Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Kur lėktuvas?

— Paruoštas skrydžiui Vašingtono apygardoje.

— Tai pasakyk lakūnui, kad paimtų Trevį ir atskraidintų jį čia.

— Tai nebūtina, pone. Su visa priderama pagarba, jūs neturėtumėte duoti lėktuvo tam niekšui.

— Tas „niekšas“ išgelbėjo mano dukters gyvybę. Mes nesame įsitikinę, kad jis buvo kur nors įsipainiojęs. Nusiųskite lėktuvą.

3 Paryžius

— Ar dar nesuradai jo? — paklausė Edvardas Dečempsas. — Jau aštuoni mėnesiai. Kas per kvailys esi, Pronlifai?

Pronlifo ranka tvirčiau suspaudė telefono ragelį. Jis norėjo, kad čia būtų Dečempso gerklė. Kantrybės. Pinigai buvo geras dalykas, ir niekas geriau už jį nežinojo, koks siaubingas galėdavo būti Dečempsas, kai jam prieštaraudavo.

— Jau užčiuopiau tvirtą pėdsaką. Jis turi ryšį Amsterdame. Tai — Janas van der Bekas.

— Kodėl nesakei to?

— Norėjai konkrečios informacijos. Turėjau kastis labai giliai, kol suradau Janą van der Beką. Anksčiau jie buvo partneriai, bet jau metus laiko Trevis veikia vienas.

— O ką sužinojai apie Keisę Andreas?

Tyla.

— Nieko?

— Tiesą sakant, mes labiau domėjomės Treviu.

— Po paraliais, sakiau tau, kad man reikia žinoti, kur ji.

— Ar tik neplanuoji antro pasikėsinimo prieš vaiką. Tai būtų beprotybė.

— Ne tavo reikalas, Pronlifai. Tavo darbas — surasti ją.

— Nėra taip, tarsi ji būtų paprastas vaikas. Prezidentas apstatė apsauga viską, kas susiję su ja. Mums pavyko susekti ją Konektikuto klinikoje, bet prieš mėnesį prezidentas atsiėmė ją iš ten. Vis dar bandome surasti, kas ją gydo ir kur ji yra.

— Kad prieš mėnesį ji kažkur gydėsi, man jokios naudos. Aš turiu žinoti, kur ji dabar.

— Trys mano žmonės pluša ieškodami galų.

— Pasamdyk daugiau.

— Tam reikia papildomų grynųjų.

Pronlifas pagalvojo apie tai, kad turėtų kalbėti labai atsargiai. Dečempsas buvo vienas protingiausių jo kada nors sutiktų vyrų, bet tai nereiškė, kad jis visada valdėsi. Jam teko matyti jį neišlaikius savitvardos ne vieną sykį. O kai Dečempsą apsėdo noras surasti Trevį, jis tapo dar nepastovesnis.

— Gausi savo pinigus, — ramiai pasakė Dečempsas.

— Vykstu į Amsterdamą.

— Ne. Sėsk į Vašingtono lėktuvą ir surask Keisę Andreas. Į Amsterdamą vyksiu pats ir seksiu Janą van der Beką.

— Bet gali būti sunku jį...

— Pronlifai, turėtum prisiminti, kad dar savo darbo pradžioje pagarsėjau mokėjimu surasti žmones.

Taip. Pronlifas prisiminė. Surasti, o paskui atsikratyti, kad jų neliktų pasaulyje.

— Nenorėjau užgauti, Edvardai.

— Tai sėsk į lėktuvą ir surask mergiotę.

„Bjaurus suskis, — Dečempsas baigė pokalbį ir nužingsniavo prie spintos. Numetė ant lovos lagaminą ir ėmė mėtyti į jį daiktus. — Šašas. Drįsta trukdyti dėl pinigų. Negi Pronlifo akiratis toks siauras?“

Jam atrodė, kad, nepaisant Pronlifo abejonių, planas buvo geras ir jį reikėjo vykdyti. Bet tam jam reikėjo turėti Keisę Andreas. Jo schemoje ji buvo svarbiausia. Taip, kaip Janas van der Bekas buvo raktas į Maiklo Trevio slaptavietę.

Jis užvožė lagamino dangtį ir užsegė. Už valandos turėjo būti lėktuve, skrendančiame į Amsterdamą.

Ne. Pirmiausia dar reikia užeiti į kambarį.

Paskui bus pasiruošęs skristi.

— Noriu parvažiuoti namo aplankyti tavęs, — pasakė Melisa, vos Džesika pakėlė telefono ragelį kitos dienos popietę.

Ar gerai?

— Maniau, kad ruošies baigiamiesiems egzaminams?

— Galiu ruoštis namie.

— Visada sakydavai, kad tau geriau mokytis bute. Beje, kaip tavo kambariokės?

— Gerai. Nusprendžiau, kad man reikia daugiau privatumo, todėl persikrausčiau gyventi viena.

— Maniau, kad tau patiko gyventi su Vendi ir Keren.

— Patiko. Vis dar matausi su jomis kasdieną. — Ji patylėjo. — Noriu parvažiuoti namo.

— Kas nors negerai?

— Kad noriu tave pamatyti? Dėl Dievo meilės, tu juk mano sesuo. Man visada patinka matyti tavo veidelį.

— Kas atsitiko?

— Tai galiu parvažiuoti ar ne?

— Sakiau tau, kas čia dedasi. Atvažiavusi čia galėsi tik studijuoti. Ir dar. Tavo kambarį atidaviau Keisei.

— Nieko tokio. Aš užimsiu mėlynąjį kambarį, nors jo spalva neskoninga ir nuobodi. Gal laisvu laiku perdažysiu jį oranžine spalva.

— Nedrįsk.

— Aš juokauju.

— Kada parvažiuosi?

— Be savaitgalio negaliu išvažiuoti. Tai bus keturios dienos. Pakankamai laiko tiems Slaptosios tarnybos vaikinams nustatyti mano patikimumą. — Ji nutilo. — Juk jie vis dar ten?

Džesika sukluso.

— Žinoma, kad jie čia, — atsakė.

— Tai gerai.

— Taip negalvosi, kai jie visur sekios paskui tave.

— Galiu su tuo susitaikyti. Iki pasimatymo šeštadienio rytą.

— Melisa.

— Jau turiu eiti.

— Kas tau yra?

— Aš tik pasiilgau tavęs.

Džesika suvilgė lūpas.

— Ar sapnai neduoda ramybės?

— Iki pasimatymo šeštadienį, — baigė pokalbį ji.

Džesika lėtai padėjo telefono ragelį. Tikriausiai viskas gerai. Melisa dabar buvo visiškai pagydyta. Nebuvo pavojaus atkristi. Todėl neverta panikuoti. Beje, jei kas nors negerai, ji galėjo tai sutvarkyti.

Nebent tai būtų sapnai.

Kaip ji galėtų įsiskverbti į sapnus? Teisingumo departamentas

Kai Andreasas įžengė į kabinetą, Maiklas Trevis sėdėjo ant odinės kušetės ir skaitė.

— Tos teisinės knygos labai sausos, — tarė Trevis. — Nenuostabu, kad su dauguma teisininkų trokštama atsisveikinti. Jų protai atrofavosi dar mokykloje.

Andreasas nuėjo prie stalo ir atsisėdo į kėdę.

— Ar gerai atskridote, Trevi?

— Puikiai. Ačiū, — nusišypsojo jis. — Geriau negu „Konkordu“ Kiek jis kainavo mokesčių mokėtojams?

— Nė skatiko. Užtikrinau, kad išlaidos plauktų iš mano kišenės.

— Labai etiška. Ir beveik to tikėjausi iš jūsų. Jūs esate vienas iš tų retų senamadiškų fenomenų, garbės žmogus. Bet tikrai galėjote įpareigoti vyriausybę. Jūsų gyvenimas svarbus ne tik jums ir jūsų šeimai, jis svarbus ir tam, kad šalyje viskas vyktų sklandžiai.

— Žinau tą pats. Ir neturėjau siųsti jums prezidentinio lėktuvo. Galėjau paliepti Denliui pristatyti jus įprastu būdu.

— Bet jūs nepanorote atsakyti į mano reikalavimą neigiamai, nors jis ir buvo nesąmoningas. Nenorėjote pradėti derybų ne ta koja.

— Derybų? — Andreasas papurtė galvą. — Man nereikia su jumis derėtis. Galiu apkaltinti jus pasikėsinimu nužudyti prezidentą ir įkišti jus į kalėjimą.

— Bet jūs to nepadarysite. Kaip sakiau, esate garbingas žmogus. Jūs nebūtumėte baudęs žmogaus, išgelbėjusio jūsų dukterį.

— Būčiau, jei manyčiau, kad ateityje galėtumėte kelti jai grėsmę. Iš kur sužinojote apie užpuolimą?

— Sakiau jums, kad turiu savo šaltinių.

— Kokių?

— Šaltinius reikia slėpti. Pasakysiu — ir Denlis su savo komanda puls ant jų kaip skėrių būrys. Aš užsidirbu pragyvenimui iš informacijos.

— Kiek suprantu, tarp kitų ne itin dorų verslų.

— Tiesa. Esu stambus tokių verslų turėtojas. Bet juk mes neaptarinėsime jų, išskyrus mano gebėjimą įsigyti informaciją? — jis palinko į priekį. — Jūs norite žinoti, kas slepiasi už Veisaro.

— Ir sužinosiu.

— Ne iš manęs. Ne dabar. Sakau jums tiesą. Nežinau nieko apie užpuolimą, išskyrus tai, kad jis turėjo įvykti.

Andreasas tyrinėjo jį. Trevis žiūrėjo į jį tiesiai ir kalbėjo atvirai. Nors žmogus, užsidirbąs pragyvenimui savo protu, galėjo įgyti tam tikrų įgūdžių ir tapti apsimetinėjimo meistru. Tačiau Andreaso nuojauta kuždėjo jam, kad Trevis sakė tiesą. Jį užliejo nusivylimas.