Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Iš anglų kalbos vertė

Janina Masaitienė

Turinys

Prologas

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

Išnašos

Prologas Rugsėjis Veisaras, Prancūzija

„Vėjo šokėjas.“

Nusigauti iki „Vėjo šokėjo“

Visur kraujas.

Jis artėjo prie jos.

Keisė suriko ir išbėgo iš miegamojo.

— Grįžk! — šoko paskui ją vyras slidininko kauke.

Ji bėgo koridoriumi ir laiptais. Balti naktiniai marškiniai plaikstėsi. Ji vos galėjo įkvėpti dusdama nuo verksmo. Jai būtinai reikėjo nusigauti iki „Vėjo šokėjo“ Tik ten ji būtų saugi.

— Sulaikykite tą vaiką, velniai jus rautų! — dabar tas vyras buvo persisvėręs per turėklą. Tas vyras nušovė Polį jos miegamajame, kai Polis savo kūnu ją užstojo. Dabar jis rėkė trims kaukėtiems vyrams koridoriaus gale. Dar kraujo... Dar negyvėlių ant grindų...

Baimė ją sustabdė likus keletui laiptelių iki laiptų papėdės. Tėvelis...

Bet mamos ir tėvelio čia nebuvo. Jie buvo Paryžiuje. Name ji liko viena su savo aukle Džina ir Slaptosios tarnybos vyrais. Kurgi Džina?

— Eikš, mažutėle, — Džina stovėjo studijos tarpdury. „Vėjo šokėjas“ irgi buvo studijoje. Ji bus saugi, jei atsidurs prie jo.

Džina šypsojosi:

— Ateik, Keise.

Negi Džina nematė, kad tie trys vyrai stovėjo tarp studijos ir jos? O gal ji prasmuktų pro juos? Studija buvo į kairę nuo laiptų. Ji peršoko per turėklą ir bėgte įbėgo į studiją.

— Protinga mergaitė, — Džina užrakino studijos duris.

Keisė puolė į Džinos glėbį.

— Jis nušovė Polį. Aš atsibudau. Jis stovėjo prie lovos ir... Poliui bėgo kraujas...

Džina paglostė jos nugarytę.

— Žinau, Keise. Tau turėjo būti baisu, bet dabar tu su manimi.

Keisė iš baimės apsikabino ją stipriau.

— Tie vyrai yra koridoriuje. Jie išlauš duris. Jie mus nušaus.

— Nenušaus. Argi aš tavęs kada nors neapgyniau? — ji švelniai atstūmė mergaitę. Linktelėjo galvą į „Vėjo šokėją“, stovintį pjedestalo kampe. — Eik pasimatyti su savo draugu, kol aš galvosiu, ką daryti.

— Aš bijau, Džina. Jie išlauš duris ir...

— Neverk, — ji nusigręžė. — Pasitikėk manimi, Keise.

Ji nesiliovė verkusi. Ji pasitikėjo Džina, bet tie vyrai galėjo įsilaužti. Niekas negalėjo jų sulaikyti.

„Vėjo šokėjas“ Ji pribėgo prie statulos ir pažvelgė į ją. Dabar joms reikėjo stebuklo, o visi sakė, kad ta statula stebuklinga. Keisė tą žinojo. Jautė, kai būdavo šalia... Nors statula nebuvo originali, bet tėvelis sakė, kad ji atrodo kaip tikra. Vadinasi, ir pakankamai stebuklinga, kad jas išgelbėtų.

— Padėk man, — sušnibždėjo ji. — Prašau.

Pegasas žiūrėjo į ją protingomis smaragdo akimis, kurios, rodės, viską žinojo. Viskas bus gerai. Šiluma, kurią ji visada jautė būdama šalia statulos, po truputį stūmė šaltį. Ji turėjo Džina ir „Vėjo šokėją“ Niekas negalėjo jai pakenkti. Dabar jos buvo saugios, nes...

Beldimas į duris.

Ji atsigręžė pasižiūrėti. Džina ėjo prie durų. Ją sukaustė siaubas.

— Ne.

— Ša.

Ji pribėgo prie Džinos.

— Ne, Džina. Jis įeis į...

Džina nustūmė ją į šalį ir atidarė duris.

Ten buvo jis, tas vyras su kauke.

— Aš tau sakiau...

— Kur po velnių buvai, Edvardai? — paklausė Džina.

— Reikėjo pabaigti. Čia knibždėte knibždėjo Slaptosios tarnybos agentų. Žinojau, kad ją saugoji, todėl pasirūpinau tuo, kuo reikėjo, — jis įžengė į studiją. — Sraigtasparnis atskrenda. Dabar galiu paimti vaiką.

— Tai ir paimk. Tegul viskas greičiau baigiasi, — Džina sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Ši naktis paliko bjaurų skonį burnoje.

— Nes tavo siela tokia subtili. Bet ne tiek, kad negalėtum paimti pinigų ir pabėgti. — Jis pažvelgė į Keisę. — Eikš, Keise. Mūsų laukia vietos, kurias aplankysime, ir žmonės, su kuriais susitiksime.

— Džina? — ji atbula traukėsi nuo jo. — Džina, padėk man...

— Eik su juo. Jis nieko tau nedarys, jei būsi gera mergaitė, — Džinos balsas buvo griežtas, visai nepanašus į auklės balsą.

Šis vyras nušovė Polį ir paliko jį kraujuojantį gulėti ant kilimo. Kaip Džina gali sakyti, kad jis nieko blogo jai nepadarys? Kaip gali liepti jai eiti su juo? Ir kodėl ji šitaip žiūri?

— Tėveli, — pravirko ji. — Tėveli!

Vyras artėjo prie jos. Pro slidininko kaukės plyšelius blizgėjo žalios akys.

— Čia nėra tėvelio. Nėra nieko, kas tave paguostų. Todėl negaišink manęs.

Ji tebesitraukė.

— Džina?

— Neverk, — kimiai atsakė Džina. — Negaliu tau padėti. Nenoriu padėti. Eik su juo.

Keisė pajuto, kaip nugara prisilietė prie šalto statulos pjedestalo, ir staiga pajuto vilties kibirkštėlę.

— Ne, neisiu. Negalite priversti. Jis neleis.

— Jis?

— Ji tauškia apie šią gremėzdišką statulą, — tarė Džina. — Mano, kad tas velnio daiktas gali jai padėti.

— Gremėzdišką? — jis žiūrėjo į hologramą. — Tai vos ne šventvagystė, Džina. Ji didinga. Negi nevertini meno?

— Aš vertinu pinigus, kuriuos toks menas duoda.

— Bet statula netikra, o Keisė — labai tikra. Nueik, paimk ją.

— Pasiimk pats.

— Jei nori sėdėti tame sraigtasparnyje, užsidirbk sau vietą.

— Aš jau užsidirbau. Niekada nebūtum galėjęs to padaryti, jei nebūčiau tau padėjusi ir atidariusi... — Ji sutiko jo žvilgsnį. — Gerai, jau gerai. — Ji nužingsniavo per kambarį. — Ateik, Keise. Negali įveikti mūsų. Tau bus tik blogiau, jei priešinsiesi.

„Paimk mane iš čia, — maldavo ji mintyse. — Nešk mane. Nešk mane “

Džina uždėjo jai ant peties ranką.

Nešk mane iš čia.

— Juk nenori, kad tave nušautų kaip Polį? Jis gali taip padaryti. Turi jam paklusti arba...

— Neatrodo, kad ji tavimi tikėtų, — ramiai ištarė vyras. — Manau, kad jai reikia kito pavyzdžio.

— Ką tu...

Džinos galva ištiško.

Keisė suspigo, kai smegenys aptaškė krūtinę. Ji susirietė ant grindų, neatitraukdama žvilgsnio nuo subjauroto Džinos veido.

Paimk mane iš čia.

— Nustok spiegti.

Paimk mane iš čia.

— Stokis, — jis ištiesė ranką ir patraukė ją aukštyn. — Turėjau ja atsikratyti. Džina įžeidė tavo draugą „Vėjo šokėją“. Ji buvo Judas. O Judas visada lieka Judas. Mergyte, ar žinai, kas toks Judas?

Nešk mane iš čia. Nešk mane. Nešk.

Ir tai įvyko. Jis ėmė tolti, lyg būtų kitame ilgo tunelio gale.

— Bet tau taip neatsitiks, jei nepridarysi man rūpesčių. Tu tik klusniai vykdyk viską, ką tau sakysiu, ir... Kas čia dabar?!

Šūviai.

Jis išbėgo į koridorių.

Ji susmuko ant grindų šalia Džinos. Kraujas. Mirtis. Judas. Ji daugiau nebebijojo. Ją jau paėmė iš čia. Ji buvo tunelyje ir tamsa jos nebaugino. Kol ji bus tunelyje, niekas jos nepalies, ir ji bus saugi. Kiekvieną akimirką ji vis labiau grimzdo į tirštesnę tamsą.

— Keisė?

Prie jos klūpojo žmogus. Jis buvo be kaukės. Akys juodos kaip ir jos tėvelio.

— Aš esu Maiklas Trevis. Blogų žmonių jau nėra. Dabar tu saugi. Noriu apžiūrėti, ar tu tikrai nesužeista. Ar galėčiau?

Ji neatsakė. Daugiau jai nereikėjo bijoti. Jis išvijo tas pabaisas. Netrukus jis taip pat išeis, bet jai nesvarbu, kas vyko šalia tunelio.