Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Jūsų telefono nesiklausys.

— Ačiū. Palaikysiu ryšį su jumis.

— Ne, tai aš palaikysiu ryšį. — Andreasas davė ženklą vairuotojui važiuoti. — Galima dėl to lažintis.

Trevis žiūrėjo, kaip limuzinas važiavo vingiuotu keliuku. Namo antrame aukšte degė šviesos. Keisės kambaryje? Ne jo reikalas. Jis nusigręžė. Atidarė namelio duris. Kol jis laikysis atokiau nuo Keisės ir teiks Andreasui sensacingos informacijos kąsnelius, jam leidžiama čia saugiai gyventi. O tai jam ir buvo svarbiausia.

Sargo namelyje buvo gyvenamasis kambarys, virtuvė, miegamasis. Viskas patogiai apstatyta. Pirmąsias trisdešimt minučių jis praleido ieškodamas „blakių“ ir rado penkias. Buvo sudėtingesnių žvalgybos priemonių, bet jos reikalavo viso sunkvežimio įrangos. Jis abejojo, ar Slaptosios tarnybos agentai išbandys jas, sužinoję, kad „blakės“ sugadintos. Visas žvalgybos įdomumas tame, kad subjektas nežinotų esąs sekamas.

Jis dar patikrino knygas ant lentynų abipus židinio ir rado dar dvi „blakes“. Jis nusišypsojo pamatęs, kad viena jų buvo užkišta už daktarės Džesikos Raili knygos „į šviesą“. Ne itin gudru. Knyga, kurią parašė Džiumperio savininkė, iš karto patraukia dėmesį.

Jis atsisėdo ant kėdės, išsiėmė savo skaitmeninį telefoną ir paskambino van der Bekui.

— Aš įsikūriau. Ar viskas parengta?

— Viskas savo vietose.

— Tai pradėk derybas.

— Tu saugus?

— Nebūk kaip perekšlė višta, Janai. Tai tau tenka turėti reikalų su blogiukais. O aš apsuptas Amerikos šauniausiųjų.

— Ir manai, kad nuo to jausiuosi geriau?

— Aš saugus, Janai.

— Žiūrėk, kad taip būtų ir toliau.

— Paskambinsiu rytoj. — Jis baigė pokalbį ir atsilošė. Viskas sutvarkyta. Jis padarė, ko geriau nepadarysi. Ar to bus gana?

Pagaliau Janas veda derybas Amsterdame. Žmones, kuriais pasitikėjo, jis galėjo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip seniai tai buvo, kai jis viską priimdavo už tiesą? Ne tada, kai buvo Keisės metų. Tada dar nepažinojo cinizmo ir godulio, apakinančio žmogų. Tais laikais, kai Janas ir tėvas vežėsi jį į savo kelionę Alžyran, gyvenimas buvo kupinas žavesio.

Jis priėjo prie lango ir pažvelgė į apšviestą didžiojo namo langą. Jis probėgšmais prisiminė, koks buvo Keisės veidas tą naktį Veisare. Ji daugiau nieko nepriims už tikrą tiesą. Iš jos atimta vaikystė.

Tai nėjo reikalas. Ja rūpinosi specialistai. Gydytoja Raili. Vien jį kamavęs graužiantis jausmas, kad paliko kažką neužbaigto, nebuvo priežastis kelti pavojų jo pozicijai čia.

Jis nusigręžė nuo lango. Reikėtų palįsti po dušu, paskui rasti balto sauso vyno.

Jis sustojo miegamojo tarpdury, grįžo iki knygų lentynos ir išsirinko Džesikos Raili knygą „Į šviesą“ Tai nieko nereiškė. Jis dažnai skaitydavo, kad užmigtų. Be to, didelę dalį savo pragyvenimui jis uždirbo iš informacijos, o ir niekam nekenkia žinoti viską apie savo situaciją.

4

— Ar suprantate? — paklausė Andreasas.

— Aiškiau pasakyti nebuvo galima, — atsakė Džesika išlydėdama jį. — Jokio kontakto su džentelmenu iš sargo namelio.

— Nemanau, kad jums reikėtų laikyti jį džentelmenu.

— Pasak jūsų, jis išgelbėjo Keisės gyvybę. Į šią aplinkybę negalima nekreipti dėmesio.

— Nereiškia, kad tas vienas poelgis yra pastovus per visą gyvenimą.

— Aš visą laiką susiduriu su nepastovumu. Iš to užsidirbu pinigų.

— Na, būtent su šiuo nepastovumu jums nėra reikalo susidurti. — Andreasas leidosi lauko laiptais. — Ignoruokite Trevį. Jis čia bus neilgai. Jūs labai užsiėmusi. — Jis atsigręžė į Keisės langą. — Šiąnakt jokių košmarų. Tai gerai. Tiesa?

— Gerai. Jie alina ją.

Keisės košmarai darėsi vis sunkesni. O po jų ji dar labiau užsisklęsdavo. Bet Džesika neketino apie tai užsiminti tėvui. Nereikėjo jo nuvilti.

— Ar rytoj vakare būsite čia?

Jis papurtė galvą.

— Turiu vykti į Japoniją dėl prekybos. Manęs nebus beveik dvi savaites, bet kasdien skambins mano žmona, norėdama sužinoti apie Keisės būklę. Kaip susisiekti su manimi, jūs žinote.

Džesika žiūrėjo į lėtai nuvažiuojantį automobilį, paskui nukreipė žvilgsnį į sargo namelį. Miegamajame degė šviesa. Matyt, nepastovusis ponas Trevis vis dar nemiegojo.

Jo atvykimas — įdomus įvykis. Įdomus ir galbūt... žadantis. Gal ji galės pasinaudoti Maiklu Treviu.

Dievas mato, ji panaudotų bet kurį ir bet ką, kad tik Keisė nenirtų vis giliau ir giliau į tamsą.

— Aš čia! — Melisa žengė per du laiptelius trokšdama kuo greičiau stipriai apkabinti Džesiką. — Ištieskit raudoną kilimą! Pastatykit orkestrą!

— Panašu į eilutes iš „Sveika, Doli!“ O tu ne Barbara Straizend. — Ji irgi stipriai apkabino seserį. — Vis tiek džiaugiuosi matydama tave. Kaip kelionė?

— Gerai, kol atvažiavau prie vartų. — Ji žengė žingsnį atgal ir pažvelgė į Džesiką. — Ar tu sumažėjai? Aš jau per sena, kad coliu paaugčiau.

— Norėtum. Kodėl aš negaliu būti atsigimusi į tėtį?

— Ūgis praverčia krepšinio aikštelėje. Bet tu labiau panaši į pietietę gražuolę... O kas ten? — Melisa pastebėjo bėgiką kitame keliuko gale.

— Mūsų svečias. Jis apsistojo sargo namelyje. Bėgioja kas rytą.

— Tikrai? — tyliai švilptelėjo Melisa. — Tu man apie jį nieko nesakei. Jis seksualus.

„Nejaugi“, — pamanė Džesiką. Ji įdėmiai jį ištyrė. Maiklas Trevis nebuvo gražuolis. Kūnas buvo puikus: aukštas, lieknas ir raumeningas, bet veido bruožai — netaisyklingi: nosis per didelė, burna per plati, o tamsios akys įsodintos per giliai. Bet ji suprato, kodėl Melisa taip apie jį pasakė. Jis tiesiog skleidė energiją, beveik kibirkščiavo, ir buvo sunku susilaikyti nežiūrėjus į jį. Kai prieš dvi dienas Džesiką išvydo jį pirmą kartą, ji patyrė...

Ką ji patyrė? Nuostabą?

— Tu irgi taip manai, — nusišypsojo Melisa.

— Tau jis per senas. Jam kokie trisdešimt penkeri.

— Dėl švento Petro, man jau dvidešimt šešeri. Tu vis dar galvoji apie mane kaip apie kūdikį. Galiu apsilankyti sargo namelyje. — Ji suktai pažvelgė į Džesiką: — Nebent tu dėl jo turi kokių užmačių.

— Nė žodeliu nepersimečiau su juo.

— Vadinasi, turi daug darbo su mergaite.

— Prezidentas sakė, kad neprasidėčiau su juo.

— Nuostabu. Uždraustas vaisius visada saldesnis.

— Tu nepaklausei, kodėl jis gyvena sargo namelyje.

— Pamaniau, kad viename name su vaiku nelaikysi savo žigolo. Sargo namelyje labiau privatu.

— Melisa.

Ši sukikeno.

— Na, prašviesėk. — Ji pasiėmė savo lagaminą ir įnešė į namą. — Tik nunešiu į tą baisų mėlynąjį kambarį. Ar užkaisti kavos? Po tos apžiūros prie vartų man reikia kofeino. Buvau įsitikinusi, kad paprašys nusirengti iki nuogumo. Na, nebent ten prie sargo namelio būtų buvęs tavo vaikinas... — Džesikai nespėjus nieko atsakyti ji nubėgo laiptais aukštyn.

Eidama į virtuvę Džesika jautė palengvėjimą. Melisa atrodė visai normaliai. Nebuvo jokios matomos įtampos. Gerai nusiteikusi. Įprastas pusiau pašiepiantis, pusiau nerūpestingas elgesys. Netgi gyvesnis nei paprastai. Ji spindėjo.

— Gal nori kad sutepčiau sumuštinių? — Melisa lengvai įskriejo į virtuvę. — Aš išalkusi.

— Šaldytuve yra kumpio ir sūrio. — Ji pylė kavos į du puodelius. — Tuoj padarysiu.

— Ne. Man reikia pajudėti. Noriu veiklos.

Džesika pagalvojo, kad Melisa visada norėjo veikti. Ji nuolat judėjo, kalbėjo, juokėsi. Kartą pasakė norinti atsigriebti už prarastus metus, ir Džesika ja patikėjo. Ji nebuvo mačiusi gyvesnio žmogaus už Melisą.