Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Aš taip pat.

— Nė velnio. Kitokio gyvenimo tu neįsivaizduoji.

— Ketinu išmokti.

Geilenas patraukė pečiais.

— Tokiu atveju dink iš Amsterdamo, — pasakė.

— Skaitai mano mintis.

— Ar tau reikia pagalbos? Galėčiau atlikti parengiamąjį darbą.

Tai galėjo būti nebloga idėja. Be savo pagrindinio užsiėmimo — rūpesčių pridarymo — Geilenas geriau už bet ką kitą mokėjo įlįsti į keblią situaciją ir iš jos išlįsti. Trevis valandėlę pagalvojo, paskui papurtė galvą:

— Ne.

— Kaip nori. Kas dar?

— Tiesa. Kas vadovauja CŽV komandai?

— Stambus šulas. Benas Denlis.

— Ką žinai apie jį?

— Nedaug. Kodėl?

— Tiesiog ieškau kelio iš čia.

— Pabandyk artimiausią oro uostą. — Geilenas primerkė akis. — Jau matau besisukančius ratus. Ką manai?

— Padaryk man paslaugą. Atsiųsk čia CŽV.

— Ką?

— Užtikrink, kad CŽV sužinotų, kur esu. Daug laiko neturiu. Noriu, kad įgriūtų čia per artimiausias kelias valandas.

— Ką sumanei?

— Galvoju, kaip galėčiau išvykti iš Amsterdamo. Argi nepasisekė, kad Vašingtone manęs laukia Andreasas?

— O gal jis laukia tavęs negyvo?

Trevis papurtė galvą:

— Aš taip nemanau. Būčiau girdėjęs, jei būtų numatyta imtis sankcijų. Duok man dvi valandas pasirengti, patikrinti keletą dalykų, o paskui atsiųsi juos manęs paimti.

— Ar negaliu tavęs nuo to atkalbėti?

— Tai geriausia išeitis.

— Kaip žinai. — Geilenas nusigręžė, bet sustojo prie durų: — Kaip tu sužinojai apie užpuolimą Veisare?

— Turiu savų šaltinių.

— Ir velniškai gerų. Aš apie tai negirdėjau nė mur mur.

— Manai, žinojau todėl, kad pats buvau sąmokslo dalis?

— Man taip pasirodė.

— Labai logiška ciniškos natūros žmogui. Bet kam tada man dvigubi nemalonumai?

— Iš kur man žinoti? Nesutikau kito tokio, sugebančio atlikti suktesnes machinacijas. — Jis lūkuriavo: — Tai nepasakysi man?

— Paprastai savo planų nepatikiu vaikams.

— Bet nesakai, kad šįkart taip nedarei. — Jis atidarė duris. — Veisare vyko gana bjaurus žaidimas. Nenorėčiau galvoti, kad būtum įtraukęs mane į kažkokį purviną reikalą. Pasakyk, kas tave remia?

— Pažįsti mane. Mudu — draugai septynetą metų. Jei negana to, ką pasakiau, manyk, ką nori.

Geilenas tyliai nusikeikė.

— Pasakyk ką nors, — tarė.

— Aš neatsiprašinėju ir nesiaiškinu. Priimk mane tokį, koks esu, arba nereikia visai.

— Iš manęs laukiama aklo pasitikėjimo?

Trevis neatsakė.

Geilenas atsiduso.

— Tau pasisekė su draugu, Maiklai. Aš nemanau, kad Veisare tu priklausei kokiai nors struktūrai, bet CŽV požiūris gali būti kitoks. Tikiuosi, kad žinai, ką darai.

Kai durys paskui Geileną užsidarė, Trevis pagalvojo, kad ir pats to tikisi. Jo padėtis čia buvo labai nepatikima, ir jis nežinojo, ar ilgai galės slapstytis. Jam reikėjo saugios priebėgos, kol išsiderės būdą likti gyvus ir išeiti iš žaidimo su visais taškais.

Ir pasirūpinti, kad jie nepatektų į CŽV rankas. Jam kuo greičiau reikėjo pasikalbėti ir dar greičiau manipuliuoti pozicija, iš kurios galėtų derėtis su Andreasu.

Ar yra kas nors čia naujo? Taip jis elgėsi visą gyvenimą. Apgavystės, manipuliacijos, rankų miklumas, balansavimas ant įtemptos virvės, ko Geilenas, kaip jis prisipažino, daugiau nenorėtų. Trevis nebuvo įsitikinęs, kad tai jam labai patiktų. Dieve, jis jautėsi pavargęs.

Gana. Adrenalinas vėl pakils, kai pro duris įeis CŽV. Galvoti apie iššūkį. Juk ne kiekvieną dieną paprastas žmogus gali palyginti savo protą su laisvojo pasaulio prezidento. Džiuniperis

Duris atidarė vidutinio amžiaus slaugė. Jos raudoni plaukai buvo vietomis pražilę.

— Gydytoja Raili yra su jūsų dukrele, pone prezidente. Bijau, kad naktis mergaitei praėjo blogai.

— Kaip?

— Sapnavo košmarą.

Jis žinojo apie košmarus ir po jų atsirandančią katatoniją.

— Tuoj pat eisiu pas ją, Tereza. Ar turėsite kavos mano vairuotojui ir Slaptosios tarnybos agentams?

— Kava jau išvirta. Ar atnešti ir jums?

— Ačiū, — jis kopė ąžuolo laiptais į antrą aukštą. Namas dvelkė senove ir ta pačia elegantiška šiluma, kaip ir jo paties namas Čarlstone. Jei Keisė atsigautų, ši vieta primintų jai visus ten praleistus savaitgalius.

Jeigu? Ji turi atsigauti. Jis negalėjo toleruoti nieko kito.

Jis nepasibeldęs atidarė Keisės kambario duris.

— Kaip mano dukrelė?

Džesika Raili pakėlė akis.

— Gerai. Šią naktį jautėsi blogai, bet dabar viskas pasibaigė, ir ji ilsisi. Ar taip, Keise?

Jis priėjo prie lovos.

— Dieve, ji atrodo...

— Mergaitė ilsisi, — nutraukė jį Džesika stodamasi. — Manau, paliksime ją pailsėti, kol išgersime po puodelį kavos. — Ji atsigręžė į mergaitę. — Mes tuoj grįšime, Keise.

— Aš nenoriu...

— Mes einame išgerti puodelio kavos, — Džesikos balsas buvo plieninis, kupinas ryžto. — Dabar pat.

Jis sutiko Džesikos žvilgsnį, apsigręžė ir nusekė paskui ją iš kambario.

— Ką nors papasakosite?

— Taip jau yra buvę. Keisė nekurčia, jai ne koma, todėl neturite elgtis taip, tarsi ji būtų...

— Ji guli ten kaip negyva. Keisė nekalbės ir neatsakinės, o jūs sakote, kad ji nėra...

— Jei priimsite ją taip, kaip sakiau, jūs tik padrąsinsite dukrą. Neleisiu jums apsunkinti mano darbo savo...

— Neįeisite? Kas jūs tokia manote esanti?

— Jūsų dukters gydytoja. O kas jūs manote esąs? — ji nutilo, o lūpos išlinko į vos pastebimą šypseną. — Jungtinių Valstijų prezidentas?

Pyktis staiga jį paliko.

— Man taip sakė, bet jums tas, atrodo, nedaro įspūdžio.

— Daro. Jūs geras prezidentas. Bet tai nereiškia, kad apie savo dukters būklę žinote geriau už mane. Jei norite, kad ją gydyčiau, aš turiu būti viršesnė.

Jis mąsliai žiūrėjo į ją. Džesika buvo visai nedidukė, dėl trumpų garbanotų šviesių plaukų ir skaisčios veido odos atrodė gerokai jaunesnė nei trisdešimt dvejų metų. Tose rudose akyse švietė protas, o manieros rodė drąsumą ir toli gražu ne vaikišką.

— Aš nepratęs paklusti, gydytoja Raili.

Ji nusišypsojo. Jos priešiškumas dingo.

— Žinau. Paklusti sunku. Bet turite su tuo susitaikyti.

— Kaip man žinoti, kad jūs teisi? Kaip jūs pati žinote?

— Nežinau. Galiu studijuoti, spėti, dar kartą spėti, bet protas mums — vis dar paslaptis. Tačiau man su tokiais atvejais yra tekę susidurti daug kartų, todėl atsakyti į pirmą klausimą turiu daugiau šansų nei jūs į antrą.

— Manote, kad ji viską supranta?

Ji linktelėjo.

— Dar daugiau. Tokiais atvejais kaip šis pojūčiai tampa labai aštrūs. Tarsi išorinio pasaulio atmetimas ir užsisklendimas viduje išlaisvina tam tikrą galią, kokios paprastai nebūna.

— Kiti gydytojai nieko panašaus nesakė.

— Galiu pasakyti tik tai, ką patyriau.

— Su savo seserimi?

— Su Melisa ir su kitais. — Ji pasitrynė smilkinį. — Žinote, kai mane pasamdėte, buvau gana patyrusi. Galiu pasiekti gerų rezultatų remdamasi tuo, ką jau sužinojau. Jei tas jums netinka, atleiskite mane. Bet nebandykite manęs kontroliuoti. Konfliktas gali Keisę dar labiau atitolinti nuo mūsų ir priversti dar giliau užsisklęsti.

Jis valandėlę patylėjo, paskui kimiai ištarė:

— Aš... nenorėjau prieštarauti instrukcijoms. Jūs nežinote, kaip ji pasikeitė. Nepažinojau stipresnio vaiko už savąją Keisę. Netikėjau, kad jai šitaip atsitiktų. Joje nebuvo nieko trapaus. Visada ji buvo kovotoja. Kai pamačiau ją šitaip susirietusią kaip... pasijutau toks piktas, kad...