Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Baik save teisti!

Jei ne dėl kokio kito tikslo, tai bent tam, kad nukreiptų mintis nuo patirtos beprotybės, jis įkišo ranką į kišenę prie krūtinės ir išsitraukė pataisytą pasą. Kaip ir buvo galima tikėtis, Vošburno pavardė liko, nes ji buvo pakankamai dažna, pats savininkas neturėjo problemų su teisėsauga, be to, net neketino pranešti apie dingusį dokumentą. Džejris R. visgi buvo pakeistas į Džordžą P. Raidė buvo pataisyta be priekaištų. Profesionaliai atrodė ir nauja nuotrauka — nebepriminė pigaus popierėlio iš momentinių nuotraukų kabinos.

Identifikacijos numeriai, savaime suprantama, buvo pakeisti garantuojant, kad nekils problemų tikrinant pasą migracijos punkto kompiuteriu. Bent jau iki tol, kol pirkėjas pateiks dokumentą pirmajai apžiūrai. Paskui viskas priklausys nuo pirkėjo. Už šią garantiją buvo mokama tiek pat, kiek ir už patį darbą koreguojant dokumentą, nes norint atlikti užduotį reikėjo ryšių su Interpolu ir migracijos tarnybomis. Todėl muitinės tarnautojai, kompiuterių specialistai ir klerkai visoje Europoje gavo reguliarų atlygį už gyvybiškai svarbią informaciją, nes jie labai retai klydo. Jei taip atsitikdavo, atsirasdavo galimybė atsisveikinti su akimi ar ranka. Tokie jau tie dokumentų padirbėjai.

Džordžas P Vošburnas. Vardas jam nelabai patiko. Nepakeisto dokumento savininkas jį per gerai išmokė projekcijos ir asociacijų meno. Džordžas P. tik per žingsnį skyrėsi nuo Džefrio R. , kurį palengva žudė priklausomybė, turėjusi vieną priežastį — bėgimą nuo savęs. O ligonis troško kaip tik to. Jis norėjo apie save žinoti daugiau nei žinojo dabar.

O gal nenorėjo?

Nesvarbu. Atsakymas laukė Ciuriche. Ciuriche buvo...

— Mesdames et messieurs. Nous commencons notre descente vers Vaeroport de Zurich. 12

Jis žinojo viešbučio pavadinimą. Carillon du Lac. Net negalvodamas liepė taksi vairuotojui vežti ten. Gal kur nors perskaitė? Gal pavadinimas buvo viename tų „Sveiki atvykę į Ciurichą“ kelionės gidų, kurių buvo pilna lėktuvų atlošų nugarėlėse?

Ne. Jis jau buvo lankęsis tame viešbutyje, sunkus, tamsus nupoliruotas medis jam atrodė keistai pažįstamas. Ir didžiuliai stikliniai langai, atsukti į Ciuricho ežero pusę. Prie marmuru dengtos spintelės, kur jis dabar stypsojo, jis yra buvęs ir anksčiau , bet tai buvo labai seniai.

Netrukus visa tai patvirtino klerko ištarti žodžiai. Jie lyg sprogimas vos neišmušė vyro iš vėžių.

— Malonu vėl jus matyti, pone. Nuo paskutinio jūsų apsilankymo praėjo gana daug laiko.

Tikrai? Kiek? Kodėl nevadini manęs vardu? Dėl Dievo meilės! Netgi tavęs nepažįstu! Nepažįstu ir savęs! Padėk! Maldauju, padėk!

— Tikriausiai, — pratarė jis. — Gal galėtumėte man padaryti mažytę paslaugą? Pasitempiau riešą, man sunku rašyti. Gal galėtumėte užpildyti registracijos blanką, o aš sukaupęs visas jėgas pasistengsiu pasirašyti? — Ligonis sulaikė kvapą. O ką, jei mandagus vyras paprašys pakartoti savo vardą ar patikslinti, kaip jį reikia rašyti?

— Žinoma. — Klerkas apsisuko ir pradėjo rašyti. — Gal norėtumėte parodyti ranką viešbučio gydytojui?

— Gal vėliau. Ne dabar.

Klerkas rašė toliau. Baigęs pakėlė kortelę ir atsuko ją klientui.

Ponas Dž. Bornas. Niujorkas, NY, JAV.

Apžavėtas raidžių, įdėmiai spoksojo į užrašą. Jis turėjo vardą, bent jau jo dalį. Taip pat sužinojo, iš kur yra kilęs.

Dž. Bornas. Džonas ? Džeimsas ? Džozefas? Ką reiškė Dž.?

— Ar kas nors ne taip, Herr Bornai? — paklausė klerkas.

— Ne taip? Ne, viskas puiku.

Prisiminęs, kad reikia vaidinti, jog skauda ranką, paėmė rašiklį. Ar iš jo buvo tikimasi vardo? Ne, jis nusprendė pasirašyti taip pat, kaip parašė klerkas.

Dž. Bornas.

Jis vardą parašė taip laisvai ir natūraliai, kaip tik sugebėjo, leido protui laisvai veikti, laukė bet kokių minčių ar vaizdų, kuriuos galėjo sukelti ši akimirka. Nieko neatsitiko, jis tiesiog rašė nepažįstamą vardą. Nieko nejautė.

— Jau buvau susirūpinęs, mein Herr, — tarė klerkas. — Maniau, kad suklydau. Praėjusi savaitė buvo labai užimta, ši diena dar sunkesnė. Bet nepaisant to, buvau gana tikras.

O kas, jei jis neteisus? Gal padarė klaidą? Ponas Dž. Bornas iš Niujorko, NY, JAV. Net negalėjo apie tokią galimybę pagalvoti. — Net nedrįsčiau suabejoti jūsų atmintimi... Herr Štroseli, — pažvelgdamas į darbuotojo kortelę tarė ligonis. Vyras už stalo buvo Carillon du Lac asistentas Leiteris.

— Jūs labai malonus. — Vadybininko padėjėjas pasilenkė į priekį. — Tikriausiai norėsite, kad sąlygos būtų tokios kaip ir per ankstesnius apsilankymus?

— Gal kas nors pasikeitė? — paklausė Dž. Bornas. — Kaip anksčiau buvo susitarta?

— Jei jums kas nors paskambins arba teirausis apie jus, mes turime pasakyti, kad jūsų nėra viešbutyje, o jums apie tai tuoj pat pranešti. Vienintelė išimtis — jūsų bendrovė Niujorke. Jei teisingai atsimenu, korporacija Treadstone 71.

Dar vienas pavadinimas! Pavadinimas, kurį galima atsekti paskambinus į užsienį. Mažos galvosūkio dalys po truputį stojo į savo vietas. Vėl grįžo beprotiškas džiaugsmas.

— Tiks. Nepamiršiu jūsų pagalbos.

— Čia Ciurichas, — gūžtelėjęs pečiais atsakė mandagusis darbuotojas. — Jūs visada buvote ypač dosnus, Herr Bornai. Vonvarts! Schnell! 13

Eidamas paskui pasiuntinuką į liftą jis viską pamažu pradėjo suvokti. Jis turėjo vardą, suprato, kodėl jį taip greit atsiminė Carillon du Lac vadybininko padėjėjas. Žinojo, kur jo gimtinė, turi ar bent turėjo firmą, kurioje dirbo. Ir kai tik jis atvykdavo į Ciurichą, buvo imamasi tam tikrų priemonių, skirtų apsaugoti jį nuo netikėtų arba nepageidaujamų svečių. Štai šito jis nesuprato. Tu arba apsisaugai kiek galėdamas geriau, arba nesisaugai iš viso. Kokia nauda iš apsaugos patikrinimo, kurį taip lengva apeiti? Toks apsaugos procesas atrodė bevertis, lyg sukurtas slėpynes žaidžiančio mažamečio vaiko. Kur aš? Pabandyk mane rasti. Netgi garsiai duosiu tau užuominą.

Tai buvo neprofesionalu ir visiškai prieštaravo tam, ką jis išsiaiškino apie save per pastarąsias keturiasdešimt aštuonias valandas. Jis buvo profesionalas. Nežinojo, kokios srities, bet pats faktas buvo nenuginčijamas.

Niujorko telefono operatorės balsas nepaliaujamai trūkinėjo. Bet nepaisant to jos atsakymas buvo nervinamai aiškus. Ir galutinis.

— Pone, mes neturime duomenų apie tokią kompaniją. Patikrinau naujas duomenų bazes, privačius telefonus ir neradau jokios Treadstone korporacijos. Nebuvo ir Treadstone su šį žodį sekančiais skaičiais.

— Galbūt skaičių neužrašė siekdami sutrumpinti pavadinimą...

— Nėra jokios kompanijos tokiu pavadinimu. Kartoju, jei turite vardą, pavardę arba kompanijos veiklos rūšį, tada galbūt dar sugebėčiau jums padėti.

— Neturiu. Tik pavadinimą Treadstone 71, Niujorkas.

— Tai keistas pavadinimas, pone. Esu įsitikinusi, kad jei ši kompanija būtų sąraše, man be vargo pavyktų ją rasti. Man labai gaila.

— Ačiū už vargą, — prieš padėdamas ragelį tarė Dž. Bornas. Neliko tikslo klausinėti toliau, nes pavadinimas akivaizdžiai buvo kodas, žodžiai, kuriuos lankytojas turėjo ištarti norėdamas pasiekti viešbučio svečią, su kuriuo susisiekti įprastinėmis priemonėmis nebuvo lengva. Žodžius galėjai vartoti bet kur, nesvarbu, kad ir kur paskambintum, taigi nurodytas Niujorko miestas galėjo būti visiškai bereikšmis. Sprendžiant iš už penkių tūkstančių kilometrų dirbančios telefono operatorės žodžių, kaip tik taip ir buvo...