Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Jis popieriaus lapą įdėjo į skylę metalinėje dėžėje dešinėje stalo pusėje ir paspaudė mygtuką. Blykstelėjo ryški šviesa.

— Tas aparatas nusiunčia parašus skaitytuvui, — tęsė bankininkas, — kuris, savaime suprantama, užprogramuotas. Tiesą sakant, visa ši procedūra kiek kvailoka. Joks apsimetėlis, sužinojęs apie mūsų saugos priemones, nesutiktų dar keliskart pasirašyti.

— Kodėl ne? Jei jau nuėjo taip toli, kodėl negalėtų pabandyti?

— Į šį kabinetą yra tik vienas įėjimas, ir, savaime suprantama, tik vienas išėjimas. Esu tikras, kad girdėjote, kaip užsitrenkė laukiamojo durys.

— Taip pat mačiau daviklius stikle, — pridūrė ligonis.

— Tada ir pats suprantate. Atpažintas apsimetėlis pakliūtų į spąstus.

— O jei turėtų ginklą?

— Jūs neturite.

— Niekas manęs neapieškojo.

— Liftas apieškojo. Iš keturių pusių. Jei būtumėte buvęs ginkluotas, aparatas būtų sustabdęs liftą tarp pirmo ir antro aukšto.

— Jūs labai atsargūs.

— Stengiamės pasitarnauti. — Suskambo telefonas. Apfelis atsiliepė. — Taip? Įeikite. — Bankininkas pažvelgė į savo klientą. — Jūsų sąskaitos dėžė jau čia.

— Greit apsisukote.

— Herr Kionigas pasirašė leidimą prieš kelias minutes, tik laukė skaitytuvo patvirtinimo. — Apfelis atidarė stalčių ir išsitraukė ant žiedo suvertus raktus. — Tikriausiai jis nusivylęs. Buvo įsitikinęs, kad kažkas ne taip.

Atsidarė plieninės durys ir įėjo juoda metaline dėže nešinas administratorius. Jis padėjo dėžę ant stalo prie padėklo su Perrier buteliu ir dviem stiklinėmis.

— Mėgaujatės viešnage Ciuriche? — bandydamas nutraukti nepatogią tylą tarė bankininkas.

— Labai. Pro viešbučio langą matau ežerą. Gražus vaizdas, ramu, tylu.

— Puiku, — pildamas klientui Perrier tarė Apfelis. Herr Kionigas išėjo, durys užsidarė ir bankininkas grįžo prie verslo reikalų.

— Jūsų saugykla, pone, — išrinkdamas raktą tarė jis. — Gal galėčiau atrakinti dėžę? O gal norėtumėte tą padaryti pats?

— Pirmyn. Atidarykite.

Bankininkas pažvelgė į viršų.

— Sakiau atrakinti, ne atidaryti. Aš tokios privilegijos neturiu, o jei ir turėčiau, nenorėčiau tokios atsakomybės.

— Kodėl ne?

— Jei būtų nurodyta jūsų asmenybė, aš neturėčiau jos žinoti.

— O jei man reikėtų pervesti pinigus, nusiųsti juos kam nors kitam?

— Tai galima padaryti jūsų skaičių parašu ant išėmimo formos.

— Arba nusiųsti į kitą banką — pavyzdžiui, už Šveicarijos ribų? Galėtumėte tai padaryti?

— Tam reikėtų vardo. Šiomis aplinkybėmis jūsų asmenybė būtų mano privilegija ir atsakomybė.

— Atidarykite.

Pareigūnas taip ir padarė. Gydytojo Vošbumo pacientas sulaikė kvapą, pilvo gilumoje jautė besiformuojantį skvarbų skausmą. Apfelis išėmė sąvaržėle susegtą pluoštelį ataskaitų. Bankininko akys nuslydo į dešiniąją lapų pusę, veido išraiška, nors ir nežymiai, bet visgi kiek pasikeitė. Jo apatinė lūpa truputį įsitempė, kampučiai susiraukšlėjo. Jis pasilenkė į priekį ir padavė lapus savininkui...

Po Gemeinschaft pavadinimu buvo anglų, neabejotinai gimtąja kliento kalba, parašyti žodžiai:

Sąskaita: 0-7-17-12-0-14-26-0

Vardas: Leidžiama žinoti tik savininkui ir Teisinių instrukcijų skyriaus darbuotojams.

Priėjimas: Užantspauduotas atskirai.

Dabartinis sąskaitos balansas: 11 850 000 frankų.

Ligonis, spoksodamas į skaičių, lėtai iškvėpė. Kad ir kam manė esąs pasiruošęs, niekas jo negalėjo paruošti tam, ką pamatė. Tai jį gąsdino taip pat, kaip ir visa, ką jis patyrė per pastaruosius penkis mėnesius. Per daug smulkiai neskaičiuojant, jis turėjo maždaug keturis milijonus Amerikos dolerių.

Keturi milijonai dolerių!

Kaip? Kodėl?

Bandydamas suvaldyti bepradedančias drebėti rankas, jis pervertė ankstesnių apsilankymų ataskaitas. Jų buvo daug, pinigų sumos nuostabios, ne mažesnės nei 300 000 frankų, indėliai buvo kas penkias aštuonias savaites, pirmasis atliktas prieš dvidešimt tris mėnesius. Jis akimis rado pirmąjį, apatinį įrašą. Tai buvo pervedimas iš Singapūro. Pinigų suma buvo pati didžiausia visoje ataskaitoje. Du milijonai septyni šimtai tūkstančių Malaizijos dolerių, pavertus į prancūzų valiutą — 5 175 000 frankų.

Po ataskaita jis pajautė kur kas mažesnio už lapus atskiro voko kontūrus. Pakėlė lapus; ant voko juodais kraštais buvo išspausdinti žodžiai:

Asmenybė: Prieinama savininkui.

Teisiniai: Priėjimas — Registruotas pareigūnas,

Apribojimai: Treadstone 71, Korporacija.

Pasiuntinys pristatys rašytinius savininko nurodymus.

Būtina patvirtinti.

— Norėčiau šitą pažiūrėti, — tarė klientas.

— Tai jūsų nuosavybė, — atsakė Apfelis. — Galiu patikinti, kad viskas liko nepaliesta.

Ligonis paėmė voką ir jį apvertė. Kitoje pusėje voko užklijavimą saugojo Gemeinschaft antspaudas. Vokas buvo nepaliestas. Ligonis jį atplėšė, ištraukė kortelę ir perskaitė:

Savininkas: Džeisonas Čarlzas Bornas

Adresas: Nenurodytas

Pilietybė: JAV

Džeisonas Čarlzas Bornas.

Džeisonas.

Dž. reiškė Džeisoną. Jo vardas buvo Džeisonas. Bornas jam nereiškė ničnieko, Dž. Bornas taip pat įspūdžio nedarė, bet Džeisono ir Borno kombinacija jau kažką reiškė. Skambėjo kaip realūs vardas ir pavardė; be to, atrodė tikrai tinkami . Žinoma, jis yra Džeisonas Čarlzas Bornas, amerikietis. Ir visgi jis pajuto krūtinėje šėlstančią širdį, kurtinantį spengimą ausyse, vis ryškesnį skausmą pilve. Kas čia buvo? Kodėl jis jautėsi lyg vėl nertų į tamsą , į tamsiuosius vandenis?

— Kas nors ne taip? — paklausė Valteris Apfelis.

Ar kas nors ne taip, Herr Bornai?

— Ne, viskas gerai. Mano vardas Bornas. Džeisonas Bornas.

Ar jis šaukė? Šnabždėjo? Negalėjo pasakyti...

— Jaučiuosi pagerbtas žinodamas jūsų vardą, pone Bornai. Jūsų asmenybė liks konfidenciali. Turite Gemeinschaft banko tarnautojo žodį.

— Ačiū. Manau, teks pervesti labai didelę šių pinigų dalį ir man reikės jūsų pagalbos.

— Vėlgi jaučiuosi pagerbtas galėdamas jums padėti. Jei tik galėsiu padėti arba patarti, mielai tą padarysiu.

Bornas ištiesė ranką link savo Perrier.

Plieninės Apfelio biuro durys užsivers jam už nugaros. Po kelių sekundžių jis išeis pro kamerą primenančio laukiamojo duris per vestibiulį ir įžengs į liftą. Nespėjus prabėgti kelioms minutėms jis bus Banhofštrasėje, turės vardą, daug pinigų ir nieko daugiau, gal tik bus išsigandęs ir sutrikęs.

Jam pavyko. Gydytojas Džefris Vošbumas už išgelbėtą gyvybę gaus daug daugiau nei ji verta. Į Marselio banką, naudojantis koduota sąskaita, kurios dalis pasieks vienintelį Por Nuaro salos gydytoją taip ir nepaminėjus Vošbumo vardo, buvo pervesta trys milijonai Šveicarijos frankų. Vošbumui reikės nueiti į banką, pasakyti kodus ir pinigai bus jo. Bornas, įsivaizduodamas Vošbumo miną, kai šis gaus pinigus, negalėjo sulaikyti šypsenos. Ekscentriškasis alkoholikas, dirbantis gydytoju, pašėltų iš džiaugsmo gavęs dešimt ar penkiolika tūkstančių svarų, o dabar turės daugiau nei milijoną dolerių. Tie pinigai garantuos arba išlipimą iš duobės, arba sumokės už kapą. Pinigai buvo gydytojo, todėl jis ir turėjo spręsti, kam juos panaudoti.

Antrasis — keturių milijonų frankų — pervedimas buvo atliktas į banką, esantį Madlenos gatvėje Paryžiuje, į sąskaitą Džeisono Č. Borno vardu. Procesą pagreitino Gemeinschaft dukart per savaitę siunčiamų dokumentų rinkinys kartu su trimis parašo kopijomis. Herr Kionigas patikino, kad popieriai pasieks Paryžių per tris dienas.