Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Paskui galbūt nulipsime žemyn, įsipilsime po stiklą limonado, susėsime priebutyje ir pamiršime visa tai. Gerai?

„Kaip galima tą pamiršti?“ — pagalvojo Džesika. Kai ji gydė Donį Bendžeminą, ji galėjo atmesti idėją, kad Melisa mintimis susijusi su tuo berniuku. Tą faktą ji priskyrė vaizduotei ir tam, kad Melisa ką tik buvo pagijusi. Džesika kalbėjosi su Melisa apie Donį ir jo pagerėjimą. Taip, kaip dabar ji aptarė su seserimi Keisę.

Bet Donio sapnuose nebuvo baimės ir liūdesio. Melisa kalbėjo apie berniuką ramiai ir su užuojauta, o paskui apsigalvojo išvydusi Džesikos sumišimą.

— Liaukis jaudintis, — pasakė Melisa, išėjusi iš vonios, — ne todėl grįžau namo. Jei nebūtum įsiveržusi į mano privačią šventovę ir užtikusi mane silpnumo valandėlę, niekada nebūtum sužinojusi apie mano mažytes haliucinacijas.

— Bet tu nemanai, kad tai haliucinacijos?

— Žinoma, kad manau. Jei būtų kas nors kita, tai nuo rūpesčių pakriktų nervai. Šešerius metus gyvenus visiškoje nežinioje, būtų keista neregėti haliucinacijų.

— Tu meluoji.

— Gal ir tavo tiesa, — ji pasuko prie durų, — bet aš iš tikrųjų noriu limonado. Eime.

— Graži naktis. Man patinka tokios. Prisimenu, kaip sėdėdavome šitaip vaikystėje. — Supynė lėtai lingavo. — Ar dažnai čia pasėdi, Džesika?

— Neturiu laiko, — Džesika nugėrė limonado. — Kai nedirbu su sunkiu pacientu, paprastai būnu autizmu sergančių vaikų klinikoje.

— Sakei man. Tai labai slegia. Kai palygini darbą su autizmo kamuojamais ligoniais, tavo šešerių metų darbas su manimi atrodo tarsi pramoga.

— Jų gydymas turi tam tikrų panašumų.

— Ir leidi savo gyvenimą ieškodama jų. — Melisa valandėlę patylėjo. — Ar su manimi sunkiau? Gal dėl to mane tu turi kaltinti?

— Kaltinti? Nesuprantu, ką čia kalbi?

— Prisimenu tave vaikystėje, kai dar buvo gyvi mama ir tėtis. — Ji nusišypsojo. — Mis populiariausioji. Geriausia visų draugė. Tačiau nemaža savanaudiškumo dozė slypėjo giliai viduje.

— Buvau labai jauna.

— Tu ir dabar jauna. O savanaudiškumas ne taip jau ir blogai. Maniau, kad jau pamiršai tai, — ji gurkšnojo limonadą. — Ir tikriausiai mane reikia kaltinti. Tave pančiojo zombio priežiūra, ir tu pavirtai šventąja. Šventoji Džesika.

— Nekvailiok. Argi tu kalta, kad važiavai tame automobilyje, kai žuvo mama ir tėtis? Gyvenimas teka, mes turime susidurti su juo ir pasirinkti savo taką.

Melisa pakėlė stiklinę aukštyn.

— Kaip ir sakiau, šventoji Džesika. Tavim dėta būčiau spardžiusis, šaukusi ir atidavusi tokią seserį į slaugos namus.

— Ne, nebūtum. Tau tik patinka taip kalbėti. Būtum padariusi tą patį.

— Dėl Dievo, nori pasakyti, kad būčiau tapusi šventąja Melisa? — ji papurtė galvą. — Ne, viskas nebūtų taip pat.

— Na, tu nusprendei studijuoti mediciną. Tai nėra savanaudiškiausia profesija iš tų, kurias galėjai rinktis.

— Manai, kad seku tavo pėdomis?

— Manau, kad tu nesavanaudiškesnė ir labiau atsidavusi negu prisipažįsti.

— Ar tu niekada nepagalvojai apie tai, kad stojau mokytis medicinos ieškodama atsakymo?

— Dėl to mes visi studijuojame.

— Ne, aš noriu surasti atsakymą. Noriu žinoti, kodėl šešerius metus buvau išbraukusi iš gyvenimo. — Ji pažvelgė į stiklinę. — Ir noriu žinoti apie Donį Bendžeminą.

— Melisa, buvai labai sunkios būsenos ir tavo vaizduotė visą laiką darbavosi.

— O tu nenori galvoti, kad tavo jaunesnioji sesutė yra nenormali.

— Tu nesi nenormali. Jei manytum įgijusi tam tikrų psichinių galių, būtum pasirinkusi kursą, skirtą psichiniams tyrinėjimams.

— Ak, aš perskaičiau tiek knygų apie psichiką, kad užtektų visai bibliotekai. Bet ne ten noriu rasti atsakymus. Patikėk manimi, aš mieliau atrasčiau kokią paprastą fizinę priežastį to, kas man darosi.

— Tu teisi, Donis Bendžaminas buvo išskirtinis atvejis ir visiškai paaiškinamas.

— O Keisė?

— Tas pats paaiškinimas. Aš aptarinėjau abu atvejus su tavimi, bet tu labai jautriai reagavai į šios srities siūlymus.

— Nebūties žemės srityje?

— Vadink, kaip nori. Visiškai suprantama, kad tu...

— Baik. — Melisa juokėsi. — Vienintelis dalykas, kurį imu suprasi, yra tas, kad tai, kas atsitiko man, nieko bendro neturi su sveiku protu. Nuostabu iš tavo pusės ieškoti dingsties neuždaryti manęs beprotnamyje, bet tokia jau esu.

— Ir kas gi tu esi?

— Nenormali. — Ji pakėlė ranką neleisdama Džesikai protestuoti. — Graži, protinga, žavi išsigimėlė. Ir nežiūrėk į mane taip, lyg norėtum paguldyti į lovą ir glostyti mano karščiūojančią galvą. Žinau, kad parašei tą knygą apie mane, apie tai, kaip kovojai, kad grąžintum mane į normalų gyvenimą, bet joje tu sukčiauji. Aš nesu normali.

— Esi normaliausia.

— Aš net nežinau, kas yra normalu. Visiškai normalių žmonių pažįstu nedaug. Tu irgi nenormali. Tu — šventoji Džesika. — Ji atsistojo. — Einu į lovą. Vienam vakarui per daug rūpesčių.

— Taip, man jau neramu.

— Ir tu jau ieškai sprendimo, arba, sakyčiau, gydymo.

— Kodėl anksčiau nepakalbėjai šitaip su manimi? Kodėl tik šįvakar?

— Ketinau nuslėpti ir šį kartą, nes myliu tave ir noriu, kad tu mane gerbtum. Bet būdama čia galvojau apie Keisę. Galiu būti savanaudiška, bet nemoku slėpti, kas esanti, kai kalbama apie Keisės mirtį. — Ji atlaikė sesers žvilgsnį. — Kitą kartą jai bus blogiau. Turi rasti būdą nutraukti tą košmarų tėkmę. Ką nors naujo, kas atitrauktų ją nuo sapnų.

— Kaip po velnių galiu tai...

— Aš nežinau. Gydai tu. — Ji pasuko prie durų. — Padaryk tai.

— Meli.

Ji atsigręžė pro petį.

— Ar dėl to parvažiavai namo? Sapnuodavai Keisę?

— Ne. — Ji žiūrėjo pro šąli darydama duris. — Nesapnavau apie... su Keise iki šios nakties.

— Reikėjo pabūti lauke ilgiau, — tarė Tereza, kai Džesika įėjo į miegamąjį. — Tau to reikėjo.

— Kaip ji?

— Taip pat. — Tereza atsistojo. — Nulipsiu žemyn, išgersiu puodelį kavos, o grįžusi nuvarysiu tave į lovą. Jau pradedi atrodyti kaip tavo pacientai.

— Man viskas gerai.

Ji melavo. Jai visai negerai. Jautėsi išsekusi ir besibaiminanti iki blogumo viduriuose. Nežinojo dar, ar labiau baiminosi dėl Keisės, ar dėl Melisos. Vaikas prarastas, o sesuo, kurią ji manė pagijus, galėjo vėl atkristi.

Tačiau Melisa atrodė visiškai sveika. Bet kiek ligonių, gydytų jos, atrodydavo visiškai sveiki ne priepuolių metu?

Melisa sveika. Ji tik...

Kas?

Ji atsilošė kėdėje ir atsiduso. Jai nereikėjo šio papildomo rūpesčio. Kad ir koks tas atsiradęs minčių ryšys būtų, jis buvo neapčiuopiamas. Logiškai nepaaiškinamas. Kas šiąnakt atsitiko, buvo taip paprasta, kaip premisa, kurią ji pasiūlė Melisai.

Ji uždėjo ranką ant Keisės rankutės.

— Turi greitai grįžti atgal. Košmarai skaudina tave. Maniau, kad galime laukti, bet... Išeik iš to tunelio, vaikeli. Būsi daug laimingesnė. Aš tau pažadu. Pamatysi savo mamytę, tėvelį, ir jie bus...

Tunelis? Iš kur jis atsirado?

Ji sustingo. Tai Melisa pasakė, kad Keisė buvo tunelyje. Suprantamiau būtų, jei ji matytų Keisę savo minčių miške, kur praleido šešetą metų. Bet ji sakė „tunelyje“

Ji stipri maža mergytė. Jai nebuvo sunku įsitraukti mane į tunelį.

Ją nukrėtė šiurpas. Melisos vaizduotė? O gal?..

Ji neturėtų tikėti niekuo šitaip keistu. Turėtų vadovautis protu gydydama Keisę... ir Melisą. Ji nežinojo, ar trapus Keisės kūnelis galės atlaikyti dar vieną tokią naktį kaip ši.