Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Ligonis priėjo prie spintelės, ant kurios gulėjo Louis Vuitton piniginė ir Seiko chronografas. Jis įsikišo piniginę į kišenę, ant riešo užsisegė laikrodį ir žvelgdamas į veidrodį tyliai prabilo:

— Tu esi Dž. Bornas, Jungtinių Valstijų pilietis, Niujorko gyventojas. Visiškai tikėtina, jog skaičiai 0-7-17-12-0-14-26-0 yra patys svarbiausi tavo gyvenime.

Saulė skverbėsi per elegantiškosios Banhofstrasės medžius, atsispindėjo nuo parduotuvių vitrinų, nuo didelių bankų pastatų ant žemės krito šešėliai. Tai buvo gatvė, kurioje glaudžiai siejosi solidumas ir pinigai, saugumas ir arogancija, valios tvirtumas bei maža kruopelytė tuštybės, o daktaro Vošbumo pacientas ne kartą buvo vaikščiojęs šios gatvės šaligatviais.

Jis įžengė į Biurklio aikštę prieš Ciuricho ežerą, kuri garsi prie vandens išrikiuotais dokais, į kuriuos rėmėsi sodai, vasarą puošiantys vietovę gėlėmis. Sutelkęs vaizduotę ligonis galėjo juos matyti prieš savo akis, bet į galvą neatklydo jokios išganingos mintys, jokie prisiminimai.

Instinktyviai nujausdamas, kad Gemeinschaft bankas buvo netoliese stūksančiame pageltusiame baltame pastate, pasuko atgal į Banhofstrasę. Jis buvo kitoje gatvės pusėje, kuria jau buvo praėjęs — tą pastatą praėjo specialiai. Jis žengė link masyvių stiklinių durų ir stumtelėjo jas per patį vidurį. Dešiniosios durys lengvai atsidarė. Įžengęs vidun atsidūrė ant rudų marmurinių grindų — kažkada jau ant jų stovėjo. Deja, vaizdas nebuvo toks ryškus kaip kiti. Širdies gilumoje jautė, kad Gemeinschaft reikėtų vengti.

Gaila, kad dabar tokia galimybė nebuvo svarstoma.

— Puis-je vous aider, monsieur? 14 — klausimą uždavęs vyras vilkėjo smokingą, savo padėtį pabrėžiančią raudoną kilpelę. Pavartotą prancūzų kalbą lengvai paaiškino kliento drabužiai — netgi patarnaujantys Ciuricho gnomai buvo labai pastabūs.

— Turiu aptarti tam tikrus konfidencialius ir asmeninius reikalus, — šiek tiek sukrėstas taip lengvai išsprūdusių žodžių angliškai tarė Dž. Bornas. Priežastys, dėl kurių jis pasirinko anglų kalbą, buvo dvi: norėjo pamatyti gnomo veido išraišką, kai šis supras padaręs klaidą, ir norėjo pašalinti priežastį, kad per artimiausią valandą dėl kalbos barjero nekiltų nesusipratimų.

— Pardon, pone, — pakėlęs antakius ir apžiūrinėdamas kliento paltą tarė vyras. — Liftas kairėje, pirmas aukštas. Administratorius jums padės.

Minėtasis administratorius buvo vidutinio ūgio vyras trumpais plaukais, vėžlio kiauto akiniais, smalsiomis akimis ir akmenine veido išraiška.

— Ar jūs šiuo metu turite tam tikrų konfidencialių ir asmeninių reikalų, pone? — paklausė jis kartodamas anksčiau kliento ištartus žodžius.

— Turiu.

— Prašyčiau pasirašyti, — administratorius ištiesė specialaus Gemeinschaft rašomojo popieriaus lapą su dviem linijomis viduryje.

Klientas suprato. Nereikėjo jokio vardo. Ranka parašyti skaičiai atstoja vardą... Jie veikia kaip sąskaitos savininko parašas. Įprasta procedūra. Vošbumas.

Kad skaičiai būtų kuo natūralesni, pacientas atpalaidavo ranką ir juos užrašė. Jis padavė lapą administratoriui, o šis įdėmiai peržiūrėjo skaičius ir ranka pamojo į siaurų durų nepermatomu stiklu eilę.

— Jei palauktumėte ketvirtajame kambaryje, jus greit aptarnautų.

— Ketvirtajame kambaryje?

— Ketvirtos durys iš kairės. Atsirakins automatiškai.

— Ar tai būtina?

Nustebęs administratorius pažvelgė į jį.

— Mes tiesiog laikomės jūsų pageidavimo, pone, — su nuostabos gaidele balse mandagiai tarė jis. — Tai trijų nulių sąskaita. Gemeinschaft įprasta, kad tokių sąskaitų savininkai paskambina iš anksto, jog galėtume jiems atidaryti atskirą įėjimą.

— Žinau tai, — nerūpestingai (nors taip visai nesijautė) pamelavo ligonis. — Tiesiog labai skubu.

— Perduosiu tai ekspertams, pone.

— Ekspertams? — Ponas Dž. Bornas, gyvenantis Niujorke, JAV, negalėjo susilaikyti. Tas žodis jo mintyse privertė suskambėti pavojaus varpus.

— Parašų ekspertams, pone. — Vyras pasitaisė akinius, tuo judesiu mėgindamas paslėpti žingsnį atgal, kitą ranką laikė keliais coliais nuo valdymo pulto.

— Norėčiau pasiūlyti palaukti ketvirtajame kambaryje, pone. — Pasiūlymas iš tikrųjų buvo ne prašymas, o įsakymas.

— Kodėl gi ne? Tik liepkit jiems paskubėti, gerai? — Ligonis žengė link ketvirtųjų durų, jas atidarę ir įžengė vidun. Durys automatiškai užsidarė, galėjai išgirsti spynos klingtelėjimą. Dž. Bornas pažvelgė į nepermatomą stiklą, kuris, be abejo, buvo pilnas daviklių — jei stiklas bus pažeistas, suskambės signalizacija. Laukdamas, kol jį pakvies, sėdėjo kameroje.

Kita kambario dalis buvo apstatyta stilingais baldais: šalia mažos sofutės stovėjo du senoviniai staleliai, prieš juos — du odiniai krėslai. Tolimiausioje sienoje ryškiai išsiskyrė plieninės durys. Ant stalelių gulėjo naujausių žurnalų ir laikraščių trimis kalbomis šūsnis. Ligonis atsisėdo ir pasiėmė Paryžiaus Herald-Tribune numerį. Jis perskaitė išspausdintus žodžius, bet nesuvokė, ką skaito. Jį tuoj pakvies, visa proto galia buvo skirta mąstymui. Mąstymui neturint atminties, remiantis tik instinktu.

Plieninės durys pagaliau atsidarė. Už jų stovėjo aukštas lieknas vyras erelį primenančiais veido bruožais ir tobulai sušukuotais žilais plaukais. Aristokratiškų bruožų veide atsispindėjo pasiryžimas tarnauti visiems, kurie jam galėjo prilygti ir kuriems reikėjo jo pagalbos. Jis ištiesė ranką ir taisyklinga, malonia ausiai anglų kalba tarė:

— Labai malonu su jumis susipažinti. Atleiskite, kad reikėjo tiek laukti, tiesą sakant, buvo gana komiška situacija.

— Kodėl?

— Turiu pripažinti, kad jūs nemenkai išgąsdinote poną Kionigą. Trijų nulių sąskaitų savininkai nepranešę atvyksta labai retai. Jis įpratęs prie rutinos, netikėtumai sugadina visą dieną. Kita vertus, manoji nuo siurprizų prašviesėja. Mano vardas Valteris Apfelis. Prašau užeiti.

Banko tarnautojas paleido ligonio ranką ir mostelėjo link plieninių durų. Kambarys priminė V formos kameros priestatą. Tamsi apdaila, sunkūs, bet patogūs baldai ir platus stalas, stovintis prieš labai platų langą, pro kurį galėjai matyti Banhofstrasę...

— Gaila, kad jį nuliūdinau, — tarė Dž. Bornas. — Bet turiu labai mažai laiko.

— Taip, jis tą minėjo. — Apfelis apėjo stalą ir linktelėjo priekyje stovinčio odinio krėslo link. — Prisėskite. Liko vienas ar du formalumai, o paskui galėsime aptarti reikalus. — Abu vyrai atsisėdo. Vos tai padaręs tarnautojas paėmė baltą segtuvą ir pasilenkęs virš stalo padavė jį klientui. Jame buvo dar vienas specialus Gemeinschaft popierius, bet vietoje dviejų linijų buvo dešimt. — Prašau pasirašyti. Užteks penkių kartų.

— Nesuprantu. Juk ką tik pasirašiau.

— Ir labai sėkmingai. Ekspertai viską patvirtino.

— Tai kam dar kartą?

— Parašas gali būti išmokstamas taip gerai, kad vienas egzempliorius atitiks visus reikalavimus. Tačiau jei jis neautentiškas, visi kiti bandymai turės trūkumų. Grafologinis skaitytuvas juos iš karto aptiks, bet jums tai neaktualu. — Apfelis, ant stalo dėdamas parkerį, nusišypsojo. — Tiesą sakant, nesuprantu, kam to reikia, bet Kionigas reikalauja.

— Jis atsargus žmogus, — paimdamas parkerį ir pradėdamas rašyti tarė ligonis. Nespėjus baigti ketvirtosios eilutės, bankininkas jį sustabdė.

— Tiek užteks. Visa kita tik laiko švaistymas, — Apfelis ištiesė ranką pasiimti segtuvą. — Ekspertai teigė, kad dėl jūsų parašo autentiškumo nėra jokių abejonių. Įteikus šį popierių, jums pristatys sąskaitą.