Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Išskyrus tą vyrą iš sargo namelio.

Keista, kad jai į galvą toptelėjo toks palyginimas. Jie nebuvo niekuo panašūs. Melisos grožis, paveldėtas iš motinos, traukte traukė akį. Aukšti skruostikauliai, spindintys kaštoniniai plaukai, mėlynos akys, kurių kampučiai pakilę į viršų. Vienintelis panašumas — aukšti, sportiški kūnai ir jų skleidžiama karštligiška energija.

Karštligiška.

Maiklas Trevis nebuvo toks. Kiekvienas jo judesys atrodė apgalvotas ir kontroliuojamas. Ir Melisos paprastai nebūdavo galima apibūdinti šiuo žodžiu. Bet šiandien nuo Melisos sklido kažkokia nerimastis.

— Ko taip žiūri? — Melisa pro petį žvelgė į ją. — Ar aš išsitepusi?

— Nežinau.

— Aha, tu nusiteikusi viską išsiaiškinti. — Ji padėjo priešais Džesiką sumuštinį ir atsisėdo. — Jaučiuosi gerai. Tiesiog panorau aplankyti tave. Argi tuo stebinu?

— Ne, jei tai tiesa.

— Kodėl neturėtų būti tiesa? O kaip mergaitė?

— Nieko gero. Košmarai darosi vis baisesni. — Buvo aišku, kad Melisa nenorėjo prisipažinti. Reikės pabandyti dar kartą. — Man neramu dėl jos.

— Yra kokia nors priežastis.

Džesika sukluso:

— Kodėl taip kalbi?

— Žinai kodėl. Ir man taip buvo. Sakiau tau, kaip arti buvau prie ribos, iš kur nėra kelio atgal. Košmarai traukė mane giliau ir giliau, kol aš...

— Bet tu sugrįžai.

— Tu mane ištraukei. Laikei, kol žengiau pirmą žingsnį. Buvo valandėlių, kai nekenčiau tavęs už tai, kad stengeisi grąžinti mane į gyvenimą. Niekada nesupratau, kaip tu aukojaisi ir dirbai gydydama mane. — Ji giedriai nusišypsojo. — Ar kada sakiau, kaip labai tave myliu, Džesika?

— Užsičiaupk. Tą patį būtum padariusi dėl manęs.

— Bet ką padaryčiau dėl tavęs, — ramiai ištarė ji. — Tik suteik man progą.

— Puiku, — atsistojo ji. — Suplauk indus, kol nueisiu pasižiūrėti Keisės.

— Sutrikdžiau tave. — Ji baigė gerti kavą. — Atleisk. Turėjau tą pasakyti. Žmonės nugyvena gyvenimą taip ir nepasakę tų žodžių. Kai aš atsipeikėjau, norėjau bėgti ir visiems pasakyti, kad nieko nelaikytų savaime suprantamu dalyku, kad kiekvieną minutę jie gali išeiti ir niekada nesugrįžti.

— Bet to nedarei.

Nebūtum man leidusi. Tu buvai ta, kuri myli ir aukojasi, bet niekada nenorėjai, kad aš... — Ji patraukė pečiais. — Bet viskas gerai. Tik reikėjo trupučio laiko, kol įgijau sumanumo aukotis tau.

— Tu įgijai?

— Manau, kad taip. — Ji paėmė lėkštę ir nuėjo prie kriauklės. — Eik pasižiūrėti mergytės.

— Kodėl taip staiga atvėrei savo jausmus?

— Atėjo laikas. — Ji dėjo indus į indaplovę. — Kaip manai, ar prezidento draudimas bendrauti su tuo iš sargo namelio galioja ir man?

— Taip, galioja.

— O gaila.

Džesika šypsojosi lipdama laiptais aukštyn. Sunku nesišypsoti būnant su Melisa. Jos gyvenimo džiaugsmas buvo beveik apčiuopiamas. Tikras malonumas būti su ja viename kambaryje, gyventi toje pačioje vietoje.

Jos šypsena išblėso, kai ji priėjo prie Keisės kambario.

Atsipeikėk, brangute. Pažiūrėk, kokį džiaugsmą gali teikti gyvenimas.

Riksmas perskrodė naktį kaip peilio ašmenys.

Džesika to tikėjosi. Košmarai truko iš eilės tris naktis.

— Viskas gerai, Keise. — Ji priėjo arčiau prie mergytės. — Aš čia. Tu saugi.

Ji teberėkė.

— Atsibusk, vaikeli.

Ji rėkė toliau.

O, Dieve.

— Keise.

Riksmas netilo.

— Ar paruošti raminamųjų? — paklausė Tereza.

Džesika nenorėjo griebtis raminamųjų. Ji išbandė juos su Melisa. Vėliau ji papasakojo, kad kartais vaistai sustingdydavo ją tame košmare ir alino ją. Jei Džesika sukeltų tokią traumą Keisei, tikriausiai pastūmėtų ją dar į gilesnį atitolimą.

— Dar ne.

— Keise, — ji sūpavo mergaitę pirmyn ir atgal. — Pabusk, Keise.

Dar penkias minutes Keisė rėkė. Paskui staiga suglebo.

Tai dar labiau išgąsdino Džesiką.

Mergaitė gulėjo, bet jos akys buvo atmerktos.

— Keise?

Ji patikrino pulsą. Greitas, bet nekėlęs pavojaus. Šį kartą.

Ką ji galvojo? Visas šis įvykis susijęs su pavojumi.

— Maniau, netekome jos, — sušnibždėjo Tereza.

Ko? Gyvybės ar proto? Džesika bijojo ir vieno, ir antro.

— Turi kažką daryti, — tarė Tereza.

— Žinau.

Praėjo pusvalandis ir Keisės veido spalva po truputį ėmė normalėti.

— Eik įkvėpti oro, — pasakė Tereza, — Tu blyškesnė už šį vaiką. Aš prižiūrėsiu ją.

— Tik keletą minučių, — Džesika atsistojo ir išlenkė nugarą, kad nuimtų įtampą. — Pašauk, jei kas nors atsitiktų.

Koridoriuje ji sustojo ir atsirėmė nugara į duris.

— Kaip ji? — paklausė Laris Faikas. — Mirtinai mane išgąsdino.

— Mane irgi. Dabar ji ilsisi.

— Visas tas riksmas ir verksnias...

Ji buvo benueinanti koridoriumi.

Verksmas? Keisė neverkdavo..

Bet tai tikrai buvo verksmas. Tylus, nutrūkstantis, vos girdimas. Jis sklido ne iš Keisės kambario.

Iš mėlynojo.

Ji lėtai priėjo prie durų.

— Melisa?

Niekas neatsiliepė.

Ji pasibeldė ir atidarė duris.

— Melisa, ar...

— Man viskas gerai. Eik sau.

— Niekur aš neisiu. — Tamsoje ji matė Melisą didelėje lovoje. — Kas yra?

— O ką manai? Žliumbiu, kad neleidi man lakstyti paskui tą iš sargo namelio.

— Jei jis tau taip labai rūpi, pristatysiu rytoj ant sidabrinio padėklo. — Ji perėjo kambarį ir atsisėdo ant lovos. — O dabar, kai neturi jokios dingsties atsikalbinėti, pasakyk tiesą.

— Nekenčiu šio kvailo mėlynojo kambario.

— Meli.

Ji prisiglaudė prie Džesikos.

— Mums taip skauda, — sušnibždėjo ji. — Mes beveik mirštame, Džesika.

— Ką?

— Jie vis ateina mūsų, o mes negalime pabėgti. Ir tiek daug kraujo... Mes turime trauktis giliau ir giliau į tunelį, bet vis tiek negalime pabėgti. Pabėgti yra tik vienas kelias.

Džesika sustingo:

— Meli. Ką tu šneki?

— Ką tu nenori išgirsti. Mes mirsime, Džesika. Toliau taip tęstis negali, mes negalime pabėgti jokiu kitu...

— Meli, užsičiaupk. Tu mirtinai mane gąsdini. — Ji ištiesė ranką ir įjungė šviesą. — Tu kalbi nesąmones.

Melisa nepakėlė galvos.

— Tu tik sapnavai. Tiesa?

Taip... mes sapnavome.

— Kodėl tu vis sakai mes ?

— Manau, kad žinai. — Ji atsisėdo ir nubraukė nuo akių plaukus. Virpančiomis lūpomis bandė šypsotis. — Tai buvo atsitikę ir anksčiau.

Džesika suvilgė lūpas:

— Keisė?

— Ji stipri mergytė. Jai jokio vargo įtraukti mane į tunelį drauge su savimi. Ne taip kaip Doniui Bendžeminui. Jis bandė, bet aš įstengiau likti šalia jo mažyčio urvelio, nors jis buvo toks beviltiškai vienišas ir man norėjosi palaikyti jam kompaniją. — Ji giliai įkvėpė. — Jei būčiau ten įėjusi, jis niekada nebūtų grįžęs atgal. Bet jis grįžo. Tu jį sugrąžinai. Kaip ir mane. — Ji nutilo. — Tik drauge tu atsivedei kažką kitą.

— Manai, kad tu mintimis susijusi su Keise?

— Žinau, kad taip. — Atgalia ranka ji nušluostė drėgnus skruostus. — Tau per daug sunku tuo tikėti, kaip nenorėjai tikėti apie Donį. Tai gąsdina tave.

— Taip, gąsdina. O tavęs ne?

— Ne visą laiką. Šiąnakt taip. Aš noriu gyventi.

— O Keisė ne?

— Kai rodosi košmarai, ji būna išsigandusi ir sutrikusi ir trokšta tik išeiti. Į vienintelę vietą, saugesnę už tunelį.

— Mel...

— Atleisk. Žinau, kad tai tave liūdina. — Ji atsikėlė iš lovos ir pasuko į vonios kambarį. — Einu nusiprausiu veidą.