Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Kaip matai. — Jauna moteris atsistojo. — Kai Tereza išėjo iš miegamojo, ji nė karto nekrustelėjo. — Reičel nusišypsojo: — Iki pasimatymo, vaikuti.

Džesika atsisėdo ir atsilošė į kėdės atkaltę. Kol kas nepratarė nė žodžio: leido Keisei apsiprasti su jos buvimu. Vaiko veido spalva buvo normali, bet pats veidelis sulysęs. Per daug sunku užtikrinti, kad mergaitė valgytų pakankamai. Jei ji ir toliau menkės, reikės griebtis dirbtinio maitinimo. Kokia nepanaši ši Keisė į aną Keisę iki Veisaro įvykių. Ji buvo Baltųjų rūmų numylėtinė ilgais spindinčiais rusvais plaukais ir švytinčia šypsena. Kupina gyvybingumo ir nerūpestingumo. Amerikos reklamų vaikas...

„Kada tu išmoksi? — paklausė pati savęs. — Nesileisk graudinama“ Jos kolegos nepraleisdavo progos priminti jai, kad gydytojo emocijos paciento negydo.

Tegu sau mano, ką nori. Meilė labai daug gali, jeigu nesileisi jos apakinamas ir per daug neprisiriši.

— Baisiai sapnavai? Gal norėtum man papasakoti?

Jokio atsakymo. Ji ir nesitikėjo, bet visada suteikdavo Keisei galimybę. Vieną gražią dieną galėjo įvykti stebuklas: Keisė galėjo atsitokėti iš savo tamsumos ir atsakyti į jos klausimą.

— Ar sapnavai Veisarą?

Tyla.

Tikriausiai sapnas buvo apie atsitikimą Veisare. Jos košmarus sudarė baimė, mirtis, išdavystė. Bet kas iš šių sudedamųjų dalių pirmiausia privertė ją užsisklęsti? Gal auklė, kurią ji mylėjo ir kuria pasitikėjo, pasiruošusi atiduoti ją žudikams? Slaptosios tarnybos agento ir auklės žūtis? Galėjo būti ir priežasčių kombinacija.

— Tuoj atvažiuos tėvelis tavęs aplankyti. Gal sušukuoti tau plaukus?

Jokio atsako.

— Nesvarbu. Tu ir taip labai graži. Jei neprieštarauji, pasėdėsiu čia, kol atvažiuos tėvelis, ir mudvi truputėlį pasišnekučiuosime. — Ji nusišypsojo: — Na, kalbėsiu aš. Tu kol kas, atrodo, nenori. Nieko tokio. Atsigriebsi, kai nutarsi sugrįžti atgal. Dabar mano sesuo Meli tikra pleputė, o šešerius metus buvo uždara kaip moliuskas geldelėje. Tikiuosi, kad tau taip ilgai nereikės laukti. Meli dabar daug laimingesnė. — Džesika nutilo; ar tik Keisės raumenys truputėlį neatsipalaidavo? — Čia, kur tu dabar esi, buvo Melisos kambarys. Jai patinka geltona spalva. Man teko atkalbėti ją nuo ryškios citrininės spalvos ir sušvelninti sienų apmušalų spalvą. Melisai kuo ryškiau, tuo gražiau. Bet šis kambarys linksmas. Tiesa?

Jokio atsakymo, bet Džesika tikėjosi, kad Keisė, kad ir kur ji dabar būtų, klausėsi jos.

— Meli dabar Harvarde. Studijuoja mediciną kaip ir aš. Labai jos ilgiuosi. — Ji nutilo. — Kaip tavo tėvelis ir mamytė ilgisi tavęs. Meli man skambina kas savaitę. Mudvi pasikalbame, ir tai padeda. Lažinuosi, kad tėvelis norėtų su tavimi pasikalbėti.

Vėl tyla.

— Bet jam patiks su tavimi pabūti, nesvarbu, ar tu su juo kalbėsi, ar ne. O gal prisimeni, kaip jis žaisdavo su tavimi? Taip, žinau, kad prisimeni. Tu prisimeni viską: ir gera, ir bloga. Nors blogis nežeidžia tavęs ten, kur dabar esi. Tiesa? Bet žeidžia, kai užmiegi. Jei grįžtum pas mus, tavo sapnai pasikeistų, Keise. Reikėtų šiek tiek pakentėti, bet jie pranyktų. Ji pajuto, kad Keisė vėl įsitempė.

— Niekas nesiruošia versti tavęs sugrįžti, kol tu pati to nenorėsi. Vieną gražią dieną tu būsi pasirengusi, ir aš būsiu šalia, kad tau padėčiau. — Ji švelniai pridūrė: — Aš žinau, kaip tą padaryti, Keise. Su Melisa praėjome tuos pačius kelius. Man įdomu, kur tu esi. Kai Meli atsitokėjo, ji sakė buvusi tankiame, tamsiame miške, kur medžių lapija virš jos galvos sudarė baldakimą. Kiti vaikai sakė buvę gražiame jaukiame urve. Ar tu irgi esi ten?

Jokio atsakymo.

— Na, ką gi. Papasakosi man, kai sugrįši iš ten. Esu truputį pavargusi. Ar neprieštarausi, jei truputį pailsėsiu, kol tavo tėvelis čia atvyks?

Brangiausias Dieve, ji pavargo nuo klausinėjimo. Atsakyk man nors kartelį, meilute. Ji užsimerkė.

— Jei nori miego, miegok drąsiai. Pūsiu čia ir prižadinsiu tave, jei aplankys blogi sapnai. Paryžius

Blizgančios smaragdo akys, iššiepti dantys, pasiruošę jam kąsti!

Edvardas pašoko lovoje. Širdis daužėsi. Jis buvo visas šlapias nuo prakaito.

Tik sapnas.

Kaip juokinga, kad ji veikė sapnas apie tą statulą. Priežastis turėjo būti pažeminimas, patirtas Veisare.

Jis nekaltas. Planas buvo tobulas. Jei ne Maiklas Trevis, jis būtų turėjęs mergaitę. Kaip tas kalės vaikas galėjo sužinoti apie užpuolimą? Informacija neturėjo nutekėti. Jis būtų apie tai sužinojęs, o tada suradęs Maiklą Trevį ir ištaškęs to šunsnukio smegenis.

Visai išsibudinęs, jis nusprendė nueiti į kambarį. Vien nuo tos minties jam darėsi ramu.

Jis atsikėlė ir nusileido laiptais. Blausioje šviesoje ryškiai spindėjo įmantriai išdrožinėtos durys. Kai jau bus už jų, galės atsikratyti minčių apie nedidelį pralaimėjimą Veisare. Negalėjo būti nė kalbos apie tai, kad jis toliau nesieks to, ką norėjo gauti.

Jis siekė ir Maiklo Trevio mirties. Džordžtaunas

— Kur tas Maiklas Trevis? — paklausė Andreasas Beno Denlio, kai šis įsėdo į limuziną. — Praėjo aštuoni mėnesiai. Kiek CŽV užtrunka, kol suranda žmogų?

— Beveik radome, — Denlis susmuko į sėdynę priešais Andreasą.

— Sekėme jį iki Amsterdamo. Jūs nesuprantate, prezidente. Nuo pat gimimo jis maišėsi kriminaliniame pogrindyje. Jo tėvas buvo vagis ir kontrabandininkas ir vežiojosi jį po visą Europą ir Aziją. Jis turi ryšių, kurie...

— Jau sakėte, — Andreasas nenorėjo dar kartą klausytis pasiteisinimų apie Trevį.

— Tik bandau paaiškinti, kad jis juda ratais, palikdamas mažai pėdsakų. Tikimės per dvi dienas nustatyti jo dabartinę vietą. — Jis nutilo. — Jūs nepasakėte, ką turėsime daryti, kai jį surasime, pone.

Andreasas pasisuko ir pažvelgė.

— Ar pageidautumėte, kad jį... ištiktų nelaimingas atsitikimas, pone prezidente?

Andreasas kreivai šyptelėjo.

— Kam, Denli. CŽV daugiau nesiima sankcijų. Mes pataisėme jūsų įvaizdį.

— AS ir nesakau, kad vykdome kažką panašaus, — atsakė Denlis, — tik paklausiau, ar to jūs pageidaujate?

— Išsisukinėjate.

— Tai natūralus klausimas. Jei Trevis iš tų, susijusių su Veisaru...

— Trevis ne iš jų. Nenoriu jam nieko blogo, — nutraukė ji Andreasas. — Ir jūs, vaikine, nežinote, kas įvyko Veisare.

— Prašau atleisti, pone, bet Keleris iš Slaptosios tarnybos dalijasi bylomis su mumis nuo tada, kai į jūsų gyvybę buvo pasikėsinta už Jungtinių Valstijų ribų.

— Čia ne Trevio darbas.

— Tai kodėl mes gaištame aštuonis mėnesius jo ieškodami?

— Todėl, kad liepiau aš, — jis žiūrėjo į tamsą pro langą. — Ir noriu, kad sugalvotumėte priežastį surasti jį. Ką sakė Keleris?

— Kad buvo kėsintasi į jūsų gyvybę ir nužudyta auklė bei šeši vyrai. Dar trys sužeisti. Laimė, jūs ir pirmoji ledi buvote išvykę į Paryžių.

— Laimė? — jo tonas buvo kartus. — Ar jūs suvokiate, kad nuo tos nakties mano duktė neprataria nė žodžio? Ir kad mano žmonai tuoj pakriks nervai, šešetą mėnesių praleidus prie vaiko, žiūrinčio į motiną lyg į svetimą?

— Atsiprašau. Nusprūdo nuo liežuvio. Aš tik norėjau...

— Žinau, ko, norėjote, — Andreasas užsimerkė. — Neturėjau jūsų užsipulti. Pastarosiomis dienomis jaučiu įtampą.

— Bet, kiek suprantu, Keisė taisosi ir netrukus grįš namo.

— Tai teiginys žiniasklaidai, kad jos neieškotų reporteriai. Ji tokia pati, kaip tą dieną, kai parsivežėme ją namo iš Veisaro. Išbandėme keturis psichiatrus, bet nė vienas iš jų nieko nepadarė.