Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Žinau, — atsakė ji. — Ir iki galo nepasitikite manimi, — pridūrė.

— Nepasitikiu visais, kai kalba eina apie Keisę. Esu jos tėvas ir privalau būti tas, kuris padeda jai, o ne...

— Smukdo? Aš sutinku, — linktelėjo ji, — bet kartais atsitinka kitaip. Kartais ligoniai visiškai atmeta artimumą. Tai kaip? Ar dirbsime drauge, ar norite rasti kitą gydytoją?

— Panašu, kad jūs viena norite ją globoti.

— Ne. Tik nestatykite barjerų mano kelyje.

— Ir daryti viską, ką jūs sakote?

— Taip.

Jis pamąstė.

— Gerai. Pažiūrėsime, kaip jums seksis būnant viršesne.

— Ir jei nesiseks, atleisite mane akimirksniu?

— Būtent. Na, jei daugiau nieko nereikia, einu pasėdėti prie savo dukters.

— Reikia daugiau informacijos.

— Kokios?

— Apie Veisarą.

— Pasakėme jums, kas atsitiko.

— Ar iki užpuolimo jūsų dukrai patiko Veisaras?

— Ji mylėjo Veisarą. O ir kas nemylėtų? Ten auginamos gėlės parfumerijos pramonei. Be to, kokiam vaikui nepatiktų kaimo gyvenimas? Akrai levandų ir lelijų labai skiriasi nuo Vašingtono apygardos sklypų.

— Ar jai teko ten būti anksčiau?

Andreasas linktelėjo galvą:

— Dažnai. Keitlin Veisaro yra jos močiutė. Keisė su ja labai artimos. Ji leidžia Keisei dirbti laukuose: skinti gėles kvepalams. — Jo lūpos susispaudė. — Deja, Keisė negalės ten sugrįžti.

— Kodėl?

— Jei būtumėte ją mačiusi aną naktį, žinotumėte kodėl. Ji visa buvo aptaškyta krauju. Ta trauma Keisę labai stipriai paveikė. Jei ji vėl atsigaus — kai mes ją atgausime — niekada jos daugiau neleisiu į Veisarą.

— Suprantu.

— Kodėl panorote žinoti apie tą vietą?

— Kaip sakėte, tokią ją padarė toji naktis. Ir tai atsitiko Veisare. Man reikia žinoti viską, ką galiu, apie viena ir kita. Buvote ten todėl, kad gabenote statulą Keitlin Veisaro naujų kvepalų pristatymui?

— Tikrai. Mes statulą keletui mėnesių buvome skolinę d’Andreaso muziejui. Todėl mudu su žmona tą naktį praleidome Paryžiuje. Manėme, kad viešumas, lydėjęs statulos kelionę, kiekvienam primins apie pirmus Keitlin kvepalus, kuriuos ji pavadino pagal „Vėjo šokėją“

— “Vėjo šokėjo“ nebuvo Veisare?

— Ne, jis buvo rodomas muziejuje. — Jis susiraukė. — Keisė tiek nusiminė, kad turėjome pastatyti pakaitalą, Keitlin nupirktą prieš metus. Keisei to užteko. Kodėl smalsaujate apie tą statulą?

— Perverčiau jūsų atsiųstą šeimos albumą ir išėmiau keletą nuotraukų patikrinti Keisės reakciją. Manau, kad mergaitė reagavo į nuotrauką, kurioje ji buvo nufotografuota su „Vėjo šokėju“ jūsų Čarlstono namų bibliotekoje.

Jis sustingo:

— Kaip reagavo? Ką ji darė?

— Nieko fiziško. Nieko apčiuopiamo.

Jo karštas susidomėjimas dingo.

— Tai iš kur žinote, kad ji reagavo?

— Tai buvo tik... jutimas.

— Manote, ji išsigando?

— Nevisai. Ar ji bijojo statulos?

— Iki tos nakties ne. „Vėjo šokėjas“ priklausė mano šeimai nuo trylikto amžiaus. Ji užaugo su ta statula. Niekada nesijautė laimingesnė kaip tada, kai leidome jai žaisti tame pačiame kambaryje, kur stovėjo statula.

— Ji turėjo jai atrodyti stebuklinga. Auksinis Pegasas yra vaikiškų sapnų vaizdinys. Žirgo, skriejančio debesimis, vaizdas...

— Ji kurdavo apie jį istorijas.

— Kokias?

— Ai, nuotykius. Savas pasakas apie tai, kaip skrenda Pegasu ir išvaduoja princesę iš drakono, ir panašiai.

— Jos vaizduotė turėtų būti laki.

— Labai. Ji buvo labai protinga.

— Ji yra labai protinga.

— Žinoma, taip ir norėjau pasakyti. — Jis atidarė duris. — Bandysiu bet ką, ką jūs pasakysite, kol nuspręsiu, kad jai nepadeda. Kaip turėčiau elgtis su ja?

— Kalbėkite jai. Pateikite klausimų. Parodykite jai savo meilę.

— Sakėte, kad ji atmeta artimumą.

— Nieko neskaudina žinojimas, kad yra mylimas. Bet nerodykite jai savo nusiminimo. Jis tik privers ją trauktis.

— Tai didelis įsakymas.

— Jūs didelis žmogus. — Ji patylėjo. — Atnešiu jums kavos. Kiek laiko čia būsite?

— Dvi valandas, — jis atsisėdo ant kėdės prie Keisės lovos ir pajuto, kad žiūrint į ją jam maudžia širdį. O kad jo meilutė atsigautų! — Septintą turiu grįžti į Baltuosius rūmus. — Jis paėmė Keisės rankutę, jo balsas pritilo. — Bet to laiko užteks papasakoti tau, Keise, viską, kas vyksta. Tavo sesuo, Merė, skambino iš Santjago ir prašė manęs priminti, kad tu pažadėjai atvažiuoti ir padėti jai dresuoti naują delfiniuką. Ji netveria noru parodyti tau, ką jie dabar veikia. Mama siunčia tau savo meilę. Ji būtų atvažiavusi čia, jei tik gydytojai būtų leidę atsikelti iš lovos. Ar prisimeni, kad kitą mėnesį turėsi mažą broliuką? Jis truputėlį nekantrauja, o gydytojas nenori, kad jis per greitai ateitų į šį pasaulį. Jis — stiprus vaikinas ir nori užimti savo vietą šeimoje. Jis man primena tave ir kaip tu... — jis turėjo trumpam nutilti, kad suvaldytų balsą. — Tavo mama sako, kad tujai labai reikalinga. Nori pasitarti su tavimi, kokį vardą duoti broliukui. Pagalvok apie tai. Gal galėsi ką pasiūlyti, kai sugrįši. Užvakar pas mus buvo akrobatai iš „Cirque du Soleil“ Prisimeni, kaip buvome tave nuvedę į...

Džesika stovėjo tarpdury stebėdama Andreasą ir jautė, kaip jai užspaudžia gerklę. O dangau, kaip jis mylėjo tą vaiką!

Ji pažengė į priekį, bet žinojo, kad dar teks nueiti ilgą kelią, kol įgis visišką jo pasitikėjimą. Kas galėjo jį kaltinti? Ji jaustų tą patį, jei Keisė būtų jos duktė. Bet tam tikra prasme Keisė buvo ir jos vaikas. Visi jie buvo jos vaikai, kol sugrįždavo į gyvenimą ir ji pasidarydavo nereikalinga. Jie girdėdavo jos balsą ir, jeigu jai pasisekdavo, ateidavo laikas, kai galėdavo juos įtikinti.

Bet kartais įtikinėjimas nepadėdavo. Kartais į gydymo procesą prireikdavo įtraukti naujų elementų. Tai būtų bereikalingos kliūtys, su kuriomis ji nenorėjo susidurti dabar, kai vos įstengė pelnyti bandomąjį Andreaso pasitikėjimą.

Ji galėjo įsivaizduoti pykčio prasiveržimą, jei pasakytų jam, kad jai galbūt reikės Keisę parvežti atgal į Veisarą.

— Mes aptikome jį, pone, — tarė Denlis. — Radome jį bute prie Amstelio upės.

— Ar nesužeidėte jo?

— Jūs išdavėte orderius. Jis tikrai buvo labai romus. Nepridarė mums jokių rūpesčių.

Andreasas pamanė, kad „romus“ — ne tas žodis apibūdinti vyrui, kurį jis sutiko Veisare. Maiklas Trevis buvo ramus ir pagarbus, bet taip pat išsiskyrė atsargumu. Andreasas susidarė įspūdį, kad Trevis buvo jėga, su kuria reikėjo skaitytis.

— Kaip neįprasta.

— Žinojo, kad mūsų buvo daugiau. Ar nuvežti jį Lengliui?

— Ne. Į Teisingumo departamentą. Nenoriu, kad apie jį kas žinotų. Rytoj vidurnaktį pasinaudosiu tuneliu iš Baltųjų rūmų. Tegu jis ten būna.

— Taip, pone prezidente. — Jis patylėjo. — Jis prašė perduoti jums žinią. Sakė taip: jei norite, kad jis bendradarbiautų su jumis, tai jis tikisi jūsų bendradarbiavimo mainais.

— Kokio bendradarbiavimo?

— Jis nori, kad jam nusiųstumėte prezidentinį lėktuvą, — atsakė Denlis. — Tas šunsnukis turbūt nesupranta, kad peržengia ribas.

Prezidentinis lėktuvas. Kodėl Trevis nori tokios nuolaidos? Pasipūtimas? Parodyti jėgos poziciją? Jis sprendė, kad tas vyras per daug protingas, kad leistų pasipūtimui ar arogancijai valdyti savo veiksmus. Ši jo žinia reiškė, kad jis nelinkęs bendradarbiauti. Tegul sau pažaidžia savo jėgos žaidimėlį. Gal nuo to jaučiasi saugiau.