Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Gal dar kiek laiko ir...

— Noriu, kad ji būtų sveika dabar pat, — jis atsimerkė. — Ir noriu, kad ji būtų saugi. Suraskite Trevį.

— Keleris su savo vyrais užtikrins jos saugumą. Jie padarys viską.

— Jie neužtikrino jos saugumo Veisare. Jei nebūtų pasirodęs Trevis, ji būtų negyva arba paimta įkaite.

— Ką?

— Trevis su savo komanda pasirodė po minutės, kai buvo paimtas Veisaras. Tris užpuolikus nužudė. Vienas pabėgo. Trevis paskambino man į Paryžių ir pasakė, kas atsitiko.

— Jis išgelbėjo jūsų dukterį?

Andreasas linktelėjo galvą.

— Ir liko su ja, kol mes atvykome. Jo laukė sraigtasparnis, ir, mums pasirodžius, jis per sumaištį dingo.

Denlis tyliai švilptelėjo:

— Ir paliko Kelerį ant ledo.

— Jis negalėjo jo uždaryti į kalėjimą. Trevis buvo dienos didvyris... kaip mums atrodė.

— O ar neapsvarstėte galimybės, kad išvadavimas buvo rungtynės, kurių rezultatas aiškus?

— Ne. Vienas iš sužeistų Slaptosios tarnybos vyrų patikino, kad Trevis nebuvo užpuolikas ir tikrai išgelbėjo Keisę.

— Bet ieškote jo ne tam, kad įteiktumėte medalį?

— Paklausiau, iš kur jis žinojo apie užpuolimą, ir jis atsakė prekiaująs informacija bei kitais dalykais.

— Tai tiesa. Jis pardavė mums keletą informacijų. Bet jei norėjo sutrukdyti, kodėl paprasčiausiai nepaskambino Slaptajai tarnybai ir neperspėjo?

— Aš irgi to klausiau. Jis atsakė, kad buvę per vėlu: užpuolimas jau buvo prasidėjęs.

— Abejotina.

— Jis išgelbėjo mano dukrą. Ne laikas tardymui kankinant. Manėme turį daug laiko. Ir žinojome, kad kažkas ne taip su Keise. Jai buvo skirtas visas mūsų dėmesys, taip, — kaip ir dabar. — Jis kietai suspaudė lūpas. — Trevis man sakė, kad taikinys galėjau būti ne aš. Gali būti, kad jiems reikėjo Keisės.

— Ką?

— O koks geresnis būdas palenkti tėvą, jei ne iškilęs pavojus jo vaikui?

— Ar jis įvardijo, kas tai galėtų būti?

— Jei ir būtų, negi manote, kad pasakyčiau jums? Trevis sakė nežinąs. Sakė žinojęs, kad turėjo būti įvykdytas užpuolimas Veisare.

— Nemanote, kad jis melavo?

— Iš kur man žinoti? Bet jei jis taip įgudęs surinkti informaciją, tai gali laisvai sužinoti“ kas slepiasi po tuo užpuolimu. Neatrodo, kad jūs dirbtumėte darbą.

— Tie trys negyvėliai susiję su teroristais.

— Bet taip pat žinomi kaip samdomi žudikai. Jūs dar nieko rimto neradote.

— Mes dirbame ta linkme.

— Tai dirbkite toliau. Ir pristatykite man Trevį. — Jis paliepė vairuotojui: — Stabdyk, Džordžai. — Kai limuzinas čiuožtelėjo stabdomas, jis palinko ir atidarė dureles. — Paskambinsiu Džordžui ir paimsiu jus. Per dvidešimt keturias valandas norėčiau išgirsti iš jūsų ką nors pozityvaus.

Denlis išlipo iš automobilio.

— Padarysiu, ką galėsiu, pone prezidente.

— Stenkis, kiek gali, — jis užtrenkė dureles ir atsilošė automobilio sėdynėje. Tikėjosi užkūręs pirtį Denliui. Tikrai kažkas rimtai negerai, jei šitiek laiko prireikė aptikti vieno vienintelio žmogaus pėdsakus.

— Į Džiuniperį, pone prezidente? — paklausė Džordžas.

— Taip.

Tegul veža jį prie seno jaukaus namo kaime pasėdėti šalia Keisės, gyvenančios pasaulyje, į kurį jis negalėjo įeiti. Šalia Keisės, kuri, atrodė, vis labiau ir labiau tolo sulig kiekviena praeinančia diena.

Jis skubiai sumirksėjo, pajutęs akis deginančias ašaras. Džesika Raili sakė, kad Keisei nepablogėjo. Dievas žino, iš ko ji sprendė.

O gal ir tikrai. Gal darbas su tokiais vaikais kaip Keisė išugdė šeštą pojūtį. Tai jo žmona Čelsi paragino jį pamėginti Džesiką Raili. Ji perskaitė knygą, kurioje Džesika aprašė savo darbą su jaunesniąja seserimi Melisa, kurios būsena panaši į Keisės tęsėsi daugiau kaip šešerius metus. Dabar Melisa studijavo Harvarde. Matyt, ji visai pasveiko. Jis pasidomėjo Džesika ir sužinojo, kad jos kvalifikacija puiki, bet gydymas kartais buvo neįprastas ir ginčytinas.

Na, gal jiems ir reikėjo neįprastumo. Jis netikėjo jokiu psichiatru, bet būtų padaręs bet ką, kad tik susigrąžintų Keisę.

Ir laikytų ją saugią.

O tam, kad laikytų ją saugią, jam reikėjo informacijos, kurią galėtų pateikti Maiklas Trevis.

Kur po velnių buvo Trevis?

2 Amsterdamas

Ar jį sekė?

Trevio širdis suvirpėjo, kai jis tamsoje paskui save pamatė šešėliuotą figūrą.

Jis kirto Kerkstraat’o gatvę, pasuko į Leidenstraat’o gatvę, nuėjo alėja, o paskui bėgte nubėgo du kvartalus į šiaurę. Kvėpavimas buvo padažnėjęs, kai jis nėrė į nišą ir laukė.

Nieko.

Jis skubiai nuėjo gatve. Po dešimties minučių kopė laiptais į savo butą.

— Ar šitaip elgiamasi su senu draugu? — Šonas Geilenas paklausė persisvėręs per turėklą. — Galima pamanyti, kad nenori manęs matyti.

— Išjungei šviesas, kad tave kur, — Trevis buvo besitraukiąs.

— Leidau pailsėti akims. Diena buvo ilga. — Jis šypsojosi. — Be to, norėjau pažiūrėti, kam tu tikęs. Tavo nervai truputėlį pairę.

— Truputėlį, — jis nulydėjo Geileną į butą ir uždarė duris. — Ką veiki Amsterdame? Maniau, kad ketinai grįžti į Kaliforniją.

— Kai pasitaikė truputis informacijos, ketinau išvykti iš Paryžiaus. Kadangi po Veisaro pabėgai ir užsidarei, man prireikė beveik savaitės, kol suradau tave. — Jo šypsena išblėso. — Tau ant smilkinio kraujas.

— Argi? — Jis nuėjo į vonią ir nusiprausė veidą. — Tik įbrėžimas.

— Gal kulka per arti prašvilpė?

Jis nieko neatsakė, tik tapnojo veidą rankšluosčiu.

— Kaip tu mane radai? — paklausė.

— Nesijaudink. Daugiau niekas nežino, kur gyveni... kol kas nežino. Nebūčiau įstengęs rasti tavo pėdsakų, jei ne senas tavo draugas van der Bekas. O Dieve, į ką tu įsitraukei, Maiklai?

— Į labai pelningą reikalą, bet reikės veikti apdairiai.

— Girdėjau, kad tave gaudo ir rusai, ir pietų afrikiečiai.

— Tiesa. Bet visada yra galimybė begaudant parpulti.

— Aš to nesitikėčiau. Tu per daug rizikuoji.

— Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Ar tu atvykai čia pasakyti, kad rizikuoju?

— Atvykau pasakyti, kad CŽV žino, jog tu Amsterdame.

Trevis sutriko:

— Tikrai?

— Sakiau, kad pasiliktum mergiotę ir spruktum iš Veisaro, kol Andreasas dar neatvyko ten.

— Tai nebuvo tinkamas pasirinkimas.

— Ne didesnis už pasirinkimą nevykti į Veisarą.

— Niekada negali žinoti, kada gali prireikti prezidento malonės.

— Nesąmonė. Žinojai, kad bus rūpesčių.

— Tu sutikai.

— Aš tau buvau skolingas. Skolingas ir dabar. Aną kartą Romoje išgelbėjai mano sprandą, o aš labai vertinu savo gyvybę. Bet aš nesibičiuliauju su Andreasu. Mums pasisekė tave ištraukti. Ten buvo pilna Slaptosios tarnybos agentų ir prancūzų policininkų, bet nei vieni, nei kiti nenorėjo savo darbe apsijuokti.

— Tačiau tų ištraukei mane.

— O tu pabėgai tiesiai į Maskvą, liūtui į nasrus.

— Bet jo tokie šviesūs, žibantys dantys.

— Manau, kad ieškai mirties.

— Ne, aš noriu gyventi. Ir tokį gyvenimą, kokio noriu.

Jis pridūrė:

— Laukia gražus pasipelnymas, Geilenai. Nieko prieš pasidalyti su tavimi.

Geileno antakiai pakilo:

— Ir ką turiu padaryti?

— Nieko, ko nesi daręs. Van der Bekas rūpinasi derybomis. Norėčiau, kad būtum kartu ten, kur sunku. Visada buvai geras mano draugas.

— Ir dabar esu. — Jis papurtė galvą. — Nenoriu turėti pelno nieko neveikdamas, bet tuo labiau nenoriu kraupti vaikščiodamas įtempta virve.