet visi tokio skrydžio metu išgyveno vieną pagrindinę emociją — siaubą. Nesvarbu, kad ir kas tu būtum, trisdešimties tūkstančių pėdų aukštyje skrendančiame metaliniame vamzdyje vis tiek tapdavai pažeidžiamas. Užtektų vienos klaidos ir tu kartu su kitais keleiviais leistumeisi į ilgą kelionę žemyn, kol galiausiai tave sustabdytų žemės paviršius. Šį siaubo pojūtį taip pat sekė ir kiti ne mažiau svarbūs klausimai. Kokios mintys kiltų žmogui, apimtam tokios būsenos? Kaip jis reaguotų?

Ligonis bandė išsiaiškinti, jam tai buvo labai svarbu. Jis sėdėjo prie lango nukreipęs žvilgsnį į lėktuvo sparnus ir stebėjo, kaip platus metalinis paviršius, veikiamas stiprios vėjo jėgos, linksta ir vibruoja. Oro srovės kovojo viena su kita, vertė žmogaus pagamintą metalo paukštį pasiduoti, bandė įrodyti, kad mikroskopinis padaras negali tikėtis susilyginti su nenugalima gamtos jėga. Užtektų vienos uncijos spaudimo, viršijančio sparnų patvarumo ribas, ir šie lūžtų, žmonių gyvybes palaikantys įrenginiai dingtų vėjo sūkuriuose. Paskui būtų sprogimas, o po jo... Po jo žmonės patirtų stingdantį kritimą žemyn.

Ką jis darytų? Ką galvotų? Ar jaustų dar ką nors, išskyrus nevaldomą mirties baimę? Jis turėjo galvoti kaip tik apie tai, apie projekciją , kurią dar Por Nuarė taip akcentavo gydytojas Vošbumas. Pacientas prisiminė gydytojo žodžius.

Kai tik patirsi stresinę situaciją ir turėsi tam laiko, iš visų jėgų stenkis pažvelgti į ją iš šalies. Leisk mintims kaip galima lengviau pasiekti sąmonę. Gal mintyse pavyks rasti užuominų.

Žiūrėjo, kas vyksta už lango, sąmoningai stengėsi sužadinti savo pasąmonę, įsmeigė akis į už lango natūraliai vykstantį chaosą, stebėjo kiekvieną judesį, iš visų jėgų stengėsi priversti savo reakcijas ir jausmus prisiminti kokius nors žodžius ar vaizdus.

Jie iškilo lėtai. Prieš akis tvyrojo tamsa, girdėjosi kurtinantis, nenustojantis ir vis garsėjantis vėjo šniokštimas, nuo kurio, atrodė, tuoj plyš galva. Jo galva... Vėjai čaižė kairiąją galvos ir veido pusę, degino odą, vertė atsargiai kilstelėti kairį petį... Kairysis petys. Kairioji ranka. Ranka buvo pakelta, pirštinėmis apmauti pirštai laikėsi už tiesios metalinės briaunos, dešiniąja buvo įsikibęs... į diržą. Jis kažko laukdamas laikėsi už diržo. Signalas... Žybsinti šviesa ar patapšnojimas per petį, o gal abu kartu. Signalas. Pagaliau jis duotas. Jis nėrė žemyn. Į tamsą, į tuštumą. Jo kūnas vartėsi, sukinėjosi, blaškėsi naktiniame danguje. Jis... iššoko parašiutu!

— Etes-vous malade? 10

Transas baigėsi, nervingas keleivis, sėdintis šalia, palietė kairiąją jo ranką, kuri buvo pakelta, pirštai tvirtai išskėsti lyg priešinantis. Dešinioji ranka buvo prispausta prie švarko, pirštai tvirtai gniaužė atlapą. Kakta riedėjo prakaitas. Vaizdas prieš akis išniro staigiai ir beprotiškai, bet ilgai netruko.

— Pardon, — nuleisdamas ranką tarė jis. — Un reve 11, — pridūrė.

Oras pagaliau pasitaisė, lėktuvas nurimo. Pavargusios palydovės šypsena pagaliau tapo nuoširdi, vėl buvo teikiamos visos paslaugos, susigėdę keleiviai žvalgėsi vieni į kitus.

Ligonis apsižvalgė aplink, bet nieko nematė. Galėjo galvoti tik apie vaizdus ir garsus, tokius ryškius jo mintyse. Savo noru iššoko iš lėktuvo... Naktį... Signalai, metalas ir diržai, būtini šuoliui. Jis iššoko parašiutu. Kur? Kodėl?