Айрис Джоансен - Paskutinis taikinys

— Vieną Slaptosios tarnybos agentų, stovinčių prie vartų, nusiunčiau į kiaurą parą veikiantį apygardos knygyną. Jie labai paslaugūs, kad tik aš neišvykčiau iš teritorijos. Keletą valandų praleidau jas vartydamas. — Jis nusišypsojo. — O kadangi nė kiek nemiegojau, tai neketinau rytą bėgioti, kaip kad darydavau paprastai.

— Ar turiu gailėtis?

— Dėl Dievo meilės. Turite ir daugiau problemų.

Ji žiūrėjo į jo veidą:

— Manau, kad tose knygose radote tai, ko ieškojote?

— Nugirdau, ką naktį savo miegamajame sakėte seseriai. To pakako sukelti mano susidomėjimą. Todėl paieškojau internete ir paskui atsisėdau prie knygų.

— Ir sužinojote, kad aš nenormali.

— Bet nevienintelė. Ir ne pirma.

— Ką?

— Manėte, kad jūsų toks atvejis vienintelis? Su tuo trupučiu žinių? Profesorius Hansas Dedrikas aprašė keturis tokius panašius atvejus. Vieną Graikijoje, vieną Šveicarijoje ir du Kinijoje.

— „Trauma, prisiminimai ir sugrįžimas.“ Knyga parašyta 1999. Ar neskaitėte jos?

Sumišusi Melisa papurtė galvą.

— Neskaičiau, nors ieškojau bibliotekose mėgindama surasti ką nors panašaus.

— Ji išspausdinta Didžiojoje Britanijoje. Spausdino universitetas. Kaip pastebėjote, esu informacijos gavimo ekspertas. Jei norite, galite pasiskolinti.

— Kai tik grįšiu, įsigysiu nuosavą egzempliorių. Ar Džesika nieko neminėjo apie mane?

— Nė žodelio. Natūralu, kad ji taip jus gina. Praleido daugokai metų rūpindamasi jumis. Jūsų sugebėjimas yra labai neįprastas ir ji nenorėtų, kad liktumėte nesuprasta.

Jėzau, jis kalbėjo išmintingai. Jis stebėjo, klausėsi ir jų gyvenimų ir tarpusavio santykių dėlionės gabalėlius sudėjo į vieną išbaigtą paveikslą.

— O jūs suprantate?

— Turite omeny, ar tikiu? Tikriausiai. Anksčiau nemažai metų praleidau Rytuose ir mačiau ten keistų dalykų. Todėl man tikrai nesunku tikėti.

Melisa tyrė jį.

— Ne, tai tik domina jus. Džesika man sakė, kad turite reikalų su informacija, ir matau, kaip jūs tam tinkate. Jūs renkate, kasate, analizuojate. Jus tai žavi. Tiesa?

— Taip. Kadangi esu pasmerktas nesulaikomam smalsumui, tai — tik priedas.

— O Keisė — greitas kelių savaičių nuobodulio išsklaidymas?

— Nesu toks beširdis. Nesinaudočiau tuo mielu vaiku vien monotonijai išsklaidyti. Aš padedu jai, ji padeda man. — Jis nusijuokė. — Nors, kol jūs nepasirodėte scenoje, nesupratau, kokios intriguojančios gali būti ateinančios savaitės. Kada supratote turinti tokį keistą talentą? Jūsų sesuo savo knygoje nieko apie tai neužsimena.

— Ji apie tai nežinojo. Ji jautėsi tokia laiminga, sugrąžinusi mane į gyvenimą, kad nenorėjau jai tos laimės gadinti. Nebūčiau pasakiusi, jei ne Keisės problema. Ji ne tokia kaip jūs. Ir dėl to jai labai nelengva.

— Suprantu kodėl. Ji paliko man labai didingos ir pragmatiškos moters įspūdį.

— Ji turi būti pragmatiška. Tačiau nėra taip, kad ji neturėtų humoro jausmo. Ji tik neturėjo galimybių...

— Gerai, gerai. Nenorėjau jos įžeisti. Ji atrodo labai rūpestinga. — Jis pakeitė temą: — Jūs neatsakėte į mano klausimą. Kada supratote esanti kitokia?

— Maždaug po penkių mėnesių, kai sugrįžau į gyvenimą. Tas suvokimas mane labai išgąsdino. — Ji atsistojo. — Teks jums sutramdyti savo smalsumą. Tai viskas, ką galite sužinoti iš manęs.

— Kol kas galite nesakyti. Aš dar net nepradėjau. — Jis irgi atsistojo. — Išsiaiškinkime. Jūs įspėjate mane, kad laikyčiausi atokiau nuo jūsų sesers ir Keisės?

— Iš kur ištraukėte tokią mintį? Jūs reikalingas Keisei.

— O jums, Melisa? — Švelniai paklausė jis.

— Taip. Bet aš pati bandau susitvarkyti. — Ji pasilenkė pervarstyti kairiojo sportbačio. — Todėl nepersistenkite, antraip jums bus parodyta jūsų vieta. — Ji atsitiesė: — Džesika — pati nuostabiausia žmogiška būtybė visoje planetoje. Aš neskaudinsiu jos. — Ji iškėlė ranką neleisdama jam kalbėti. — Suprantu, jūs manote kitaip. Tačiau Džesikai svarbiausia, kad Keisė taisytųsi. Jei Keisė mirs, kaip gydytoja ji neatsigaus. Todėl jūs privalote užtikrinti, kad Keisė nemirtų. Ir negalite pasitraukti šalin, jei horizonte pamatysite ką nors įdomesnio. Jūs turite būti netoli Keisės nors ir metus.

— Ar jau viską pasakėte, kaip aš privalau elgtis?

— Ne. Turite prižadėti, kad ginsite Džesiką. Prezidentas apgyvendino jus čia, nes jums reikia būti saugiam. Nenoriu, kad nuo jus supančių smogikų nukentėtų ji.

— Dabar viskas?

— Kol kas.

— Gerai. Tai bėkime atgal iki sargo namelio. — Jis pažvelgė į ją pro petį. — Ir šį kartą nelaimėsite, Melisa.

Jis nieko nepažadėjo, bet ji ir negalėjo to tikėtis. Pakako, kad jis žinojo, ko ji tikisi iš jo.

— Tai manęs negąsdina. — Ji nubėgo paskui jį. — Aš tik tęsiu, ką pradėjau.

Tęsiu, ką pradėjau.

Trevis stovėjo ant slenksčio ir stebėjo tolstančią Melisą. Vienintelis sakinys, atrodė, apibūdino Melisą Radi. Drąsi ištikus bėdai, pasiryžusi laikytis savo, kad ir kas būtų. Tačiau toks paprastas apibūdinimas neatskleidė visos jos esybės. Jis niekada nebuvo sutikęs kito žmogaus, tiesiog spinduliuojančio gyvybingumu. Savo knygoje Džesika rašė apie Melisą pirmaisiais mėnesiais po pasveikimo. Jos sesuo buvo ne tik labai protinga, bet rodė ir nepasotinamą gyvenimo troškulį, ką Džesika paaiškino noru atsigriebti už prabėgusį laiką. Ji tikėjosi, kad po kelerių metų tai ims blėsti.

Na, tie keleri metai prabėgo, ir jis matė, kad Džesika klydo. O Melisa Raili buvo tikras fejerverkas ir daug sudėtingesnė negu galima įsivaizduoti. Džesika papirko jį protu ir brandumu. O Melisa nebandė derėtis. Ji išanalizavo jo charakterį ir metė iššūkį... ir grasinimą.

Kaip puikiai Melisa perprato jį patį per tokį trumpą jų susidūrimą.

Įdomu...

— Ką veikei su Treviu prie tvenkinio? — Džesikos balsas skambėjo nepritariamai. — Nekokia mintis, Melisa.

— Su juo bendrauti jau neuždrausta, — nusišypsojo pro petį Melisa, eidama prie laiptų. — Pasirodo, jis daug įdomesnis, nei maniau iš pradžių. Labai protingas ir seksualus.

— Prezidentas gal ir nedraudžia, bet aš draudžiu tau su juo susitikinėti. Saugok Dieve, jis — nusikaltėlis.

— O tu norėtum rasti man advokatą ar gydytoją, ar bent kompiuterių specialistą? O gal bankininką?

— Man patiktų.

Melisa nusišypsojo:

— Gerai. Kai grįšiu į mokslus, tokio ir ieškosiu.

— Aš nejuokauju, Meli.

— Žinau. Manai, kad mane reikia prilaikyti? Tu tikriausiai teisi. Bet nustok nerimauti. Aš neprašiau jo gultis su manimi į lovą, mes tik drauge truputį pabėgiojome.

— Aš ir nemaniau... nebūčiau prašiusi tavęs pasakoti...

— Bet aš vis tiek tau pasakyčiau. — Ji liovėsi šypsotis. — Niekada nepridaryčiau tau rūpesčių. Jei nenori, kad bėgiočiau su Treviu, tuoj pat bausiuos.

— Manai, kad kišu nosį, kur nereikia?

— Manau, kad mane myli ir rūpiniesi manimi. O nebėgiodama su juo nedaug ką prarasiu. Mūsų neilgas bėgimas negalėjo būti paprastesnis.

— O neatrodė toks jau paprastas. Atrodė labai įtemptas.

Taip, ji jautė įtampą. Tą keletą minučių, kai jiedu bėgo drauge, Melisa jautė keistą intymumo jausmą. O kai kalbėjosi prie tvenkinio, su kiekvienu žodžiu ji beveik jautė kibirkščiavimą. Tai... jaudino. Jis turėjo būti jaudinantis.

Na, pavojus visada jaudina, o Trevis akimirksniu gali tapti priešu.

Na ir kas? Žaidimas su priešu irgi stimuliuoja.