Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

Ji vis dar rėkė.

— Paklausyk manęs, Keise, — jo balsas buvo tylus, primygtinai liepiantis. Jo žvilgsnis nenukrypo nuo jos veido. Džesika beveik juste jautė, kaip jo valia galynėjosi su vaikiška baime. — Tai pasibaigė. Tu saugi. Jis išėjo.

Keisės riksmas nutilo.

— Niekas tavęs neįskaudins. Jis negali niekam pakenkti. Tu saugi.

Keisė žiūrėjo į jį.

— Jis išėjo. Jie visi išėjo. Tu saugi.

Ji giliai atsikvėpė.

Praėjo minutė. Pagaliau ji užsimerkė.

Ačiū Dievui. Džesika priėjo ir patikrino Keisės pulsą. Jis darėsi normalus.

— Ar jai nieko? — paklausė Trevis.

— Kol kas. Ji miega giliu miegu.

— Ar dar sapnuos košmarą?

— Neatrodo. Tą pačią naktį jos košmarai nesikartodavo. — Ji kreipėsi į Terezą: — Prašau nenuleisti nuo jos akių.

— Gerai. — Tereza pažvelgė į Trevį. — Laikyčiau jį netoliese.

Džesika linktelėjo pavargusi.

— Tuoj grįšiu, — pasakė.

Melisa. Jai reikėjo pasižiūrėti, kaip jaučiasi Melisa. Ji nuskubėjo koridoriumi į mėlynąjį kambarį.

— Meli?

Jokio atsako.

Ji priėjo prie lovos. Melisa taip pat atrodė giliai įmigusi. Ji patikrino pulsą. Beveik normalus.

Melisa lėtai atsimerkė.

— Blogas... laikas. Tu beveik... netekai mūsų.

— Kaip jautiesi?

— Tarsi mus būtų... partrenkęs sunkvežimis. — Ji žiūrėjo Džesikai pro petį. — Ačiū jums.

Džesika pasuko galvą. Vos už keleto pėdų už jos stovėjo Maiklas Trevis.

— Už ką? — paklausė jis.

— Vėliau... noriu miego. — Jos vokai merkėsi. — Ačiū...

— Gera mintis. Pamiegok. — Džesika apklostė jos pečius antklode. — Ateisiu pasižiūrėti po kelių valandų.

— Nereikia. Mums... viskas gerai.

— Vis tiek ateisiu. — Džesika pamojo Treviui eiti paskui ją. — Labanakt, Meli.

Melisa neatsakė. Ji miegojo.

Koridoriuje Džesika paklausė Trevio:

— Kodėl atsekėte paskui mane?

— O kas man beliko daryti. Prie mergaitės, atrodo, daugiau nebuvau reikalingas, o tas vaikinas iš Slaptosios tarnybos būtų skylę mano galvoje pražiūrėjęs.

— Neturėjote teisės įeiti į mano sesers kambarį.

Jis patraukė pečiais.

— Palikote duris atviras. Mačiau, kaip tikrinate jos pulsą. Pamaniau, galbūt manęs prireiks.

— Jūsų nereikėjo. Meli buvo... tik pavargusi.

— Taip?

— Ačiū jums. Dabar viskas gerai. Galite eiti.

Jis papurtė galvą.

— Aš peršlapęs iki paskutinio siūlelio. Per tokią audrą neišeisiu iš čia neišdžiūvęs ir neišgėręs puodelio karštos kavos. — Jis pasuko prie laiptų. — Jei parodysite man, kur virtuvė? Jums nebūtina eiti su manimi. Aš pripratęs apsitarnauti pats.

Jis elgėsi taip laisvai, tarsi būtų buvęs namie. Bet tai, kad jis peršlapęs, buvo tiesa. Džesika buvo taip nusiminusi, kad netgi nepastebėjo to.

— Prašau atleisti, — ji skubiai leidosi laiptais. — Ar nesušalote? Turėjau leisti jums pasiimti skėtį, bet mano mintys buvo užimtos kuo kitu.

— Nemanau, kad iš viso pastebėjote lietų. — Jis įėjo paskui ją į virtuvę. — Jūs tokia pat peršlapusi kaip ir aš. O gal ir šito nepastebite?

Ji tikrai nepastebėjo.

— Atnešiu porą rankšluosčių, kai užkaisiu kavą.

— Atnešiu aš. Pasakykite, kur jie yra.

— Sandėliuke. Toliau, koridoriaus kairėje.

— Supratau.

Kol jis sugrįžo, Džesika užkaitė kavą ir pastatė ant stalo puodelius.

— Gražūs namai, — jis ištiesė jai didelį baltą rankšluostį, o kitu ėmė šluostytis plaukus. — Nedažnai tenka pamatyti rankšluostines sandėliuke. Tarsi atsidurtum praėjusiame amžiuje.

— Kartais. — Ji nusišluostė veidą ir kaklą prieš prispausdama rankšluostį prie plaukų. — Ypač, kai dingsta elektra. — Ji numetė rankšluostį. — Jums su cukrumi ar su grietinėle?

— Be nieko. Ar elektra dingsta dažnai?

— Ne. Tėvai pakeitė laidus, kai buvau vaikas, bet kartais pasitaiko. — Ji išpilstė kavą. — Prezidentas sakė, kad gyvenote Europoje. Taigi seni namai turėtų būti jums pažįstami.

— Gyvenome tik lūšnose. — Jis atsisėdo ir apglėbė savo puodelį rankomis. — Namai, kuriuose augau, paprastai sugriūdavo, nespėję tapti istoriniais paminklais. Kai tapau suaugęs, pirmenybę paprastai ėmiau teikti šiuolaikiniams namams su visais patogumais, nes judu greitai ir sunkiai. — Jo akyse blykstelėjo žiburėliai. — Ir dingus elektrai neturiu laiko junginėti laidų.

— O kas jo turi? Aplinkybės priverčia. — Ji atsisėdo priešais jį. — Noriu padėkoti už pagalbą. Turbūt pasirodžiau kaip išprotėjusi, kai beldžiausi į jūsų duris.

— Tai buvo visiškai netikėta.

— Bet vis tiek paklausėte manęs. Visada būsiu dėkinga. Buvau išsigandusi.

— Mačiau. — Jis nugėrė gurkšnelį. — Papasakokite apie Keisę.

— Visiems pasaulyje žinoma, kad ji kenčia nuo potrauminio stresinio sindromo.

— Bet niekam nežinoma apie šiuos košmarus. Ar ji pasakoja apie juos?

— Ji nekalba.

— Tai iš kur žinote, kad ji sapnuoja Veisarą?

Ji žiūrėjo į savo puodelį.

— Tai juk logiška. Tiesa?

— Taip.

— Ir jūs galėjote sugrąžinti ją į dabartį, kadangi buvote tada Veisare.

— Irgi logiška. Kodėl pamanėte, kad ji reaguos į mane?

— Buvote naujas elementas, sukrėtęs sapno struktūrą. Kai prezidentas man pirmą kartą pasakė apie jus, pagalvojau, kad galite būti naudingas.

Jis dirbtinai nusišypsojo.

— Džiaugiuosi pasitarnavęs. Tačiau nemanau, kad Andreasas sutiks, jog buvau tinkamas kandidatas šiam darbui.

— Jūs vienintelis kandidatas, kurį priima Keisė. Jis sutiks su bet kokiu pasiūlymu, kuris padėtų jo dukrai.

— Tokiu atveju, jei vėl norite pamatyti mane, skambinkite ir pasakykite jam. Galiu lažintis, kad Slaptosios tarnybos vyrukai viską jam praneš.

— Ką?

— Paskambinkite jam ir pasakykite, kad aš jums reikalingas. Jis nebus labiau užsispyręs už tą Slaptosios tarnybos agentą, kuris gerokai priešinosi, kad aš nepatekčiau į Keisės kambarį.

Ji jautėsi taip pavargusi, kad net negalėjo nieko galvoti. Bet Maiklas Trevis, matyt, jau svarstė kitą žingsnį.

— Man gali neprireikti jūsų.

— Ar norite pasinaudoti šia galimybe?

Ne, ji nenorėjo.

— Antrą kartą gali nepadėti.

Ji įdėmiai pažvelgė jam į akis.

— Kodėl taip trokštate man padėti?

— O kaip manote? Gal mano dosni siela?

— Nieko apie jus nežinau, išskyrus tai, ką sakė Andreasas.

— To turėtų pakakti. Nors gali būti truputį neteisinga, nes atvykęs į Džiuniperį aš susidomėjau jumis.

— Ką?

Jis nusijuokė.

— Nesijaudinkite. Slapta nežiūrėjau. Perskaičiau jūsų knygą. Ji labai atvira.

— A, taip.

— Neturėjau ką veikti. Buvo labai nuobodi savaitė. O kai išvykau iš Amsterdamo, tai buvo labiausiai jaudinantis įvykis.

— Kalbate pakylėtai. Džiaugiuosi, kad pagalba Keisei jus pralinksmino.

Pralinksmino? Ne, bet turiu pripažinti, kad pagalba vaikui mane išjudino. Atsiprašau, jei tai jus žeidžia, bet tokia mano natūra. Matau, kad tikite mane esantį tokį pat nesavanaudišką ir dvasingą, kaip ir jūs pati, bet šito aš tikrai neturiu.

— Tai kodėl siūlotės man padėti?

— Labiausiai man patinka griauti status qu o. Įdomu keisti tai, ką žmonės laiko... esant nepajudinama.

— Taip... vėsiai?

— Norėjote pasakyti „šaltai“, — nusišypsojo jis. — Nesu šaltas, gydytoja Raili, o pakeisti status quo ne visada blogai. Juk neprieštaravote, kai taip elgiausi, su Keise.