Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Kitą kartą jai bus blogiau. Turi rasti būdą nutraukti tą košmarų tėkmę.

Jėzau.

5

— Karlstadas nenori derėtis su niekuo, išskyrus tave, — pasakė van der Bekas, vos Trevis paskambino. — Jis nori pamatyti prekę.

— Nerodei jam pavyzdžio?

— Jis pasakė, kad vienas lašas — dar ne vandenynas.

— Poetiškiau negu galima tikėtis iš Karlstado.

— Jis pageidauja tavęs čia.

— Pasakyk, kad gerbiu jo norus, bet šitaip galima nuskęsti vandenyne, o aš neketinu rizikuoti, kol nebus patrauklaus pasiūlymo.

— Ir kokį pasiūlymą tu laikai patrauklų?

— Tikroji kaina — dvidešimt penki milijonai.

Van der Bekas suprunkštė:

— Sapnuoji, Maiklai.

— Ne, jie sumokės. Tai pigi kaina. Laikykis jos. — Jis pakeitė pokalbio temą: — Ar užmezgei kontaktą su kuo nors, kas turi informacijos apie Veisaro užpuolimą?

— Ketinu nuvykti pas Henri Kleinorą į Lijoną. Girdėjau, kad jis gali kai ką žinoti. Ir beje, jis labai tylus. O tai būna retai.

— Taip, nebūdinga jam.

— Ir sužinojau dar vieną įdomų faktą. Henrio žmona Danielė augo tame pačiame kaime, kaip ir Keisies Andreas auklė Džiną Bjudžolis.

— Tai įdomu.

— Bet, kaip sakiau, Henris ne itin kalbus.

— Bijo?

— Pasiūliau jam gerą krūvą pinigų. Atsisakyti jos galima tik labai ko nors bijant. Aš sužinosiu ir pasakysiu tau, — baigė jis pokalbį.

„Po galais!“ — Trevis įbruko telefoną atgal į kišenę ir neramiai nužingsniavo prie lango. Jokio progreso, kokio tikėjosi. Buvo čia ilgiau nei savaitę, o vis tūpčiojo vietoje.

Na, tūpčioti vietoje šiaip ar taip geriau, nei gulėti medinėje dėžėje šešios pėdos po žeme. Jis tik nebuvo pratęs sėdėti niekur nekeldamas kojos. Tiek gerai, kad dar galėjo leisti valandas prie kompiuterio ar skaityti. Vienintelė jį sudominusi knyga buvo ta, kurią parašė Džesika Raili. Jį intrigavo galimybė pasinerti į Džesikos ir jos sesers Melisos praeitį bei mintis. Dėl to buvo dar įdomiau žvilgtelėti į jas čia, jų valdose. Jam atrodė, kad pažįsta jas labai artimai. Taip pažinojo vos keletą žmonių. Dauguma žmonių net geriausiems draugams neatverdavo savo minčių bei jausmų, bet Džesika tą išsakė knygoje aiškiai ir jį paveikė. Jos pasakojime apie tai, kaip kovojo dėl sesers, patyrusios psichinę traumą po to, kai jos, dar vaiko, akyse sudegė abu tėvai, nebuvo nė pėdsako ego, kiekviename žodyje jautėsi meilė.

Per lietų jis įžiūrėjo, kad didžiojo namo antrame aukšte degė šviesos. Trečią naktį šią savaitę. Atrodė, kad Keisei buvo blogai. Vargšas vaikas.

Ir vargšė Džesika Raili. Kiek jis išskaitė tarp knygos eilučių, ji turėtų kentėti beveik taip, kaip ir jos pacientė.

Jam tai nerūpi. Kiek kartų jis tą kartojo sau, kai atvyko čia, į Džiuniperį? Iš nuobodulio jį traukė prie spėliojimų, bet to jam retai pakakdavo. Jam patiko būti ramiam. Jei nebus atsargus, praras tą patogią, saugią stebėtojo poziciją ir pradės narplioti situaciją. Buvo aišku, kad jam reikia rūpintis savo paties gyvenimu ir pamiršti Keisę Andreas bei ją supančius žmones.

Keisė vėl suriko.

— Vaikeliuk, ne! — Džesika sūpavo ją pirmyn ir atgal. — Prašau. Atsibusk. Negali taip būti toliau, kaip...

Keisės burna plačiai prasižiojo. Ji rėkė. Rėkė ir rėkė.

Pulsas greitas. Oda glebi.

— Hipodermija? — paklausė Tereza.

— Praeitą kartą suleidau jai vaistų, bet nieko nepadėjo. Jei dabar suleisiu per daug, galiu ją nužudyti.

Ji išgąstingai galvojo, kas galėtų padėti. Priepuolis tęsėsi daugiau kaip dvidešimt minučių. Pats sunkiausias. Ji negali leisti Keisei...

— Prižiūrėk ją, — pasakė ji Terezai. Pati pašoko ant kojų ir išbėgo iš kambario, pro Keisės sargybinį prasmuko į koridorių. Atidarė Melisos kambario duris.

— Blogai Keisei. Nežinau, ką galėčiau padaryti. Jei yra kokia galimybė...

Melisa neatsakė.

Džesika įjungė šviesą.

Melisa gulėjo atsimerkusi.

— Meli?

Greitas pulsas. Glebi oda.

— Šūdas!

Džesika išbėgo iš kambario. Jos skruostais ritosi ašaros. Ir ką ji galėjo padaryti? Viskas beprotiška. Niekas negalėjo padėti. Bet šis mielas vaikelis negalėjo numirti.

Ir Melisa. O Dieve, Melisa.

Mieliausiasis Jėzau, ką ji galėjo padaryti? Nebuvo nieko, kas...

Turi rasti būdą nutraukti tą košmarų tėkmę.

Ji jau bėgo žemyn laiptais ir per lietų.

Nutraukti košmarų tėkmę.

Surasti būdą.

Džesika žinojo, kur ieškoti naujo būdo. Žinojo nuo tos nakties, kai Andreasas uždraudė jai bendrauti su Maiklu Treviu.

Velniop. Ji negali sėdėti sudėjus rankas ir leisti atsitikti visų baisiausiam dalykui.

Ji ėmė belsti į sargo namelio duris.

— Atidarykite duris, kad jus kur!

Trevis atidarė.

— Kas čia dabar...

— Eime! — ji stvėrė jį už rankos. — Man reikia jūsų. Dabar.

— Kas atsitiko?

— Neklausinėkite. Tik eime. — Ji tempė jį. — Aš esu Džesika Raili ir...

— Žinau, kas jūs esate. Tik nežinau, ką čia veikiate.

— Paaiškinsiu vėliau. Dabar kuo skubiau eikite su manimi.

— Lekiu. — Jis bėgo šalia jos. — Mergaitė?

— Taip. Atrodo, ji gali mirti, — Džesika bandė suvaldyti balsą. — Ji sapnuoja košmarą, o aš negaliu jos pažadinti. — Pribėgusi namą ji įtraukė vyrą į fojė. — Turite padėti.

— Aš nesu gydytojas.

— Neprieštaraukite. Tik darykite, ką sakau.

Bėgdama aukštyn laiptais, ji girdėjo riksmus. Pajuto palengvėjimą: jei Keisė rėkė, vadinasi, ji vis dar gyva.

Laiptų viršuje ją pasitiko Laris Faikas. Jis žiūrėjo į Trevį.

— Gydytoja Raili, jis negali čia įeiti. Turiu vykdyti įsakymą.

— Jis įeis, — griežtai tarė ji. — Galite jį apieškoti. Galite prižiūrėti jį miegamajame, stovėti jam už nugaros, bet jis ten turi būti. Jis man reikalingas.

— Man duotas įsakymas.

— Ir paaiškinsite prezidentui, kodėl sulaikėte mane nuo priemonės, galinčios išgelbėti jo dukters gyvybę?

— Man duotas... — jis nutilo pažvelgęs į Keisės duris. — Trevi, kojos plačiai, rankos ant sienos.

Ji nekantraudama žiūrėjo, kaip Faikas apieško Trevį.

— Prašau paskubėti. Ji...

Faikas mostelėjo Treviui eiti, bet pats nusekė paskui jį į miegamąjį.

Džesika skriete priskriejo prie lovos.

— Kaip ji, Tereza?

— Gal kiek blogiau. — Ji pamatė Trevį: — Ką jis čia veikia?

— Ir aš to paties klausiu, — atsakė Trevis. — Ką aš čia veikiu?

— Nežinau. Turėjau kažką daryti...

Vėl riksmas.

Trevis krūptelėjo ir žengė žingsnį pirmyn.

— Ar negalite šito sustabdyti? Jai gali pakenkti, jei...

— Jei galėčiau, man nereikėtų jūsų, — ji giliai įkvėpė ir pabandė galvoti. — Ji sapnuoja košmarą, ir aš negaliu jos iš ten išplėšti. Manau, tai susiję su Veisaru, Keisė bando nuo kažko pabėgti. Bet negali. Košmaras tęsiasi ir tęsiasi. Reikia kažko imtis, kad jis nutrūktų.

— Aš galiu nutraukti?

— Išgelbėjote jai gyvybę Veisare. Galbūt padarysite tą ir šiąnakt.

— Ar jai taip blogai?

— Nežinau. Košmaras turi baigtis.

— Jūs labai teisi. Turi. — Trevis atsisėdo ant lovos. Paėmė Keisės rankutę į savo rankas. Valandėlę patylėjo ir pasakė: — Tu saugi, Keise. Aš čia. Tai pasibaigė. Prisimink — mes einame į virtuvę ir laukiame tavo mamytės ir tėvelio.

Keisė suriko.

— Tu saugi. Aš čia. Jis išėjo. Jų visų nėra.