Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Iš pradžių Keisė pajuto jo rankas ant savo rankų ir kojų, o paskui viskas išnyko.

— Eikš, vaikeli. — Jis suspaudė lūpas, pažvelgęs į Džiną. — Eikime iš čia. Nunešiu tave į virtuvę, ten mes nusiprausime ir lauksime tavo mamytės ir tėvelio. — Jis pakėlė ją ir nešė prie durų. — Žinau, tau sunku patikėti, bet viskas bus gerai.

Patikėti nebuvo sunku. Dabar ne. Tunelyje viskas skendėjo prieblandoje, o prieblandos ji nebijojo. Tarpdury ji pažvelgė pro Maiklo petį į „Vėjo šokėją“ Per visą kambarį į ją žiūrėjo smaragdo akys. Keista. Jos atrodė nuožmios ir žiaurios kaip drakono, pavaizduoto tėvelio dovanotoje knygoje. Bet jos „Vėjo šokėjas“ niekada nebuvo žiaurus.

Ir daugiau niekas nebuvo žiaurus. Ne čia. Ne dabar.

Bet kad būtų tikriau, ji dar giliau grimzdo į tunelį.

1 Gegužė Kembridžas, Masačūsetsas

— Melisa, atleisk, kad turiu tau šitai sakyti per baigiamuosius egzaminus, — nenoriai kalbėjo Keren Novak. — Jei būtų kitaip...

— Nori, kad išsikraustyčiau?

Melisos tai nenustebino: žinojo, kad bus priimtas būtent toks sprendimas.

— Tik kol tu susidorosi su savo problema. Mes jau nužiūrėjome tau vietą už kvartalo nuo čia. Gali bet kada persikraustyti.

Melisa atsigręžė į kitą kambario draugę.

— Vendi?

Vendi Sendl liūdnai linktelėjo:

— Mes manome, kad tau būtų geriau gyventi vienai.

— O jums, be abejo, bus geriau be manęs. — Ji pakėlė ranką, kai Vendi prasižiojo prieštarauti: — Nieko tokio. Aš suprantu ir nekaltinu jūsų. Susidėsiu daiktus ir iki vakaro išsikraustysiu.

— Neskubėk. Rytoj būtų... — Vendi nutilo, kai į ją reikšmingai pažvelgė Keren. — Mes padėsime tau susidėti daiktus.

Melisa suprato, kad jos nenorėjo praleisti dar vieną naktį kartu su ja.

— Ačiū, — ji bandė šypsotis. — ir nesijauskite kaltos. Mes buvome draugės ištisus metus. Šis išsikraustymas nieko nepakeis.

— Tikiuosi, — atsakė Keren. — Žinai, kad mylime tave. Mes kentėme tol, kol galėjome, Melisa.

— Žinau. Judvi buvote labai tolerantiškos, — atsakė Melisa. Ji turėjo išsikraustyti prieš porą savaičių, bet čia jautėsi saugi. — Tuoj einu į vonią ir susirenku savo tualeto reikmenis.

— Melisa, ar tu nepagalvojai grįžti į Džiuniperį. — Vendi aplaižė liežuviu lūpas. — Gal tau galės padėti sesuo.

— Pagalvosiu apie tai. Dabar Džesika labai užsiėmusi nauju darbu.

— Jūs labai artimos. Jei ji žinotų, manau, atsisakytų turimo projekto.

— Atsisakyti sunku. Nesirūpink, viskas bus gerai. — Ji uždarė vonios kambario duris ir atsišliejo į jas. Širdis smarkiai daužėsi. Reikia nusiraminti. Vadinasi, šią naktį liks viena. Gal nieko blogo neatsitiks. Gal tai jau praėjo.

Bet pastarąsias dvi savaites vis kartojosi. Iš pradžių juodoje tamsoje tai buvo miglota, beveik neįžiūrima. O vėliau ėmė vis ryškėti. Žinojo, kad netrukus tai pasirodys labai aiškiai.

O, Dieve, neleisk jai to matyti. Džiuniperis, Virdžinija

— Keisė ir vėl regėjo košmarą, — tarė Tereza Delgado stovėdama Džesikos miegamojo tarpduryje. — ir labai baisu.

— Visi jie baisūs, — Džesika patrynė akis ir atsisėdusi lovoje siekė chalato. — Ar ji dabar ne viena?

— Ir be tavęs yra žmonių, išmanančių savo darbą. Su ja Reičel. — Ji susiraukė. — Bet Keisė gali būti ir viena. Ji susirietė į kamuoliuką ir nusigręžė į sieną. Bandžiau ją paguosti, bet kaip visada Keisė elgiasi taip, lyg negirdėtų manęs. Visi žodžiai atsimuša tarsi į sieną.

— Ji nekurčia, — Džesika praėjo pro ją į koridorių. — ji žino viską, kas dedasi aplinkui, bet viską atmeta. Tik kai miega, yra pažeidžiama ir viską leidžia.

— Gal tau reikėtų gydyti ją miegančią. Pamėgink hipnozę ar dar ką nors, — tarė Tereza. — Tau sunkiai sekasi, kai ji nemiega.

— Leisk man atsipūsti. Gydau ją tik mėnesį. Mes tik pradedame pažinti viena kitą, — tarė Džesika. Bet Tereza buvo teisi: nesimatė jokios pažangos. Tas vaikas užsidarė tylos kalėjime po įvykių Veisare prieš aštuonis mėnesius. Ji pamanė, kad dabar jau turėtų būti koks lūžis. Bandė nuvyti abejones. Jautėsi pavargusi. Jėzau, vaikas, esąs katatoninės būklės, buvo palyginti niekas su kitais jos gydytais pacientais. Bet ši jos pacientė vos septynerių metukų. Jai reikėjo bėgioti, žaisti ir gyventi savo vaikišką gyvenimą. — Ir būtų geriau, jei pirmą žingsnį žengtų ji pati. Nenoriu jos versti.

— Gydytoja esi tu, — tarė Tereza. — Bet ir žemesnę padėtį užimanti slaugė gali duoti patarimą...

— Žemesnę? — šyptelėjo Džesika. — Iš kur tu tą ištraukei? Tu man patari ką daryti nuo pat pirmos mano darbo dienos.

— Tau to reikėjo. Dirbu apie trisdešimt metų ir turiu tave prilaikyti. Tu iš tų uolių gydytojų, kurie negaili savęs. Galėtum leisti mums vieną naktį pabūti su vaiku, o pati pamiegotum aštuonias valandas.

— Mergaitė turi žinoti, kad esu čia dėl jos. — Ji gūžtelėjo pečiais: — Ir ilgiau miegoti negalėčiau. Jos aplankyti atvažiuoja tėvas. Sakė būsiąs čia trečią ryto.

Tereza tyliai sušvilpė:

— Mus teikiasi aplankyti didis žmogus?

— Ne. Tik Keisės tėvas atvyksta aplankyti savo dukters. — Dauguma žmonių Džonataną Andreasą laikė populiariausiu Jungtinių Valstijų prezidentu per visą istoriją, bet Džesika apie jį taip negalvojo. Kai prieš mėnesį pirmą kartą susitiko su juo, įžvelgė tik tėvą, labai išgyvenantį dėl savo dukters. — Ir tu turėtum tą žinoti. Matei jį su mergaite. Jis — tik Žmogus, turįs didžiulį rūpestį.

— Ir todėl apribojai savo gyvenimą ir savo šeimos namus pavertei jo dukters gydymo centru. Ši vieta tapo nelemta ginkluota stovykla. Net pasivaikščioti negalima, iš paskos nesekant kokiam Slaptosios tarnybos vyrui.

— Tai mano idėja. Prezidentas pageidavo paslėpti ją nuo žiniasklaidos, o čia labai privati vieta ir mergaitę lengva apsaugoti. Keisė turi būti saugi. Prisimink, kas įvyko Veisare.

— O kas, jei tas pats pasikartotų čia?

— Neįvyks. Prezidentas užtikrino, kad apsauga patikima.

— Ir tu juo pasitiki?

— Žinoma, — atsakė ji. Andreasas kėlė pasitikėjimą. — Ir, beje, jis myli savo dukterį. Prezidentas jaučiasi kaltas dėl įvykių Veisare, todėl neleis dar vienos tragedijos.

— Tu labai maloni. Pastebėjau, kad su tavimi jis elgėsi labai šaltai.

— Nieko tokio. Man atrodo, jis pavargęs nuo bendravimo su psichiatrais tiek, kad jam nuo jų bloga. Be to, šeimos nariai, atiduodami savo vaiką svetimam, paprastai jaučia tam tikrą apmaudą. Mes jį išgyvendinsime. — Ji linktelėjo galvą Lariui Faikui, Slaptosios tarnybos agentui, stovėjusiam prie Keisės durų: — Sveikas, Lari. Ar tau pasakė, kad atvyksta prezidentas?

Jis linktelėjo galvą:

— Vargšas. Ši naktis buvo prasta.

— Taip, — pritarė ji, nors Keisei Andreas tik keletas naktų praėjo ramiai. — Bet jis atvyksta tada, kai gali išvykti nesukeldamas įtarimo. Juk mums nereikia mus užplūstančių reporterių.

— Taip. Tada mes visi sapnuosime košmarus, — jis atidarė jai duris. — Mergytė labai rėkė. Jei to nebūtų buvę anksčiau, įbėgčiau į miegamąjį atstatęs ginklą. Duosiu žinią, kai prezidentas bus prie vartų.

— Ačiū, Lari.

— Ar aš būsiu reikalinga? — paklausė Tereza.

Ji papurtė gaivą.

— Eik, išvirsi kavos prezidentui. Jis gali paprašyti. — Džesika kreipėsi į slaugę, sėdėjusią ant kėdės prie lovos: — Ačiū, Reičel. Nieko naujo?